Ikirevoliucinio Irano vaizdai tiesiog pribloškia: vakarietiškos mados, vakarietiška muzika, blizgantys automobiliai miestų gatvėse, maudymosi kostiumėliai paplūdimiuose. Vaizdas ne tiek ir daug skiriasi nuo ano laikmečio vakarų didmiesčio.

Tai stebinti neturėtų, nes iki aštuntojo dešimtmečio pabaigos Iranas ėjo vakarietišku gyvenimo būdo keliu. Tokią šalies orientaciją palaikė šalies monarchas. Vis dėlto šachas Mohamedas Reza Pahlavis, remiamas britų bei amerikiečių, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje susidūrė su stipriu visuomenės pasipriešinimu.

„Dažnai pozityviai vertinama tai, kas vyko iki revoliucijos, ir gana negatyviai – kas vyko po to. Dažniausiai vertiname, žinoma, iš savo pozicijos – kaip Vakarai norėjo, kad būtų. Bet galime pasižiūrėti ir iš vidaus, ko norėjo patys iraniečiai“, – apie Islamo revoliuciją LRT RADIJUI pasakoja Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja, daktarė Ieva Koreivaitė.

Irano šachas Mohamedas Reza Pahlavis su žmona, 1979 m. sausio 24 d.

Jos teigimu, Irano visuomenėje buvo daug nepasitenkinimo šacho valdžia ir tuo, kaip viskas vyko: „Visiškai primityviai galima pastebėti – hidžabo (t. y. galvos dangalo) nuėmimas per prievartą nėra liberalus veiksmas. Nors vakariečiams daug priimtiniau matyti moterį be hidžabo, bet pats procesas, ta vesternizacija ir bandymas Iraną paversti vakarietiška šalimi buvo prievartinis ir tai neįtiko daugeliui iraniečių.“

Tai nėra vienintelis revoliuciją pirmyn varęs motyvas. Kaip ir daugelyje kitų pasaulio regionų, taip ir Artimuosiuose Rytuose baimintasi komunistų įtakos, tad siekdamas užkirsti kelią galimai jos sklaidai šachas ėmėsi vidaus reformų, kurios nebūtinai patiko Irano šiitų musulmonų daugumai. Gyventojų pyktį kurstė ir valdžios korupcija.

Ko gero, ryškiausiai Islamo revoliuciją iliustruoja vaizdai, kuriuose matyti aukščiausiojo dvasinio lyderio ajatolos Ruhola Chomeini sugrįžimas į Teheraną 1979 m. vasario 1 d. Išsilaipinusį iš „Air France“ „Boeing 747“ lėktuvo A. Chomeinį pasitiko būrys artimiausių padėjėjų, šalininkų. Teherano gatvėse jo laukė milijonai iraniečių.

Ajatolos Ruhola Chomeini sugrįžimas į Teheraną 1979 m. vasario 1 d. AFP/Scanpix nuotr.

Vasario 11 d., kai revoliucijos metinės ir yra minimos, ginkluotosios pajėgos paskelbė neutralitetą.

Nuvertus monarchą, subyrėjo ir visas valstybės aparatas. Ajatola Ruhola Chomeini savo ir šalininkų pergalę įtvirtino Iraną paversdamas Islamo Respublika – specialiai surengtame referendume tam pritarė ir gyventojai.

Per kitus kelerius metus sutriuškintos visos dar bandžiusios priešintis grupės. Klierikalinis režimas perėmė kontrolę ir konsolidavo galią. Šalyje įvesta šariato teisė, griežtos vyrų ir moterų bendravimo taisyklės, o prieš puoselėjančius vakarietišką morale ar vertybes imtasi represijų.

Protestas prieš Iraną Vašingtone po to, kai buvo sulaikyti amerikiečių diplomatai, Reuters/Scanpix nuotr.

Santykiai su išorės pasauliu pakriko daugeliu frontais, ypač su Saudo Arabija, Izraeliu ir JAV. Kiek vėliau prasidėjusi įkaitų drama, per kurią amerikiečių diplomatai įkaitais laikyti 444 dienas, paženklino Vašingtono ir Teherano santykius ateinantiems dešimtmečiams.

Nors nuo revoliucijos prabėgo 40 metų, Irano lyderiai ir šiandien kalba taip, lyg ji būtų gyva. Panaši nuostata įtvirtinta ir Islamo Respublikos konstitucijoje.

Demonstracijoje prieš šachą protestuotojai laiko ajatolos Ruhola Chomeini plakatą, AFP/Scanpix nuotr.

„Iranas pasižymi religiniu mąstymo modeliu ir tai gimdo ne nacionalistines, o labiau specifines idėjas. Iranas nesuvokia savęs kaip nacionalinės valstybės, jie nesako – mes įkūrėme Irano Islamo Respubliką ir tai yra laiminga pabaiga. Taip nėra. Jie įsivaizduoja ar bent turėtų įsivaizduoti pagal Islamo revoliucijos lyderio ajatolos Ruhola Chomeini viziją, jog Islamo revoliucija turi nuolatos tęstis. Valstybė negali pradėti ginti tik savo piliečių, būti suinteresuota tik savo valstybės nauda. Revoliucija turi tęstis. Tarsi Iranas turi nuolatos kovoti revoliucinėmis sąlygomis su priespauda, blogiu, neteisybe. Ir ne tik šalies viduje, bet ir visoje musulmonų bendruomenėje“, – sako I. Koreivaitė.

Ajatola Ruhola Chomeini mirė nuo revoliucijos prabėgus dešimtmečiui. Nuo to laiko revoliucijos idealus, jei taip galima sakyti, palaiko dabartinis aukščiausiasis šalies dvasinis lyderis ajatola Ali Chamenėjus.

1979 m. įvykiai Irane drastiškai pakeitė ne tik Artimųjų Rytų, Persijos įlankos, bet apskritai ir viso pasaulio veidą. Libane veikiančios grupuotės „Hezbollah“ iškilimas, suaktyvėjusios šiitų kovotojų grupuotės Irake, nesibaigiantis konfliktas su Saudo Arabija, Izraeliu ir stiprus antiamerikietiškas nusiteikimas – prie viso to nemaža dalimi prisidėjo po revoliucijos kardinaliai pasikeitęs Irano charakteris.