Rubrika

Lietuvis žurnalistas griauna mitus apie nuobodžią Belgijos sostinę

Šių metų liepos pabaigoje žurnalistas Evaldas Labanauskas kartu su šeima vertė naują gyvenimo lapą ir persikraustė gyventi į Belgijos sostinę. Nors kol kas vyras dar tik bando prisijaukinti svarbiausias Europos Sąjungos institucijas priglaudusį Briuselį, jis jau gali patvirtinti, kad stereotipas, jog biurokratų pilnas miestas yra pilkas ir nuobodus, neteisingas. Kol kas su automobiliu po Briuselį lietuvis vis dar keliauja besinaudodamas navigacija išmaniajame telefone, tačiau apylinkėse aplink namus jau vaikšto atsipūtęs. O bevaikščiojant tikrai yra ką pamatyti ar aplankyti. Leidžia sau mėgautis gyvenimu „Net kalbant apie Europos rajoną, kur įsikūrusios institucijos, beveik kiekvieną vakarą vyksta renginiai, gyvenimas kiekvieną savaitės dieną verda ir kavinėse. O, pavyzdžiui, prie Europos Parlamento net vyksta diskotekos po atviru dangumi“, – pasakojo žurnalistas. Kadangi Briuselis pakankamai didelis miestas, įvairiuose jo rajonuose galima rasti vietų, kur nuolat renkasi jaunimas ir vyresni, grojama muzika, mėgaujamasi miesto gyvenimu. „Patys briuseliečiai taip pat yra atsipūtę, mėgsta vakarais išeiti pasėdėti kavinėje. Briuselis tikras buržua miestas, kur niekas per daug niekur neskuba ir leidžiama sau mėgautis gyvenimu“, – pirmųjų mėnesių naujame mieste įspūdžiais dalijosi pašnekovas. Pasak E. Labanausko, Vilniuje nuo sekmadienio iki trečiadienio didelė dalis kavinių tuštokos, o Briuselyje jos ūžia nuo lankytojų visomis savaitės dienomis. Ir nebūtinai jos pilnos vien turistų − belgai ir šiame mieste dirbantys užsieniečiai taip pat mėgsta vakarus leisti ne namuose. Lietuviui taip pat įstrigo tai, kad Belgijos sostinėje – daug atvirų erdvių, skverų, kurie taip pat pritraukia daug pasiilsėti lauke norinčių gyventojų. Tenka pasitelkti ir gestus E. Labanauskas tiki, kad norint pilnai įsilieti į miesto gyvenimą, visai praverstų geresnės prancūzų kalbos žinios. Nors išgyventi tik su anglų kalba Briuselyje manoma, visgi tvirtesnei integracijai nepamaišytų ir prancūzų kalba. „Manyčiau, kad norint labiau pasijusti šio miesto dalimi, reikėtų bent jau turėti tvirtus prancūzų kalbos pagrindus. Vis dėlto parduotuvėse ar aptarnavimo sferoje didžioji dauguma belgų kalba angliškai“, – tęsė pašnekovas. Kita vertus, lietuviui jau teko susidurti ir su situacija, kur geresnės prancūzų kalbos žinios jam būtų labai pravertusios. Į namus atvykus santechnikui, bendravimas tapo komplikuotesnis, todėl E. Labanauskui teko bendrauti ir pasitelkiant gestus. „Bet šiaip, pavyzdžiui, biurokratinėse institucijose belgai nusiteikę labai pozityviai užsieniečių atžvilgiu. Net jei jų anglų kalbos žinios prastesnės, jie bando kalbėti maišydami dvi kalbas ir naudoti neverbalinę komunikaciją“, – pastebėjo pašnekovas. Kokie kultūriniai skirtumai labiausiai nustebino iš Lietuvos į Belgiją persikrausčiusį lietuvį? „Tikriausiai tai ne kultūriniai, o buitiniai dalykai. Nors prieš čia važiuodami darėme namų darbus ir ruošėmės, visgi nustebino požiūris į laiką. Jei čia kažką bandysi padaryti greitai, išeisi iš proto. Belgai viską daro lėtai“, – tinklaraščiui Euroblogas.lt toliau pasakojo žurnalistas. Pavyzdžiui, perregistruoti automobilį E. Labanauskui užtruko du mėnesius. Lietuvis pastebėjo, kad kol kas Belgija nėra skaitmenizavusi tiek daug paslaugų, kiek jau yra padariusi Lietuva. Lėti ne tik belgai ir biurokratinės procedūros, bet ir internetas. „Čia greičiausias internetas kaip Lietuvoje lėčiausias. Kai atvažiuoja į Briuselį filmuojantys kolegos, verkia kruvinomis ašaromis, kai reikia į Lietuvą nusiųsti vaizdo medžiagą. Internetas čia tikrai nelietuviškas“, – šypsojosi pašnekovas.