Prie memorialo žuvusiems už laisvę Kijevo Maidane 2014-aisiais. Scanpix nuotr.

Vorenas

Robertas van Vorenas, specialiai „Valstiečių laikraščiui“

Nuo garsiosios Maidano revoliucijos Europoje prasidėjo naujas raidos etapas.

 

Idėjų sprogimas

Kol Vakarų ir Vidurio Europos demokratijos mėgino įveikti vis stiprėjančius nacionalistinių, ksenofobinių ir antiislamiškų judėjimų bei politinių partijų iššūkius, Rytų Europos valstybės susidūrė su atgijusia agresyviai nusiteikusios Rusijos imperialistine grėsme. Ši šalis kelia pavojų visam Europos stabilumo pamatui, kuris buvo paklotas pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Iš tikrųjų iššūkiai, su kuriais susiduriame šiandien, būtų sukėlę stiprų galvos skausmą Europos Sąjungos įkūrėjams ir gerokai prislopinę jų optimizmą 6-ąjį bei 7-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmečiais, kai buvo tiesiamas kelias, turėjęs padėti išvengti karo mūsų žemyne ir atvesti Europą į taiką ir klestėjimą, bendrus europiečių namus.

Kai Vidurio ir Rytų Europos šalys 1989–1991 m. nusimetė komunistinio režimo priespaudos grandines, per visą Senąjį žemyną nusirito pakilaus optimizmo banga. Sugriuvo Berlyno siena ir geležinė uždanga. Vidurio ir Rytų Europoje knibždėte knibždėjo pilietinių iniciatyvų, neformalių visuomenės grupių, atsirado ir ėmė stiprėti nevalstybinis sektorius. Matėme tikrą idėjų sprogimą. Jos buvo paremtos ne tik viltimi, kad branduolinė priešprieša nugrimzdo į praeitį, bet ir tikėjimu, jog demokratija nuo šiol taps regiono šalių politinės santvarkos pagrindu. Prisimenu karštligiškas naktis Maskvoje 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai buvo tiek daug svarbių įvykių, kad dažnas nenorėjo eiti gultis bijodamas ką nors svarbaus pramiegoti. Viena iš tokių bemiegių naktų buvo 1989 m. iš gruodžio 14-osios į 15-ąją, kai pasklido žinia apie Andrejaus Dmitrijevičiaus Sacharovo mirtį.

Ta pati plokštelė

Tam tikra dalis tuometinio optimizmo netrukus pralaimėjo realizmui. Tai, kad žmogus buvo geras disidentas ar politinis kalinys, dar nereiškė, kad jis taps geru politiku, taigi į Vaclavą Havelą panašių politikų, sugebėjusių suderinti abi šias savybes, vidurio ir Rytų Europoje buvo nedaug. Kai kurie iš jų, tokie kaip Merabas Kostava Gruzijoje, Viačeslavas Čiornovilas Ukrainoje ir A.Sacharovas Rusijoje (jie iki paskutiniųjų savo dienų gyveno šalyje, kuri vadinosi Tarybų Sąjunga), pernelyg anksti pasitraukė iš gyvenimo. Tada Tarybų Sąjungos subyrėjimas vis dar atrodė ir svajonė, ir košmaras vienu metu.

Visa tai, ką turėjome progos stebėti nuo to laiko, ir liūdina, ir baugina. Absoliuti dauguma buvusios Tarybų Sąjungos respublikų tapo autoritarinėmis diktatūromis, neretai su didele nepotizmo priemaiša. Tos šalys, kurios sugebėjo eiti į priekį, kurdamos demokratinę santvarką, paremtą įstatymo valdžia, susidūrė su įvairiomis vidinėmis ir išorinėmis kliūtimis, tokiomis kaip korupcija, tautinių santykių įtampa, masinė emigracija, posovietinis kietakaktiškumas ir vis agresyvėjanti valstybė kaimynė, kuri bandė suvienyti visuomenę naudodama vidinių ir išorinių priešų įvaizdį. Buvo sukama ta pati sena sąmokslo prieš taikingą šalį plokštelė. Vidurio Europoje etninis nacionalizmas, regis, vėl atsidūrė ant bangos, ir dėl bendros vizijos, patrauklumo, aiškios krypties trūkumo krizė apėmė visą Europos Sąjungą.

Moralė ir politika

Ukraina po Maidano kurį laiką atrodė esanti vilties ir optimizmo sala. Orumo revoliucija rėmėsi troškimu padaryti galą kleptokratijai, pradėti kurti iš tiesų demokratinę visuomenę. Vladimiro Putino bandymas suskaldyti ukrainiečių tautą davė visiškai priešingą rezultatą: tai sustiprino žmonių ryžtą, padėjo jiems suprasti, kad yra už ką kovoti ir už ką mirti, ir, tiesą sakant, paskatino Ukrainos tautinį atgimimą.

Kaip liūdna matyti, kad šios šalies vadovai pasirodė esantys mažai kuo geresni už savo pirmtakus, kad jie ciniškai derina skambius žodžius apie Maidano idealus su vis begėdiškesniu plėšikavimu. Jie skelbia apie esminį skirtumą tarp jų ir įsiveržusios šalies kaimynės vadovų, tačiau praktiniai jų veiksmai atskleidžia tiek daug panašumų, kad ima kilti šleikštulys.

Kaip galėtume grąžinti moralę į politiką? Kur galėtume rasti lyderių, kurie siektų ne asmeninio praturtėjimo, kurie suprastų, kad yra dalykų, svarbesnių už dideles bankų sąskaitas Kaimanų salose, kuriose pinigų yra daugiau, nei jie pajėgtų kada nors išleisti? Kur yra sacharovai, havelai, mandelos, kurių taip desperatiškai reikia atskiroms šalims ir visam regionui? Kada pagaliau pamatysime atgimstančią tiesą, o ne atgimstančią kleptokratiją, siaurakaktį nacionalizmą, posovietinį provincialumą? Kada sulauksime atgimstant idealizmą, dėl kurio politikai kovojo už tarptautiniu bendradarbiavimu paremtą pasaulio tvarką ir pagarbą žmogaus teisėms? „Taika, pažanga ir žmogaus teisės yra nedalomos“, – sakė A.Sacharovas. Jo žodžiai, pažiūros ir vizija – būtent tai, ko mums šiandien reikia.