Alkoholis Sovietų Sąjungoje (nuotr. „Youtube“)

Visi gyvenę sovietmečiu prisimena nesibaigiančias eiles prie tualetinio popieriaus, kavos ar geresnio mėsos gabalėlio. Dar geriau stovėjusieji eilėse prisimena tuos, kurie lįsdavo į eilės priekį, gaudavo tai, apie ką kiti tik svajojo, arba turėjo draugų prekybinėse bazėse. Blatas, kyšiai ir juodoji rinka buvo Sovietų Sąjungos gyvavimo pagrindas, toks senas ir taip giliai įsišaknijęs, kad liekanų matome dar ir šiandien, ir ne tik buvusioje Sovietų Sąjungoje.
Kyšiai, kyšininkavimas ir blatas nėra tik Rusijos, o vėliau – Sovietų Sąjungos ir jos užgrobtų respublikų fenomenas. Visgi Rusija turėjo ir tebeturi ypatingą santykį su korupcija. Pats žinomiausias ir seniausias fenomenas, susiformavęs tada, kai formavosi pati Rusija, buvo „kormlenija“ arba maitinimo fenomenas, atsiradęs dar gūdžiais viduramžiais, kai surinkti ir administruoti mokesčius buvo itin sunku, o atsiskaityti barteriu arba tam tikromis paslaugomis atrodė racionaliau ir paprasčiau.
Šiandien tai būtų laikoma paprastu kyšininkavimu, bet tuomet taip neatrodė ir šis fenomenas gana lengvai virto tradicija. 14-15 amžiuje valstybės paslaugos nebuvo matomos, kaip valstybės finansuojamas veiksmas, todėl valstybės tarnautojai beveik negaudavo atlyginimų, jiems turėjo „sumesti“ žmonės, kuriems reikėjo tam tikrų paslaugų. Tai tapo valdininku pagrindiniu atlyginimu.
Šimtai metų – šimtai kyšių
Jau viduramžiais būta skirtingų blato ir kyšio formų, tarkime, „pominka“ buvo atlygis, kai tam tikras darbas jau buvo atliktas, „počest“ – pinigai arba paslauga dar prieš sudarant tam tikrą sandorį, na, o „posul“ buvo kyšio pažadas, jei teismo sprendimas bus toks, kokio tikisi kyšio davėjas. Tik šis paskutinysis buvo laikomas nelegaliu, kiti – visiškai legalūs ir priimtini. Daugelis Rusijos, o vėliau Sovietų Sąjungos lyderių, bandė išguiti šias tradicijas: kyšiai, kurie silpnino centrinės valdžios galias, nepatiko tiek Ivanui Rūsčiajam, tiek Stalinui, bet jie nieko negalėjo padaryti.
072db7e92d270d57dea67904bfb2a71c
Tiesa, pastangų buvo įdėta gana nemažai, štai pirmasis oficialiai žinomas kyšininkas, kuris atsisveikino su gyvybe Rusijoje, buvo šventikas 1556 metais priėmęs kyšį – keptą žąsį, kuri buvo kimšte prikimšta monetomis. Šventiką ketvirčiavo, o prieš mirtį dar paklausė ar žąsis buvo skani. Kyšininkų nepasigailėjo ir vėlesni Rusijos valdytojai, štai Petras I mirtimi nubaudė ne tik Sibiro gubernatorių, kuris nelegaliai pelnėsi iš tabako prekeivių, bet ir savo paties valdininką, antikorupcijos karžygį, kuris pasirodė esąs toks pat korumpuotas, kaip ir tie, kuriuos jis gaudė. Caro pasitikėjimą sulaužęs valdininkas buvo ne šiaip nužudytas, o žiauriai nukankintas, taip smarkiai Petras I norėjo pakeisti Rusiją. Deja, nepavyko.
Praėjus daug šimtmečių korupcija, blatas ir kyšiai rado takus ir takelius į Sovietų Sąjungą. Tai nebuvo sunku, nes planinė ekonomika nepatenkino gyventojų poreikių, nuolat trūko geresnio maisto, drabužių, baldų ar automobilių. Dirbtinai pučiami penkmečio planai nebuvo vykdomi, bet „popieriuje“ siekta atrodyti gerai, todėl buvo mokami kyšiai tiems, kurie kontroliavo, mainomasi blato paslaugomis su tais, kurie galėjo būti naudingi.
Štai viena garsiausių korupcijos bylų Sovietų Sąjungoje įtraukė net 18 tūkst. žmonių, buvo užvesta 800 bylų ir net 4 tūkst. kyšininkų pakliuvo į kalėjimą. Ir viskas todėl, kad uzbekai nesugebėjo pagaminti tiek ir tokios kokybės medvilnės, kokios reikėjo „centrui“. Penkmečio planas rodė vieną, laukai ir derlius – visai ką kitą, todėl nenorėdami blogai atrodyti, bet trokšdami ir toliau gauti pinigus ir subsidijas iš Maskvos, apsukrieji uzbekai į plačios sąjungos fabrikus siuntė itin blogos kokybės medvilnės pripildytus vagonus, kurie kartais būdavo ir visai tušti. Žinoma, dokumentai rodė, kad vežama geriausia, kokią tik galima gauti, medvilnė.
Ši byla buvo tik ledkalnio viršūnė Sovietų Sąjungos blato ir kyšių jūroje. Teismų slenksčius mynė ir garsiausių Maskvos universalinių parduotuvių vedėjai, degalinių princai ir princesės, prekybinių bazių direktoriai ir net parduotuvių pardavėjos. Ir viskas be didesnės naudos ir poveikio, nes stingant prekių ir paslaugų, klestint nepotizmui ir stipriojo-silpnojo santykiams sovietiniams piliečiams neliko nieko kito, kaip tik įsisukti į visagalį blato ir kyšio pasaulį.
Blatas ir juodoji rinka, arba antroji ekonomika, buvo taip įsišaknijusi, kad yra nuomonių, jog sovietinė sistema taip ilgai išsilaikė vien dėl to, kad buvo daugybė būdų ją apeiti ir pasinaudoti pačios sistemos silpnumu. Planinės sovietinės ekonomikos grimasos buvo tokios, kad stigo visko: nuo maisto iki automobilių, ir norint gražiai apsirengti, skaniai pavalgyti, pasistatyti namą ar iškelti vestuvės, neužteko turėti pinigų, reikėjo turėti ir draugų. Draugai ligoninėje, universalinėje parduotuvėje, prekybos bazėje, kariniame komisariate reiškė, kad prireikus gausite reikalingą pažymą, pavyks išsisukti nuo karinės tarnybos, gausite išsvajotą paltą ar net automobilį anksčiau nei po poros dešimčių metų.
dde4510cb1d5371c12b654e53f8777d3
Pasak istorikų, už kelis butelius konjako ir pundelį rublių galima buvo gauti butą „be eilės“, o už nedidelę paslaugą prekybos bazės direktoriui – kilimą, spalvotą televizorių ar baldų komplektą.
Jei pažinojai pardavėją, galėjai tikėtis pačiupti importinę prekę, bet tik tuo atveju, jei neatsiras tokių, kurie turi „rimtesnį blatą“. Štai „užvežus“ importinių drabužių, paltų ar batų pirmiausia juos išgraibstydavo ministerijų ir svarbių institucijų gyventojai, tie, kurie turėjo ne tik blatą, bet ir ką pasiūlyti.
Todėl importinių paltų ar batų iš Čekoslovakijos ar Jugoslavijos likdavo tik tokiu atveju, jei jų nenorėdavo aukštesnes pareigas turėję žmonės. Na, o prancūziški kvepalai ar geros kokybės džinsai, kurie kainavo visą sovietinio inžinieriaus algą, neretam taip pat likdavo tik svajone. Net su blatu jų gauti buvo itin sunku, o gavus – neprarasti. Būta atvejų, kai šiuos tiesiog numaudavo gatvėje, tai buvo nemenkas turtas.
Blatas egzistavo ir skirstant kelialapius atostogoms, jei norėjai atostogauti Kryme, o ne Palangoje, reikėjo pažinoti ką nors, kas užėmė solidžias pareigas profsąjungose. Pasak istorikų, tyrinėjančių sovietinio blato ir kyšio fenomeną, dažniausiai blatu visgi naudojosi moterys. Jos troško geresnio drabužio, dailesnių batelių ar geresnio maisto šeimai, todėl pažintys buvo itin svarbios.
Tiesa, blato suklestėjimu galima laikyti ir tai, kad 8 dešimtmetyje sovietiniai žmonės ėmė vartoti vis daugiau, troško daugiau daiktų. Dideliu turtu sovietmečiu laikyta tam tikra elektroninė technika, fotoaparatai, muzikos centrai. Taip pat – geresni baldai. Žmonės tam, kad gautų geresnių baldų nesibodėjo iš Vilniaus vykti į Sankt Peterburgą ir ten su vietinių bičiulių pagalba ir blatu gauti tai, ko Lietuvoje nebuvo galima rasti nė su žiburiu. Blatas ir kyšiai klestėjo ir maisto pramonėje: vaisiai, kava ir geros kokybės mėsa iškeliaudavo iš parduotuvių ar net skerdyklų pro atsargines duris. O štai degtinės kaimo vestuvėms reikėjo vykti tiesiai pas degtinės fabriko direktorių ar jį pažįstantį.
Kitaip vestuvės galėjo ir neįvykti.
Pasak istorikų – Sovietų Sąjungos žlugimas buvo nulemtas blato ir kyšio sistemos, o apie korumpuotus sovietinius žmones savo ataskaitose rašė net CŽV.
5c0a9eada6070bb61f1068b788cafe1a
Nenori į kariuomenę – duok kyšį
Vilniaus universiteto istorikas Marius Ėmužis sako, kad viena populiariausių įstaigų, kur suplaukdavo kyšiai, buvo kariniai komisariatai ir medikų komisijos, mat daugelis sovietinių jaunuolių norėjo išsisukti nuo tarnavimo kariuomenėje, o jų tėvai tam negailėjo nei pinigų, nei kitų gėrybių. Mastas buvo tikrai didelis, informacija pasiekdavo net KGB, būta įvairiausių tyrimų.
„Medikai už kyšius ar kokias nors blato paslaugas suteikinėdavo jaunuoliams pažymas, kurios padėdavo išsisukti nuo „sovietinės kariuomenės“. Tiesa, blatą, kaip korupcinį reiškinį, gana sunku įrodyti, net ir dabar pasitaiko tokių schemų, kur pagrindinį vaidmenį vaidina ne pinigai, o paslaugos, įtaka“, – sakė istorikas. Anot jo, Sovietų Sąjungoje blatas buvo kasdienybė. Sovietmečiu gydytojai gyveno išties neblogai, tai buvo trokštama specialybė ne tik todėl, kad norėta padėti žmonėms, bet ir todėl, kad buvo puiki specialybė gauti papildomų pajamų.
„Valdžioje blato santykių taip pat pasitaikydavo nemažai, tarkime, aukštas pareigūnas, nepatenkintas, kad jų atžala bendrauja su netinkamu jaunuoliu blato pagalba „išsiunčia“ jaunuolį į sovietinę armiją. Taip yra nutikę, kai aukštas nomenklatūrininkas paprašė P. Petronio, kuris buvo karo komendantas Lietuvoje, „paslaugos“, norėjo atsikratyti jaunuolio, kuris buvo įsižiūrėjęs į jo „aukšto nomenklatūrininko“, dukrą“, – sakė M. Emužis. Jis pasakojo, kad sovietinis paradoksas buvo tame, jog žmonės turėjo pinigų, bet nebuvo, ką už juos pirkti. Blatas klestėjo dėl to, kad deficitas formavo santykius tarp žmonių ir santykius su pinigais.
„Taigi, kas iš to, jei turėsi pinigų, bet už juos negalėsi kažko nusipirkti. Ryšys su žmogumi, kurį formavo blato santykis, buvo kur kas svarbesnis. Tarkime, jei ruošiesi vestuvėms ir sunku gauti degtinės, tai buvo labai naudinga pažinoti žmogų maisto produktų bazėje arba alkoholio gamykloje. Žinoma, stambesnio masto sukčiavimuose nemenką vaidmenį vaidino pinigai, kontrabanda. Bet visa tai vyko vėlyvuoju sovietmečiu, kai grupuotės sukaupusios finansinį kapitalą galėdavo duoti kyšius pareigūnams, kurie užsimerkdavo prieš nelegalias veiklas“, – sakė M. Ėmužis.
Blato piku galima laikyti 7-8 dešimtmečius, bet tai tęsėsi iki pat 9 dešimtmečio ir išties niekur neišnyko mums atgavus nepriklausomybę. Mes per naktį turtingesni netapome, todėl paslaugų, mainų vis dar pasitaikydavo.
„Blatas atsirado tada, kai atsirado deficitas – nuo pat Sovietų Sąjungos įsikūrimo laikų. Žmonės turėjo suktis, pragyventi, susikombinuoti. Net partizaniniame pasipriešinime būta tokių momentų, kai žmonės buvo paskiriami į valstybines parduotuvėles vedėjais, o partizanams reikėdavo tam tikrų prekių, tarkime, žibintuvėlių. Taigi, blatas veikdavo net tokiomis kraupiomis sąlygomis“, – atskleidė istorikas.
Blatas yra sovietinis reiškinys, kurį pagimdė stygius ir unikali situacija, kai nėra prekių, bet yra pinigų, kai paslauga ar jos pažadas buvo vertingesnis už pinigus. Tai plito visada „sovietiniame lageryje“ ir persiduodavo ne tik sovietinėms respublikoms, bet ir tolėliau esančioms šalims, tokioms, kaip Vokietijos demokratinė respublika (VDR) arba Čekija.
Šešėlinė arba antroji ekonomika buvo Sovietų Sąjungos egzistencijos pamatas. Manyta, kad tai buvo viena didžiausių tos valstybės silpnybių, nes didesnio šalies gyventojų dalis buvo „susitepę“ blato ryšiais ir kyšių kasdienybe. Anuomet geriausia buvo būti mediku arba prekybininku, klestėjo ir mechanikai, santechnikai, elektrikai, ypatingai tada, kai prasidėjo masinės sodo namelių statybos, nes šie žmonės tapo itin reikalingi.
„Tiesa, blatas ir kyšiai nebuvo visiškai saugus užsiėmimas. Už tai bausdavo, vykdavo parodomieji bazių, universalinių parduotuvių vedėjų teismai, siekta, kad kiti bijotų. Visgi aukščiausiems nomenklatūrininkams negaliojo jokios taisyklės, tarkime, buvusio aukšto nomenklatūros atstovo Algirdo Ferenco žmona Goda Ferencienė prisimena, kaip jos vyras ėmė ir išrūpino dukrai butą. „Žinant to meto sąlygas, tai buvo įmanoma tik turint itin gerus ryšius. Taigi, taisyklės, kurios galiojo vieniems (žmonės butų laukdavo dešimtmečius) negaliojo kitiems, nes jiems šie buvo duodami vos paprašius. Tai ir yra visas blato „grožis“, – pasakojo istorikas.
Jūratė Važgauskaitė