Jaukus ir turistų mėgstamas Paduvos miestas netoli Venecijos šiandien primena vaiduoklį. Tuščios gatvės, uždarytos įstaigos ir ore tvyrantis nerimas dėl ateities. „Situacija primena fantastinį filmą. Bet tai ne filmas, tai realybė“, – apie šių dienų Italijos kasdienybę pasakoja Kristina Zakaravičienė.

Praeito penktadienio vakarą Lietuva skaičiavo rekordinės audros nuostolius ir svarstė, kam pirmadienį, uždarius mokyklas ir darželius, reiks palikti vaikus. Valdžios vyrų lūpose jau buvo galima išgirsti frazę „visuotinis karantinas“, bet tuomet ji daugeliui atrodė tokia pat tolima, kaip ir kitame pasaulio krašte esanti Hubėjaus provincija.

Penktadienis Italijoje buvo skausmingas – koronavirusas per parą pareikalavo 250 gyvybių. Tai didžiausias mirusiųjų skaičius nuo pat to momento, kai virusas ėmė plisti šioje šalyje. Iš viso aukų skaičius šalyje pasiekė 1266.

– Tai skaičiai, prie kurių neįmanoma priprasti. Jaučiamės tarsi aplinkui vyktų karas, – pavargusiu balsu pokalbį telefonu pradeda Kristina Zakaravičienė.

Moteris gimė ir augo Joniškėlyje. Prieš du dešimtmečius ji išvažiavo gyventi į Italiją. Kristina – diplomuota medicinos sesuo. Lietuvoje įgytas diplomas buvo patvirtintas Italijoje. Trejus metus dirbo onkologinės klinikos vaikų skyriuje, po to – kalėjime, o pastaruosius penkiolika metų – privačioje ligoninėje.

K. Zakaravičienė gyvena Paduvos mieste, Šiaurės Italijoje, netoli Venecijos. Tai pats koronaviruso epicentras, į kurį dabar nukreipti viso pasaulio žvilgsniai.

Jie per seniai nepatyrė karo… 

– Pirmoji mirtis nuo koronaviruso užfiksuota Italijoje buvo už 20 kilometrų nuo tos vietos, kur aš gyvenu. Tai įvyko sausį. Dešimt dienų tą žmogų gydė nuo plaučių uždegimo. Kai jis mirė, kažkam atsitiktinai šovė mintis padaryti koronaviruso testą. Jis buvo teigiamas. Prasidėjo užkrato šaltinio paieška. Iš pradžių galvojo, kad užkratą atnešė šalia gyvenantys kinai. Buvo ištirti visi tame miestelyje gyvenę kinai, bet testai buvo neigiami. Mirusysis niekur nekeliavo ir su jokiu infekuotuoju nebendravo, lankėsi tik viename bare, kuriame greičiausiai ir užsikrėtė. Nuo ko – neaišku. Tai greičiausiai buvo kažkoks tranzitinis nešiotojas, – epidemijos pradžią prisimena Kristina.

– Tai buvo esminis momentas, lūžio taškas, kurį ir valdžia, ir visuomenė praleido. Pirmiausia – protu sunkiai suvokiamas žmonių abejingumas. Dauguma koronavirusą vertino kaip gripo atmainą ir visiškai nereagavo į rekomendacijas. Aplinkui masiškai mirė žmonės, bet likusieji nekreipė dėmesio – gyveno kaip gyvenę. Jiems sako – plaukitės rankas, venkite susibūrimų – niekas nereagavo. Aš galvoju, kad žmonės per ilgai nepatyrė karo ar kokio kito sukrėtimo. Jie net nepagalvojo, kad taip gali būti…

Moteris pasakoja, jog nemaža dalis kaltės krenta ir ant valdžios, nesugebėjusios laiku imtis adekvačių prevencinių priemonių.

– Valdžios klaida, kad vos prasidėjus epidemijai neatšaukė visų renginių, nesustabdė bet kokios veiklos, žmonių judėjimo ir susibūrimų. To nebuvo padaryta, ir dabar už tai mes mokame labai didelę kainą. Kita klaida – vaikai. Jie Italijoje dėl viruso jau seniai nelanko mokyklų, bet tai nereiškia, kad jie visą tą laiką sėdėjo namuose. Vaikų buvo pilnos gatvės, parkai, parduotuvės. Tėvai vaikus masiškai vežė slidinėti į kalnus… Jie parvežė užkratą… Apskritai trūko aiškios informacijos, kaip reikia elgtis ir ką daryti. Nekartokite mūsų klaidų! Taip visam pasauliui dabar kartoja italai.

Gyvenimas tarsi fantastiniame filme 

Prieš savaitę Italijoje buvo paskelbta nepaprastoji padėtis, kuri iš esmės paralyžiavo žmonių gyvenimą. Suvaržymai kažkuo primena vakar įsigaliojusius mūsų šalyje, bet yra gerokai griežtesni.

– Kai buvo paskelbta nepaprastoji padėtis, žmonės puolė į parduotuves. Ir tai buvo dar viena klaida. Minia – puiki terpė sklisti užkratui. Įsikišo policija, bet buvo per vėlu – virusas rado naujų aukų.

Kai prieš savaitę nuvažiavau į parduotuvę, buvau apstulbusi. Tokio vaizdo nebuvau mačiusi net gūdžiais sovietų laikais. Parduotuvės lentynos buvo visiškai tuščios. Nei vaisių, nei daržovių, nei duonos. Nieko!

Dabar viskas normalu, galima nusipirkti visų reikiamų produktų. Valdžia garantavo, kad maisto netrūks, o tiems, kurie negali pasiekti parduotuvės, jis bus pristatytas į namus. Tuo rūpinasi mūsų civilinės saugos pareigūnai.

Nepaprastos padėties sąlygomis pas mus dirba tik parduotuvės ir vaistinės, bet patekti į jas yra tam tikros sąlygos. Iš namų gali išeiti tik vienas šeimos narys. Keliaujant apsipirkti reikia užpildyti specialų dokumentą, kurio bet kuriuo momentu gali pareikalauti policija. Jei mane užfiksuos grįžtančią be prekių, galiu gauti 206 eurų baudą ar net trims mėnesiams būti pasodinta į kalėjimą. Parduotuvėse žmonių nedaug ir juos stebi policija, kad laikytųsi saugaus atstumo. Šunis galima vedžioti tik prie pat namų, o jei gatve eina vyras ir žmona, jie privalo vienas nuo kito būti mažiausiai per metrą. Vaikams draudžiama išeiti į lauką. Pasaulis sustojęs. Tuščios gatvės, kiemai, skverai. Dirba tik maisto vežėjai ir būtinųjų tarnybų, tokių, kaip elektrikai, santechnikai ir pan., atstovai.

Uždraustos laidotuvės. Po mirties žmogus privalo būti kremuotas, bet mirusiųjų tiek, kad krematoriumai nespėja visų aptarnauti. Morgai pilni karstų. Mirusįjį prieš deginant gali palydėti ir su juo atsisveikinti tik vienas šeimos narys…

Bažnyčiose nevyksta mišios. Jos paverstos ligoninėmis.

Situacija primena fantastinį filmą. Bet tai ne filmas, tai realybė, – apie šių dienų Italijos kasdienybę pasakoja Kristina.

Tarp realybės ir vilties 

– Kai pradėjo mirti žmonės, paprašiau Lietuvoje gyvenančio brolio, kad atsiųstų kaukių. Aplinkui mirė žmonės, o paprasčiausių apsisaugojimo priemonių nebuvo… Man atsiuntė respiratorių, kuriuos galima dėvėti aštuonias valandas. Gatvėje prie manęs eina žmonės ir klausia, iš kur juos gavau. Ir jums reikia pamatyti jų akis! Žvilgsniai žmonių, prašančių paskutinės pagalbos… Neįmanoma papasakoti, ką jauti tokiomis akimirkomis…

Tai labai agresyvus virusas, kuris plinta žaibišku greičiu. Infekuotas žmogus vieno kontakto metu gali užkrėsti penkis. Ar galite įsivaizduoti, ką reiškia 250 mirusiųjų per dieną? To neįmanoma įsivaizduoti. Mūsų ligoninės perpildytos, reanimacijos palatose nebėra vietų, tragiškai trūksta kraujo, nes donorų tiesiog nebeliko. Visi bijo…

Žinome, kad rizikos amžius yra 65 ir daugiau, dar įvairios patologijos. Šie žmonės yra pirmoje linijoje, nes jų imuninė sistema silpnesnė. Bet pradėjo sirgti ir jaunesni. Neseniai 20 metų jaunuolis buvo prijungtas prie dirbtinių plaučių. Virusas nesirenka pagal amžių…

Laukiama, kad piką Italijoje epidemija pasieks šią savaitę, todėl ruošiamasi dar didesniam ligonių antplūdžiui.

Visi labai bijo, kad virusas persimes į Pietų Italiją, kur medicinos sistema daug silpnesnė ir situacija dar labiau komplikuosis.

Pirmadienį į mūsų ligoninę atvežama 14 ligonių, kurie yra atjungti nuo dirbtinių plaučių ir jau sveiksta. Pas mus kol kas nėra nei tam tinkamų patalpų, neturime jokių apsaugos priemonių… Tarsi būtume karo zonoje… – atsidūsta pašnekovė.

Visą pasaulį sujaudino per televiziją parodyti vaizdai, kuriuose nuo išorinio pasaulio izoliuoti italai dainuoja balkonuose. Nežiūrint į situacijos sudėtingumą, apie viltį ir nepaprastą žmonių sutelktumą kalba ir mano pašnekovė.

– Vakar visas mūsų ligoninės kolektyvas susisiekė vieni su kitais. Kalbėjome, kad esame stiprūs ir atlaikysime visus išbandymus… Kito kelio nėra, trauktis mes neturime kur. Privalome eiti ir dirbti. Tai ypatinga situacija, kuri mus vienija ir teikia stiprybės. Atsiranda pasitikėjimo vienas kitu, nenugalimumo jausmas, kuris šiomis dienomis ypač jaučiamas tarp medikų, medicinos seserų, slaugių… Ir dvejonių čia nėra. Šiandien padedu aš, rytoj galbūt man reikės kieno nors pagalbos.

Pasitikėjimą stiprina ir vis dažniau pasitaikančios geros naujienos. Vyriausybė užtikrino, kad niekas nepraras darbo vietų, moka pragyvenimą užtikrinančias išmokas. Neapolyje sėkmingai išbandyti vaistai, kurie sumažina plaučių uždegimą ir veikia patį virusą. Prasidėjo tų vaistų bandymai. Į Italiją atvyko dešimt medikų iš Kinijos, kurie savo šalyje įgytas praktines kovos su koronavirusu žinias pritaikys pas mus, – tikina medikė.

Privalote saugotis… 

– Reikia suvokti, jog tai ne filmas, o realybė, kuri tikrai jus pasieks. Ir panikuoti čia nereikia. Svarbu vykdyti visus medikų nurodymus ir izoliuoti save nuo visų galimų išorinių kontaktų. Kuo dažniau plaukite rankas, turėkite dezinfekcinio skysčio, neleiskite vaikų į kiemus ir gatves. Prisiminkite – apsaugodami save, jūs stabdote viruso plitimą ir kartu gelbėjate kitų žmonių gyvybes. Neleiskite, kad pasikartotų Italijos scenarijus. Tuomet bus labai daug skausmo…