M. Karaliūnės archyvo nuotr.

Ji sako, kad geriausi dalykai gyvenime atėjo tada, kai išdrįso palikti komforto zoną, o atsipalaiduoja kopdama į kalnus. Ji neplanavo mokytojauti, bet, apsigyvenusi Norvegijoje, įsteigė neįprastą lituanistinę mokyklą ir mano, kad didžiausias jos darbo įvertinimas yra grįžtantys mokiniai. Ji – kraštietė Milda Karaliūnė, į lietuvių pamėgtą šalį išvykusi prieš ketverius metus.

– Tradicinis klausimas – kaip pakliuvai į Norvegiją?

Lietuvoje Vytauto Didžiojo universitete baigiau lietuvių filologijos bakalauro, paskui literatūros ir spaudos magistrantūros studijas. Galima sakyti, kad esu meilės emigrantė.

Kai dar mokiausi filologijos, mano būsimas vyras kalbėjo, kad norėtų išvažiuoti į Norvegiją, bet aš nenorėjau. Žadėjau: jei neįstosiu į magistrantūrą, išvažiuosiu. Įstojau, dirbau vienoje įmonėje kalbos redaktore. Tada tai atrodė perspektyvu ir patogu: dirbu nuo 8 iki 17 val., o savaitgaliai laisvi. Gyvenimo ritmas nusistovėjęs. Pusantrų metų svarsčiau, ar važiuoti į Norvegiją. Į sostinę Oslą atvykau 2015 metų rudenį.

– Kaip kilo mintis mokyti vaikus lituanistinėje mokykloje? Galbūt bedarbė buvai?

Atvažiavusi neskubėjau ieškotis darbo. Socialiniame tinkle „Facebook“ yra sukurtos lietuvių bendruomenių, pavyzdžiui, Oslo lietuvių, grupės. Ten talpinami įvairaus pobūdžio skelbimai – nuo siuntų vežimo iki laivų pardavimų. Užtikau skelbimą, kad ieško lietuvių kalbos mokytojos dviem vaikams. Parašiau, kad galiu susitikti ir pamėginti, prisistačiau, ką studijavau. Vaikų mamą sudomino tai, kad studijavau lietuvių kalbą, ir ji prasitarė, jog jos giminaitė kuria lituanistinę mokyklą už Oslo ribų. Pažadėjo mane rekomenduoti. Kadangi neturėjau jokio darbo, tokia išeitis man pasirodė įdomi. Nors abu mano tėvai pedagogai ir augau aplinkoje, kurioje daug artimų žmonių dirba mokykloje, gyvenime neplanavau mokytojauti.

– Kodėl po dvejų metų ta mokykla sustabdė savo veiklą?

Man sunku pasakyti, nes mokykla buvo už Oslo. Tai visai kita bendruomenė, nežinojau jos vidinių reikalų. Kažkas jiems „nesusiklijavo“. Lituanistinėje mokykloje dirbdavau dvi dienas per mėnesį (savaitgaliais). Užtrukdavau apie 6 valandas. Tačiau liko suinteresuotų tėvų, kurie norėjo, kad jų vaikai tęstų mokslus. Gavau pasiūlymų mokyti privačiai – susitikti ne kas antrą savaitgalį, o kiekvieną savaitę. Dėl rekomendacijų mokinių būrys po truputį didėjo, todėl nusprendžiau oficialiai įkurti savo įmonę „MiLiT Studio“. Taip patekau į Norvegijos lituanistinių mokyklų sąrašą. Tai man suteikė galimybę bendradarbiauti, keistis informacija, dalyvauti susitikimuose, projektuose ir semtis žinių iš didesnę patirtį turinčių mokyklų. Įmonė užregistruota ir Lietuvoje, nes nuo 2018 metų lituanistinio švietimo įstaigos registruojamos Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) institucijų registre. Tik registruotoms mokykloms siunčiama naujausia informacija, kviečiama dalyvauti kvalifikacijos tobulinimo ir kituose renginiuose, gali būti teikiama Lietuvos parama.

– Steigiant privačią mokyklą tenka įveikti daug biurokratijos?

Ne. Tai paprasta. Užsiregistravau registrų centre, gavau patvirtinimą, atsiuntė įmonės kodą. Atsidariau sąskaitą, kad galėčiau pildyti deklaracijas. Bet sąskaitos atsidaryti neprivaloma, nes dirbu sau ir atsakau savo turtu. Pati susimoku mokesčius. Panašiausias variantas Lietuvoje būtų individualioji įmonė.

– Kiek turi pavaldinių?

Neturiu nė vieno. ŠMM kartais klausia, kiek mokytojų mano mokykloje, mat įprasta kitaip: yra patalpos, keli mokytojai, o vaikus atveža tėvai. Iš pradžių samdžiau buhalterę, norėjosi, kad tvarkant reikalus niekas neužkliūtų – specialia programa turiu išrašyti sąskaitas. Vėliau išmokau pati susitvarkyti.

– Tai neturi savų patalpų, važiuoji pas vaikus?

Taip. Tai mokyklos privalumas. Norvegijoje yra taip: jei mokykla sekmadieninė, tėvai susiduria su problema – atvežę vaikus turi kažkur praleisti laiką, kol vyksta pamokos. Šiuo atveju traukia mano teikiama paslauga – mokyti atvykstu į namus. Iš pradžių prisitaikydavau prie vaikų. Tekdavo keltis ir 6 val. ryto savaitgaliais, nes važiuodavau už miesto ir 9 val. jau vesdavau pamoką. Būna, kad keletą savaičių nesusitinku vaikų tėvų. Atvykstu – tėvų nėra, išvykstu – jie grįžta tik po darbų. Kartais tėvai susikooperuoja: į namus, kuriuose vedu pamokas, atveža vaiką arčiau gyvenantieji. Arba patys vaikai suvažiuoja dviračiais.

– O kaip mokymo priemonės? Vežiesi pati?

Dažniausiai viskas telpa į kuprinę. Vežuosi užduotis, žaidimus, žemėlapius… Džiaugiuosi, kad tėvai suinteresuoti parūpinti mokymo priemonių, yra tokių, kurie buto sieną nudažė kreidiniais dažais ir pavertė rašomąja lenta, kiti turi pasidarę kilnojamąją lentą. Ji man nėra būtina, tačiau vaikams smagiau mokytis.

Dažniausiai naudojuosi viešuoju transportu, nes mano vaikai gyvena Osle, kuriame labai gera viešojo transporto sistema. Be to, gyvenu šalia metro, galiu pasiekti visus taškus. Tolimiausias mano kelionių į darbą taškas už 25 km.

– Kiek vaikų mokai?

Trylika. Su kiekvienu susitinkame kartą per savaitę. Per mėnesį keturis kartus. Jų amžius svyruoja nuo 6 iki 15 metų. Vieno susitikimo trukmė – pusantros valandos.

– Gal teko mokyti kitataučius?

Šiais metais gavau pasiūlymą mišrioje šeimoje mokyti suaugusįjį – norvegą tėtį – ir vaiką. Gyvai dar su jais nebendravau. Nežinau, kokie vyro kalbėjimo įgūdžiai.

– Kaip surenki mokinius?

Birželio mėnesį atsisveikindamos šeimos prašė užimti vietas ir teiravosi, kada registruotis. Grafiką dėliotis ir registruoti pradėsiu rugpjūčio viduryje, nes Norvegijoje mokslai prasideda rugpjūčio pabaigoje. Noriu priimti visus. Reikės pažiūrėti, gal naujieji mokiniai gyvena šalia senųjų, tada galėtų atvažiuoti vieni pas kitus. Grafikai nusistovi rugsėjo mėnesį.

– Tavimi labai pasitiki namų šeimininkai, nes kartais dirbi tada, kai suaugusiųjų nėra namuose?

Taip. Kartais taip pat tenka apsilankyti, kai paprašo pabūti su vaikais, užimti, pasaugoti, kol tėvai turi reikalų.

– Kokios šeimos Tave kviečia?

Dominuoja lietuvių šeimos. Yra mišrių, kuriose tėtis švedas arba norvegas, bet neteko girdėti, kad tėtis būtų lietuvis, o mama norvegė. Turiu labai gerą pavyzdį – tėtis norvegas, mama lietuvė, o mergaitė labai gerai šneka lietuviškai. Mokosi ir rašo taip, tarsi būtų iš lietuviškos šeimos. Jaučiamas labai didelis mamos indėlis. Su kai kuriomis šeimomis mokslo metų pabaigoje pasidarome kieme iškylą, minim vaikų gimtadienius ar susitinkam laisvalaikiu. Taigi su vienais santykiai daug artimesni nei darbiniai, pavyzdžiui, išvažiuodami atostogauti palieka man pasaugoti šunį.

– Būna nusivylimų?

Kartais krimsdavausi, kad vaikai kažko neišmoko, neparašė, kad nematau norimo rezultato. Tačiau paskui supratau: ši veikla – ratas, kurį suka tėvai, vaikas ir aš. Jeigu bent vienas stabdo, tas ratas nesisuka. Tarkime, jei man atsisveikinant prie durų tėvai su vaiku jau pradeda kalbėti norvegiškai, tai ko tikėtis, kokio rezultato? Kartais juokais tenka sudrausminti ir tėvus. Arba tokia situacija: vedant pamoką, vaikui paskambina mama ir jie ima kalbėtis telefonu norvegiškai. Po tokių nutikimų pradėjau save raminti, kad ne viskas nuo manęs priklauso. Tai komandinis darbas.

– Kokius skiri namų darbus?

Įvairius. Per pirmąjį pokalbį su tėvais bandau išsiaiškinti, ko jie tikisi. Esu sulaukusi prašymų vaiką išmokyti rašyti rašytines raides. Klausiu, o kada patys tėvai rašė tokias raides. Pilna pratybų lavinti rankai, nebūtina samdyti mokytojo. Man palikta daug laisvės spręsti, kokią mokymo formą pasirinkti. Labai retai tėvai tiksliai žino, ko nori. Jie tiesiog nori, kad mokyčiau vaiką lietuvių kalbos, kad jam būtų įdomu ir turėtų motyvacijos lankyti pamokas. Užsiėmimų metu stengiuosi skiepyti lietuvybę, turtinti vaikų lietuvių kalbos žodyną, supažindinti su Lietuvos istorija, tautosaka, papročiais, etnografiniais regionais, mokyti reikšti savo emocijas, skatinti bendrauti lietuvių kalba.

– Tai kaip vyksta pamoka?

 Iš pradžių vyksta pokalbis: ką nuveikėme per savaitę, kokie planai, nuotaikos, pasakoju ir apie save, noriu, kad būtų glaudus ryšys, pažintume vieni kitus. Jie kartais bando išsisukti atsakydami vienu žodžiu. Tada juokais sakau, kad nesuprantu ir kad atsakytų pilnais sakiniais. Mano vaikai aktyvūs, lanko sporto, muzikos būrelius, todėl stengiuosi atsiminti, kuris ką veikia, kada dalyvauja konkursuose, varžybose. Taigi pirmiau – kontaktas. Tada tikrinami namų darbai. Jei skaitomas sunkesnis tekstas, tai skaitome kartu – aš ir vaikai. Dvejus metus bandėme atlikti lietuviškus standartizuotus testus. Skaitomus tekstus jie per savaitę peržiūri, pasižymi nesuprantamas vietas. Pamokoje dar kartą garsiai skaitydami aiškinamės. Žinau: jiems įdomu skaityti tai, kas su jais susiję ar yra jų domėjimosi sritis, kas aktualu jų kasdienybėje. Pavyzdžiui, vienas lanko skautų būrelį, tad paprašiau, kad lietuviškai pristatytų skautų veiklą, pasidomėtų apie Lietuvos skautus. Mokantis svarbiausias dalykas – motyvacija. Jei skaitys tai, kas jiems neįdomu, nepajaus skaitymo malonumo, nenorės domėtis išsamiau. Su vaikais užsiėmimų metu darome 10–15 minučių pertraukėles, pasivaišiname. Kartą nunešiau chalvos – jie labai nustebo, dar paprašė. Žiūriu, kuriems benuneščiau, visiems tai nauja ir skanu. Pasirodo, daug vaikų jos nebuvo ragavę. Dabar atskrisdama iš Lietuvos visada jos nusiperku.

– Papasakok apie rašymo pamoką.

Neskirstau – šiandien mokomės gramatikos, o kitąkart – tik skaitymo užduotys. Užsiėmimų temas derinu prie vykstančių aktualijų, metų laikų, švenčių, dalyvaujame konkursuose, projektuose. Esam bendradarbiavę su Pandėlio gimnazijos mokiniais. Dažnai švenčių proga rašome atvirukus tikslingai – į Lietuvą seneliams, kitiems giminaičiams.

Mokomės linksniuoti, asmenuoti, veiksmažodžių laikus, įsidėmėtinos rašybos žodžius ir t. t.

– Tavo darbe nėra vertinimo sistemos. Kaip jie pasimatuoja, kiek išmoko? Kaip Tu pamatuoji?

Aš vertinu tik žodžiu. Geriausias vertinimas – pokalbis su tėvais, kai jie patys pastebi, ko vaikas išmoko. Didžiausias mano įvertinimas, kai pas mane grįžta mokytis tie, su kuriais dirbau anksčiau. Vadinasi, jie mato naudą, pažangą ir nori tęsti. Dažniausiai vaikams lietuvių kalba yra tik tėvų kalba. Kartais būna tokių vaikų nuostatų, kad lietuvių kalba reikalinga tik buitiniame lygmenyje, užtenka, kad susikalba su tėvais lietuviškai. Tenka rasti argumentų, nes jei pasakysi, kad nesusikalbės su močiute, tai bus melas – jie susikalbės. Yra išleista nauja lituanistinėms mokykloms skirta programa. Joje išaiškinta, ką vaikas turi mokėti pagal amžiaus tarpsnius. Tikiuosi šį rudenį su ja susipažinti labiau ir pradėti naudotis rekomendacijomis.

– Kiek gali atskleisti apie atlygį? Tu iš savo darbo pragyveni?

Kai pradėjau dirbti savarankiškai, apskaičiavau kelionės išlaidas ir atsižvelgiau į tai, kiek man mokėdavo sekmadieninėje mokykloje. Dabar iškilusi dilema: mano veikla išsiplėtė, vaikų daug, yra laukiančiųjų eilėje, nes dėl laiko stokos yra riba, kiek galiu turėti mokinių. Šiuo metu turiu galimybę rinktis, bet mano vidinė nuostata tokia – jei pradėjau vaiką mokyti, noriu tęsti, ir nesvarbu, jei yra siūlančiųjų mokėti daugiau, nenoriu atsisakyti esamo mokinio ir priimti naują tik dėl didesnio atlygio. Kelti kainos senbuviams nesinori, nes jie pirmieji manimi patikėjo ir nuo jų prasidėjo ši mano veikla, esu dėkinga už tokį įvertinimą. Vėliau atėjusieji moka daugiau, turiu galvoti apie savo poreikius (turi galvoje kylančias kainas – aut. past.). Taigi kol kas jie moka skirtingai. Būna, kad vieni iš kitų sužino, ir tie, kurie moka mažiau, patys pakelia kainas. Gyventi galima.

– O iš kur gauni mokymo priemonių?

Mokymo priemonių (vaikams ir sau) įsigyju iš įmonės sąskaitos. ŠMM remia knygomis, pratybomis, galima rašyti projektus ir įsigyti, ko labiausiai reikia užsiėmimams. Be to, mokymu suinteresuoti tėvai patys superka daug mokymo priemonių – jas jau randu namuose.

– Gerai kalbi norvegiškai?

Esu išlaikiusi norvegų kalbos testą, suprantu šnekamąją kalbą. Tikrai norėčiau geriau mokėti, kartais vaikų klausiu, kaip teisingai pasakyti ar išversti sakinį, juokauju, jog jie man gali padėti atlikti norvegų kalbos užduotis. Mano aplinka lietuviška. Nors turim draugų norvegų, tačiau daugiausiai kalbame angliškai, tad smarkiai sustiprinau ne norvegų, o anglų kalbos įgūdžius.

– Ar yra šeima, kurioje turi kalbėti tik norvegiškai?

Ne, tačiau būna atvejų, kai atėjus į užsiėmimą pasitinka norvegas tėtis, tada tenka pasikalbėti.

– Ar įsivaizduoji save mokančią užsieniečius vaikus Lietuvoje?

Taip. Bet tokia galimybe nesidomėjau.

– Kada atostogaujama Norvegijos mokyklose?

Vasaros atostogos – nuo birželio vidurio iki rugpjūčio pabaigos. Kai būna atostogos per mokslo metus, man pailsėti nepavyksta. Net priešingai, tuo metu jie nori dažniau susitikti.

– Turi laisvadienių?

Tai savaitgaliai. Bet šeštadienis irgi kartais būna užimtas, nes pasitaiko, kad vedu atkeltas pamokas. Tai lyg atsarginė diena.  Laisva diena – sekmadienis.

– Pavargsti?

Ne. Juokauju, kad man nereikia atostogų, nes dirbu tai, kas patinka. Žinoma, laukiu vasaros, nes skrendu į Lietuvą ir galiu daugiau laiko praleisti su šeima, draugais.            Nors dažnai sulaukiam svečių Norvegijoje, tačiau visada gera grįžta į gimtinę. Laukiu savaitgalių, nes mėgstam paslidinėti, keliauti į kalnus, kur tikrai pailsiu. Mano darbo specifika kitokia. Jei dirbčiau tradicinėje mokykloje, kur sėdėtų klasėje bent 20 vaikų, visi skirtingų poreikių, dar turėčiau pildyti begalę popierių, nežinau, ar toks darbas patiktų.

– Kaip apibūdintum šeimas? Ar tai žmonės, atvažiavę užsidirbti?

Mano aplinkoje įvairių profesijų žmonės: dirba vertėjais, mokytojais norvegų mokyklose, medicinoje, statybų kompanijose, valstybinėse institucijose ir t. t. Veiklūs, išsilavinę, aktyvūs bendruomenėje.

– Esi bendruomenės narė?

Ne. Bet bendruomenės renginiuose dalyvaujame.

– Nedarbo metu dažnai susiduri su lietuviais?

Savo aplinkoje turime ir lietuvių, ir užsieniečių draugų. Artimai bendraujame su lietuvių šeima, kurių name gyvename, turim bendrų pomėgių. Kartais laisvalaikiu susitinkame su mokinių tėvais. 

– Ar sutinki su nuomone, kad išeiviai labiau myli Lietuvą?

Tai individualu. Galbūt jie daugiau paveikti sentimentų. Asmeniškai nejaučiu, kad išvažiavusi tėvynę ėmiau mylėti labiau. Lietuva neatskiriama mano dalis, gera būti lietuve ir turėti galimybių keliauti, išbandyti save, semtis patirties pažįstant kitas kultūras. Į Norvegiją vykau gyventi. Jei būčiau važiavusi užsidirbti, tikriausiai jau būčiau grįžusi. Norvegija – mano šalis. Pirmąkart nusileidusi lėktuvu nejaučiau jokios įtampos, tarsi patekau į savo aplinką. Man namai – tai jausmas, ne vieta.

– Ar teko susidurti su neigiamu požiūriu į lietuvius?

Asmeniškai neteko.

– Su vyru daug keliaujate po Norvegiją. Kas labiausiai domina?

Atradome slidinėjimo malonumą, praktiškai visi žiemos savaitgaliai skirti šiam užsiėmimui. Šią žiemą turėjom sezono bilietus slidinėjimo trasoms netoli nuo namų, dažnai vakarais po darbo važiuodavome slidinėti. Viena didžiausių aistrų – kopimas į kalnus. Šiais metais mano gimtadienio proga buvome įkopę į aukščiausią Norvegijos kalną Galdhøpiggen (2469 m). Dažniausiai keliaujame dviese su vyru, kartais prisijungia draugai iš Lietuvos. Esu organizavusi išvyką savo tėvams, mama puikiai įveikė turą vieno įspūdingiausių Norvegijos krioklių Vøringsfossen link.

Pernai ėjome vadinamąjį kalnų turą „hytte til hytte“, kada eini nuo vieno taško iki kito. Per keturias dienas įveikėme 75 km kalnuotomis vietovėmis Jotunheimeno nacionaliniame parke. Visi daiktai turi tilpti į vieną kuprinę, miegame palapinėje. Kartą patyrėme ekstremalų nuotykį – aplinkui rūkas, matomumas gal tik 10 metrų, patekome į vietą, kurioje neveikia mobiliojo telefono ryšys, navigacija. Vyras  tarstelėjo, kad išėjome niekam nepasakę, kur mes. Įspėjo – kol kelias veda žemyn, viskas gerai, jei ims kilti – prastai. Iš tiesų, po tam tikro laiko pradėjome kilti aukštyn, priėjome skardį, ant kurio nesimatė jokių pėdsakų…

– Kas veda į kalnus?

Kalnuose širdis tarsi dainuoja. Atsipalaiduoju, fiziškai išsikraunu, emociškai pailsiu. Pakeri kalnų grožis. Pasiekus viršūnę, norisi ramiai atsisėsti, stebėti horizontus. Pajauti, kokia galinga gamta, koks mažas joje esi. Tai ir fizinių jėgų išbandymas, būna tokių kopimų, kai tiesiog turi sustoti ir pailsėti, svarbu išgirsti savo kūną, elgtis atsakingai. Kalnuose įvyksta ir labai skaudžių nelaimių, norisi to išvengti.

– Įvardink buvimą Norvegijoje. Jautiesi ten kaip ekskursijoje?

Jaučiuosi saugiai, ramiai, mėgaujuosi galimybėmis atrasti naujus dalykus. Nesu pasakiusi, kad gyvensiu tik ten. Nesu ypač įsipareigojusi, nebijočiau, jei kas nors keistųsi. Geriausi dalykai mano gyvenime atėjo tada, kai išdrįsau išeiti iš savo komforto zonos.

– Dėkoju už pokalbį.

Projektą iš dalies remia