Per keturias karnavalo dienas regėjome vis kitais rūbais pasipuošusią karalienę.

Ne vieną šios žiemos mėnesį leisdami Panamoje, Pedasi miestelyje, pietiniame Azuero pusiasalio taške, tapome liudininkai net keleto kasmet čia vykstančių karnavalų.

Miestelis švarinosi

Visame pasaulyje, ypač Pietų Amerikoje, iškilmingi karnavalai vyksta vasario-kovo mėnesiais, prieš pat krikščionių gavėnios sezoną. Pasak etnografų, pas mus senosios Užgavėnės iki krikščionybės būdavo švenčiamos taip pat kovo mėnesio viduryje, per lygiadienį. Iki tol nebuvome dalyvavę jokiame karnavale, todėl magėjo pamatyti karnavalinę eiseną, gražuolę karalienę, vilkinčią tradiciniais Panamos rūbais „La pollera“ ir vežamą ant pakylos su mažųjų princesių palyda, pasiklausyti tradicinės, ritmiškos, tik šiai šventei būdingos muzikos.

Karnavalą lydėjo skambi ir tranki orkestrantų muzika.

Karnavalą lydėjo skambi ir tranki orkestrantų muzika.

Maloniai nustebino karštligiškas rengimasis karnavalui. Miestelis švarinosi: gyventojai šienavo pakeles, taisė suklypusias tvoras, mazgojo namų langus, viešbučiai ir svečių namai plėtė valdas, kabindami hamakus po palmėmis, statydami palapines svečiams priimti, restoranai pildė meniu naujais patiekalais. Miestelyje veikė negausi mugė. Beveik kiekvieno namo kieme, pro kurį praeidavome, buvo daug bendraujančių, besijuokiančių, valgančių, geriančių žmonių. Miestelio gyventojai siuvo gatvėmis judrūs, linksmi tarsi pabudę po sąstingio… Buvo įdomu sužinoti, ką mums, europiečiams, galėtų atnešti keturių dienų triukšmingi vakarai šioje paprastai ramioje, netgi tingioje kaimiškoje vietovėje.

Po laisvės medžiu

Veiksmas, pradedant penktadieniu, vyko net keturias dienas pagrindinėje miestelio aikštėje. Vienoje aikštės pusėje stovi nedidelė bažnyčia, kitoje – parduotuvės bei šiek tiek prabangesni namai. Viduryje aikštės auga palmės, vietinių vadinamos laisvės medžiais. Minia rinkosi tuoj po pietų. Jų sumažėjo vėlyvą popietę, bet ir vėl padvigubėjo ankstyvą vakarą, o gausiausiai lankytojų užplūdo gerokai sutemus, apie devintą valandą vakaro. Daugelis su savimi atsinešė gaiviųjų gėrimų, nes karštis nesitraukė net vėlyvą vakarą. Kai kurie po pažastimi laikė sulankstomas kėdutes, kad patogiai įsitaisę visą naktį galėtų stebėti paradą. Ir iš tiesų, triukšmingas vakarėlis su gausiu vandens laistymusi (vienas iš gavėnios papročių, išlikęs visame pasaulyje) truko iki paryčių, tačiau mums užteko ir to stulbinančio vidurnakčio parado su fejerverkais.

Minia į karnavalą rinkosi tuoj po pietų, bet gausiausiai – gerokai sutemus, apie devintą valandą vakaro.

Minia į karnavalą rinkosi tuoj po pietų, bet gausiausiai – gerokai sutemus, apie devintą valandą vakaro.

Karūna paveldima

Tuoj po karnavalo pavyko pakalbinti vieną iš jo organizatorių, turizmo tarnybos atstovą, Estebaną Chungą. „Karnavalą organizuoju jau ne pirmą kartą, – pasakojo jis. – Per karnavalą vyksta savotiškos varžybos tarp apatinės ir viršutinės kaimo gatvių, kurios išsirenka ir pristato jaunas, žavias karalienes. Iš pradžių karnavalas buvo ne daugiau kaip saulėje žėrinčios moterų drabužių ir papuošalų spalvos, gėlių žiedų kvapai bei eisena, bet palaipsniui įsijungė saksofonas, styginiai instrumentai, vėliau – mušamieji bei pučiamieji, ėmė skambėti Panamai būdinga muzika. Pedasi karnavalas yra pasaulietiškiausias visoje centrinėje Los Santos provincijoje. Aklai nesilaikome ilgaamžių tradicijų, nors čia karnavalai vyksta jau antrą šimtmetį (turime senų, 1939 m. fotografijų, liudijančių šį faktą). Tai šeimų karnavalas, kuriame dalyvauja visi miestelio gyventojai ir svečiai, atvykę iš kitų regionų. Geografiškai esame ne taip toli nuo karnavalų sostine laikomo miesto Las Tablaso, tad didžiuojamės, kad ir patys gebame suorganizuoti gražią šventę.“

Visos karnavalo dienos, pasirodo, yra skirtingos, bet visas jas jungia tos pačios herojės – karalienės. Kiekvienais metais naujoji karalienė „paveldi“ karūną iš praėjusių metų karalienės. Šių metų karalienėmis tapo Arriba gatvės gyventojų išrinkta Edikelis ir Abajo gatvės gyventojų palaikoma studentė iš Panamos Anna Patricija, kilusi iš Pedasi miestelio. Jų abiejų seserys, giminaitės, draugės – puošnioji merginų palyda.

Bene patraukliausia – gatvės karalienė.

Bene patraukliausia – gatvės karalienė.

Karnavalas kainuoja

Kasmet bet kuri šeima gali pasiūlyti dukrą ar giminaitę karalienės rolei. Veikia du atskiri apatinio ir viršutinio miesto kvartalų karnavalo komitetai, nes kiekvienas kvartalas renka savo karalienę. Laukiama išsilavinusios, malonios išvaizdos, gebančios bendrauti, emocingos herojės, nes merginai teks ne tik atlaikyti keturias karnavalo-spektaklio dienas, bet ir visus metus reikšmingai dalyvauti miesto gyvenime. Mūsų herojėms – apie 20 metų, jų šeimos taip pat tampa svarbios mieste. Su būsima karaliene komiteto darbuotojai sudaro bendradarbiavimo sutartį.

Kiek gi gali kainuoti tokia miesto šventė? Pasak Estebano, vien tik jo atstovaujamo žemutinio rajono karnavalo biudžetas siekia daugiau kaip 100 tūkst. dolerių, o abiejų – apie 200 tūkst. dolerių. Daug kainuoja karalienių drabužiai (atskiri kostiumai nakties bei dienos šventėms), prabangios karūnos, karališkas skeptras, palydos apranga, muzikantai ir jų instrumentai… Dalį pinigų skiria turizmo tarnyba ir nuolatinė rėmėja – alaus darykla. Vis dėlto miestas nesiskundžia šiam renginiui leidžiamais pinigais ir dėl malonumo, kurį suteikia gyventojams bei miesto svečiams, ir dėl karnavalo metu vykstančių išpardavimų… Karalienių šeimų mokestis simbolinis – iki 200 dolerių.

Mergaitė iš karalienės palydos.

Mergaitė iš karalienės palydos.

Karalienės konkuruoja

Kasdien miestas galėjo pasigrožėti dviem paradais. Pirmasis vyko ankstyvą popietę (apie 13 val., nors tikslaus laiko niekas nepaskelbė), o antrasis – vidurnaktį. Pagrindinį vaidmenį šiuose paraduose, žinoma, vaidino karalienės, išrinktos dviejų skirtingų miesto rajonų. Jos konkuravo tarpusavyje.

Iš mažų priemiesčio gatvelių į miesto aikštę garsiai burgzdami riedėjo du traktoriai su specialiomis platformomis, ant kurių lyg statulos stovėjo karalienės su freilinomis. Gremėzdiški traktoriai atrodė gana keistai. Matyt, sunkių platformų maži automobiliai nepatrauktų…

Fanatikai ėjo paskui karalienes šokdami, dainuodami bei kažką šūkčiodami. Draugai mums paaiškino, kad pagal tradiciją abi grupės rėžė viena kitai menkinančias, įžeidžias pastabas apie jų karalienes. Žinoma, trūko ispanų kalbos žinių, kad viską suprastume. Prie parado prisijungė papildoma platforma, pilna rūmų damų ir princesių. Gatvės smalsuoliai, lydintys iškilmingą eiseną, lingavo pagal vienodą ritmą – šoko, dainavo, šūkavo ir mojavo.

Triukšmo buvo daugiau negu reikia – bet kokias kalbas užliedavo trankus trimitų bei būgnų gaudesys nuo muzikantų platformos, riedančios iš paskos. Traktoriai, pilni prabangių keleivių, bent du kartus apsukdami aplink aikštę, kai kur sustodami, kad žmonės galėtų pasigėrėti merginų grožiu.

Saulės karštį organizatoriai kiek malšindavo minios laistymu

Saulės karštį organizatoriai kiek apmalšindavo minios laistymu

Muzika kurtino

Visą šį renginį lydėjo labai skambi, tranki orkestrantų muzika. Per visas keturias dienas eisenų metu girdėjome vieną ir tą pačią melodiją. Muzikantai plėšė taip garsiai, kad skimbčiojo aplinkinių namų langų stiklai. Tas kurtinantis muzikos sprogimas, tikiu, ištraukė iš namų visus Pedasi miestelio gyventojus.

Dienomis, kai visi, rodos, ilsėjosi po naktinių karnavalo eisenų, tranki Lotynų Amerikos šalių muzika liejosi iš kaimyninių namų ir gatvės kabaretų. Centrinėje aikštėje į sceną vieni po kitų lipo apylinkių liaudies kapelų dainininkai. Netrūko ir šokėjų – ant grindinio sukosi močiutės su mažais anūkais, paaugliai šmaikščiai mėgdžiojo šokančius, bet didžiausia publikos dalis tiesiog vaikštinėjo, šnekučiavosi, gurkšnojo alų ir klausėsi scenoje besikeičiančių muzikantų.

Nesakau „niekada“

Panamos miestelio karnavalas – įspūdinga šventė. Prieš jam prasidedant nerimavau, kad triukšmo gali būti per daug. Naktį prieš karnavalą girdėjome daug garsios muzikos iš artimiausių kabaretų ir fejerverkus. Vėliau naktinis gyvenimas persikėlė į barus…

Taip pat nerimą kėlė didelė minia – padvigubėjus miestelio gyventojų skaičiui, gerokai perkrautos elektros energijos ir vandens sistemos gali užlūžti. Ir iš tiesų, vieną dieną šešioms valandoms dingo elektra. Teko pamiršti internetą ir eiti pasivaikščioti prie jūros. Vandens stygių taip pat pajutome, bet iš anksto perspėti, pasirūpinome atsargomis. Buvome įspėti ir dėl galimų vagysčių. Laimei, gyvenome atokiau centro ir nieko panašaus nepatyrėme.

Ar džiaugiamės net kelias dienas dalyvavę karnavale? Tikriausiai. Man, žurnalistei, patiko bent kartą pamatyti tą nuostabią Panamos kultūrinę tradiciją. Tačiau vieno karto man tikrai pakako… Kita vertus, gyvenime niekada negalima sakyti „niekada“.