„Per pastarąjį šimtmetį kurdai kelis kartus buvo priartėję prie savos valstybės ar bent autonominių regionų įsteigimo, kol jų svajonių nesugriovė juos apleidusios pasaulio galybės.

Kurdai niekada nesvajojo, kad Jungtinių Amerikos Valstijų jiems teikiama parama bus amžina. Tačiau prezidento Donaldo Trumpo staigus sprendimas greitai išvesti amerikiečių pajėgas iš šiaurės rytų Sirijos vis dėlto tenykščius kurdus nustebino.

Juk pastaruosius trejus metus kurdai buvo Amerikos partneriai kovoje su vadinamosios „Islamo valstybės“ grupuotėmis. Dabar amerikiečių pasitraukimas Sirijos kurdus paliks išstatytus Turkijos grasinimams iš vienos pusės ir Sirijos vyriausybės daliniams iš kitos.

Tai jiems itin skaudu dar ir dėl to, kad jau ir anksčiau kurdus apleido Jungtinės Amerikos Valstijos ir kiti tarptautiniai sąjungininkai, kurių parama kurdai kliovėsi savo siekimams įgyvendinti.

Kas dabar įvyks tuoj pat neaišku, nes neaiškūs patys Jungtinių Valstijų planai. Iš pradžių D. Trumpas skelbė, jog dviejų tūkstančių JAV kareivių išvedimas įvyks „dabar“, bet vėliau Baltųjų rūmų pareigūnai davė suprasti, kad tai įvyks ne tuoj pat.

Dar labiau politika susijaukė, kai D. Trumpo nacionalinio saugumo patarėjas Johnas Boltonas per vizitą sausio 7-ąją mėgino iš Turkijos gauti užtikrinimą, kad Ankara nepakenks kurdams, bet matyt jam tai nepasisekė.

Beje, senas kurdų priežodis teigia, kad „mes neturime draugų išskyrus kalnus“.

O kas tie kurdai?

Tai etninė grupė, – aš sakyčiau tauta, – kuriai priklauso mažiausiai 20 milijonų žmonių, pasklidusių bent po keturias valstybes. 10 milijonų kurdų gyvena Turkijoje, 6 milijonai Irane, trys su puse milijono Irake, viršum dviejų milijonų Sirijoje.

Nuo savęs pridursiu, kad gerokai mažesni kurdų skaičiai gyvena ir Libane, Armėnijoje, Kalnų Karabache, Kuveite. Esama ir kurdų išeivių Vakaruose.

Jų kalba – indoeuropietiška, panaši į iraniečių farsi kalbą, o daugumos jų tikėjimas – sunitų.

Per 191 tūkstantį kvadratinių kilometrų Artimuosiuose Rytuose išsidriekusi kurdų žemė (jų pačių vadinama „Kurdistanu“) sudaro kalnuotą lanką nuo pietryčių Turkijos iki Zagroso kalnų šiaurės vakarų Irane.

Kurdus skiria ne tik valstybių sienos, bet ir jų pačių skirtingų genčių, politinių simpatijų ir frakcijų susiskaldymas, kurį regioninės galybės dažnai naudoja tam, kad manipuliuodami kurdais siektų savo tikslų.

Kai tuoj po Pirmojo pasaulinio karo žlugo Osmanų imperija, kurdams 1920 m. Sevro taikos sutartyje buvo pažadėta nepriklausoma tėvynė. Tačiau ši sutartis niekada nebuvo ratifikuota, tad vieningas Kurdistanas taip ir netapo realybe.

Vėliau su Sovietų Sąjungos parama kurdų valstybė išties 1947 m. sausį susikūrė šiaurės Irano mieste Mahabade, bet ji išsilaikė vos 11 mėnesių.

Nuo to laiko Irane, Irake ir Turkijoje vyko ir tebevyksta beveik nuolatiniai kurdų sukilimai. Tačiau per tuos dešimtmečius du įvykiai ypač įsirėžė į kurdų sąmonę kaip išdavystės iš Vašingtono pusės.

1972 m. Jungtinės Valstijos iš pradžių teikė karinę pagalbą kurdų sukilimui prieš Bagdadą. Jos tai darė Irano naudai, kuriam tuo metu vadovavo Amerikos sąjungininkas šachas Mohammadas Reza Pahlavi, įsivėlęs į seną ginčą dėl sienos su Irako valdžia.

Po trejų metų šachas pasirašė sutartį dėl sienos su Bagdadu ir uždarė ginklų kurdams tiekimo kanalą. Tada jų tuometinis vadovas Mustafa Barzani aistringai kreipėsi į tuometinį JAV valstybės sekretorių Henry Kissingerį maldaudamas amerikiečių pagalbos, bet toji buvo nutraukta.

To rezultatas – Irako valdžia kurdų sukilimą sutriuškino. Tačiau po dešimtmečio tarp Irano ir Irako kilus karui Irako kurdai vėl sukilo, šįkart remiami Irano.

Irako diktatorius Sadamas Huseinas prieš juos vedė brutalią  išdegintos žemės kampaniją, į darbą paleisdamas nuodingas dujas ir prievarta perkeldamas iki šimto tūkstančių kurdų į pietinę dykumą.

Antroji išdavystė pasireiškė 1991 m. po Jungtinių Amerikos Valstijų vedamo Persų įlankos karo, išlaisvinusio Kuveitą nuo Irako pajėgų. Tuometinis prezidentas George`as Bushas vyresnysis kvietė irakiečius prieš Sadamą sukilti.

Kurdai šiaurėje ir šiitai pietuose tą ir padarė, vienu metu sukilėliai perėmė valdžią net 14-oje iš 18-os Irako provincijų. Sadamas vėl reagavo žiauriomis represijomis, ir nors Bushas nebuvo įsakmiai pažadėjęs teikti jiems paramą, kurdai ir šiitai jautėsi palikti bėdoje.

Vis dėlto amerikiečių įgyvendinta neskraidymo virš šiaurinio Irako zona kurdams suteikė šiokią tokią autonomiją. Sadamui 2003-iaisiais žlugus, Jungtinės Valstijos spaudė, kad naujoji Irako konstitucija tą autonominę zoną pripažintų.

Tačiau Vašingtonas niekada nepalaikė kurdų nepriklausomybės. 2017 m. rugsėjį kurdų autonomijos zonoje surengtas referendumas didele balsų dauguma pasisakė už nepriklausomybę.

Bet Vašingtonas tam nepritarė, o Bagdado vyriausybė perėmė zonos sienos perėjimo punktus, uždarė jos oro uostus ir taip privertė kurdus nusileisti.

Sirijoje kurdai irgi tikėjosi autonomijos jų apgyvendintame šiaurės rytiniame šalies kampe, tačiau Damaskas to neleido, o Turkija ypač  įnirtingai tam priešinosi ir vis dar priešinasi.

Ankara Sirijos kurdų ginkluotąsias pajėgas, turinčias ryšių su kurdų sukilėliais Turkijoje, laiko teroristine grupe. Damaskui per Sirijos pilietinį karą užsiėmus kova su vietos sukilėliais, kurdams pavyko įgyvendinti tokio laipsnio savivaldą, kokios anksčiau nebuvo galima net įsivaizduoti.

Jungtinėms Amerikos Valstijoms kovoje su „Islamo valstybe“ reikėjo partnerio sausumoje. Čia kurdai ir pasirodė kaip efektyvi, organizuota pajėga, kurią Ameriką apginklavo ir dargi parėmė savais sausumos kariais ir antskrydžiais.

Kurdai turėjo savus išskaičiavimus tapdami amerikiečių sąjungininkais, tikėdamiesi išsikovoti dar didesnę autonomiją.

Vis dėlto, nors kovos truko daugiau nei metus ir tūkstančiai kurdų žuvo, „Islamo valstybė“ buvo išvaryta iš beveik visų teritorijų, kurias kadaise valdė.

Turkija irgi siuntė savo dalinius į Siriją tam, kad išvalytų pasienį nuo „Islamo valstybės“ kovotojų, bet ir tam, kad sustabdytų kurdus ir net išvarytų juos iš savo teritorijų.

Taigi, jei amerikiečiai pasitrauks iš Sirijos, kurdai gali prarasti viską.

Mykolo Drungos spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.