Scanpix nuotr.

Beveik pusė 18–25 metų amžiaus Šiaurės Korėjos moterų dėvi karinę uniformą. Jos šalies kariuomenei privalo tarnauti mažiausiai septynerius metus, vyrai – mažiausiai dešimt. Savo noru kariuomenėje tarnavusi Li So Jeon pasakoja, kad per 10 metų negalėjo tinkamai nusiprausti: vanduo prijungtomis žarnomis atitekėdavo iš kalnų, tad kartu atitekėdavo ir į vandens srovę patekusios varlės ar gyvatės.

Moterys kariuomenėje ypač pažeidžiamos

Šiaurės Korėjoje įvesta ilgiausia privalomoji karinė tarnyba pasaulyje. Šalies atstovai sako, kad kariuomenei išleidžia maždaug 15 proc. biudžeto, bet tarptautiniai stebėtojai mano, kad apie 40 proc.

Tarnauti tokį ilgą laiką bet kokioje kariuomenėje būtų nelengva, tačiau skelbiama, kad moterys Šiaurės Korėjos kariuomenėje – ypač pažeidžiamos.

Beveik 10 metų Li So Jeon miegojo apatinėje dviaukštės lovos dalyje, o kambariu dalijosi su dar daugiau nei 10 kitų moterų. Kiekvienai moteriai buvo skirtos nedidelės komodos, kuriose jos laikė savo uniformas. Ant komodų kiekviena turėjo du rėmelius nuotraukoms – ne šeimos narių, o Šiaurės Korėjos įkūrėjo Kim Il Sungo, antrasis rėmelis buvo skirtas dabar jau buvusiam vadovui Kim Čong Ilui.

Praėjo beveik dešimtmetis nuo tada, kai Li So Jeon paliko kariuomenę, bet iki šiol ji prisimena kariuomenės barakų kvapus: „Viskas atsiduodavo prakaitu. Čiužiniai, ant kurių miegojome, buvo pagaminti iš ryžių lukštų, kūno kvapas įsigerdavo į čiužinį, tai nebuvo medvilnė, visi kvapai susigerdavo į čiužinius.“

Ji pasakoja, kad per 10 metų kariuomenėje negalėjo tinkamai nusiprausti. Į kareivines karštas vanduo nebuvo tiekiamas. Vanduo prijungtomis žarnomis atitekėdavo iš kalnų, tad kartu atitekėdavo ir į vandens srovę patekusios varlės ar gyvatės.

Kariuomenę rinkosi dėl bado

Universiteto profesoriaus duktė Li So Jeon dabar 41-erių. Ji užaugo šalies šiaurėje. Visi jos broliai tarnavo kariuomenėje, tačiau kai badas nusiaubė šalį 1990 m., mergina nusprendė savanoriauti kariuomenėje, nes taip kiekvieną dieną galėjo gauti maisto. Tūkstančiai jaunų moterų pasirinko tokį kelią.

Pasak Džien Pek, knygos apie paslėptą Šiaurės Korėjos revoliucijos autorės, dėl bado daug daugiau moterų nei įprasta turėjo pradėti dirbti, daugelis jų tapo patyčių ir seksualinio smurto aukomis. Džien Pek sako, kad Li So Jeon istorija panaši į daugelio iš Šiaurės Korėjos pabėgusių žmonių pasakojimus.

Tačiau taip pat ji atkreipia dėmesį, kad dalis žmonių yra linkę perdėti kalbėdami apie gyvenimą Šiaurės Korėjoje, ypač jei už pasakojimą siūloma pinigų. Kita vertus, pasitikėti Šiaurės Korėjos informacija reikštų tapti jos propagandos auka.

Li So Jeon už savo istoriją neprašė jokių pinigų. Ji prisimena, kad būdama septyniolikmetė žavėjosi gyvenimu kariuomenėje. Jai buvo skirtas net asmeninis plaukų džiovintuvas, tiesa, dėl elektros trūkumo retai juo galėjo naudotis. Dienos užduotys vyrams ir moterims kariuomenėje buvo iš esmės vienodos. Fizinės užduotys moterims trukdavo kiek trumpiau nei vyrams, bet jos turėjo kasdien atlikti ruošos darbus – valyti patalpas ar ruošti valgį. Vyrams to daryti nereikėjo.

Didelis fizinis krūvis ir netinkama mityba greitai paveikė kone visų moterų sveikatą. Po maždaug pusmečio daugybei tarnaujančių moterų dingo menstruacijos. Tiesą sakant, dėl šių ciklo sutrikimų moterys džiaugėsi, nes kariuomenėje jos negaudavo reikalingų higienos priemonių, tad situacija iš dalies palengvėjo.

Visos moterys privalo atlikti 7 metų karinę tarnybą

Nors Li So Jeon į kariuomenę atėjo savanoriškai, 2015 m. paskelbta, kad visos moterys Šiaurės Korėjoje privalo atlikti 7 metų karinę tarnybą. Režimas taip pat pranešė, kad moterims, tarnaujančioms kariuomenėje, bus suteikiama papildomų higienos priemonių. Spėjama, kad taip bandyta išsklaidyti kalbas apie sunkią moterų padėtį Šiaurės Korėjos kariuomenėje.

Vis dėlto moterys karininkės iki šiol kalba apie uždarų ir atskirų nuo vyrų tualetų trūkumą, ypač kaimo vietovėse. Turėdamos nusilengvinti šalia vyrų, moterys jautėsi labai pažeidžiamos.

Džien Pek sako, kad seksualinis priekabiavimas kariuomenėje itin paplitęs. Dalis moterų susiduria ir su seksualine prievarta. „Kuopos vadas galėdavo duoti merginoms karininkėms įsakymą prisistatyti į padalinį po darbo valandų ir jas išprievartaudavo. Taip nutiko daugybę kartų“, – pasakoja Li So Jeon.

Šiaurės Korėjos kariuomenė teigia labai rimtai žiūrinti į seksualinio išnaudojimo atvejus ir už išprievartavimą gali skirti iki septynerių metų kalėjimo. Bet knygos apie Šiaurės Korėją autorė Džien Pek sako, kad dažniausiai niekas nedrįsta liudyti teisme, todėl vyrai lieka nenubausti.

Ji taip pat priduria, kad tyla apie moterų seksualinį išnaudojimą kariuomenėje iš dalies nulemta ir patriarchališkos Šiaurės Korėjos visuomenės. Požiūrio, kuris iki šiandien užtikrina, kad, kitaip nei vyrai, moterys kariuomenėje turi atlikti didžiąją dalį buities darbų.

Pastebima, kad moterys iš vargingiausių sluoksnių dažniausiai įdarbinamos statybų brigadose. Jos apgyvendinamos mažose kareivinėse, kur ypač nesaugios. „Smurtas artimoje aplinkoje vis dar priimtinas Šiaurės Korėjoje, apie jį aukos nepraneša, tas pats vyksta ir kariuomenėje. Bet turiu pabrėžti, kad panaši priekabiavimo kultūra vis dar gaji ir Pietų Korėjoje“, – pasakoja Li So Jeon.

Ji, būdama 28-erių, paliko Šiaurės Korėjos kariuomenę. 2008 m. nusprendė bėgti iš šalies. Pirmasis bandymas buvo nesėkmingas – ji pagauta Kinijos pasienyje ir metams uždaryta į kalėjimą. Antrasis bandymas pavyko. Vos išėjusi iš kalėjimo, moteris ryžosi dar kartą kirsti Tumeno upę ir pasiekti Kiniją. Iš Kinijos žmonių gabentojai jai padėjo pasiekti Pietų Korėją.

Beveik 70 proc. pasitraukusiųjų iš Šiaurės Korėjos yra moterys.