Maršruto Gerložas – Gdanskas – Štuthofas – Griunvaldas – Malborkas svarbiausius objektus galima aplėkti per savaitgalį. Į vieną pusę – iš viso 650 kilometrų. Kaip teigė agentūros turizmo ekspertė, svarbiausia – arti, gražu ir pigu. Be to, ši kelionė – tai lietuvių pėdsakai Lenkijos istorijoje, užtenka paminėti vien Žalgirio mūšio lauką..

Vilkas ir jo guolis

Vilko guolis, esantis netoli Gerložo, pasak istorikų, tai vieta, kur karas galėjo pasibaigti anksčiau. Jei čia įvykęs pasikėsinimas į fiurerį būtų pasisekęs, žmonija būtų išvengusi daugybės žmonių mirčių ir kančių.

Karo metu Europoje būta apie 20 karinių būstinių, tačiau Vilko guolis buvo viena iš svarbiausių. Būstinę sudarė 7 sunkieji (sienos 6–8 m storio, 10 m. storio stogo perdanga) ir lengvieji bunkeriai su viešbučiais ir kazino. „Didysis vadas“ sėdėjo susigūžęs betono karste – keliuose nedideliuose kambarėliuose. Tiesa, jie buvo neblogai įrengti – iškalti medžiu, apstatyti baldais, net su židiniais. Nedideliame sunkaus betono miestelyje gyveno ir dirbo apie 2 200 karininkų ir kareivių. Eva Braun čia nesilankė.

Vieta miške buvo pasirinkta apgalvotai, be to, gelžbetonio sienas dengė papildoma samanų maskuotė, kad pastatų nebūtų galima įžvelgti iš paukščio skrydžio. Vienintelis nepatogumas – uodai, kurių pelkėtoje vietovėje nestigo, todėl daugelis kariškių vaikščiojo tarsi bitininkai su tinkleliais ant galvų. Dabar Vilko guolio muziejuje galima pamatyti tik tai, kas iš jo liko panaudojus keliasdešimt tonų trotilo, – būstinę pasitraukdami susprogdino patys vokiečiai. Šiandien šis objektas– tarsi karo absurdo paminklas.

Hitleris į Vilko guolį atsikraustė 1941 metų birželį ir čia su pertraukomis išbuvo iki 1944-ųjų lapkričio – kai suprato pralaimįs karą. Būtent čia įvyko vienintelis pasikėsinimas į fiurerį. Saujelė karininkų su Klausu fon Štaufenbergu priešakyje (šiandien Vokietijoje jis laikomas didvyriu) pabandė susprogdinti fiurerį jo paties būstinėje. Deja, planas žlugo, ir beprasmis karas tęsėsi toliau.

Ši istorinė vieta didžiausią įspūdį daro moksleiviams, kurie apie buvusio karo žiaurumus žino nebent iš knygų ar filmų. Atnaujintas restoranėlis su ano meto interjeru bei indauja kviečia papietauti (mūsų apsilankymo metu buvo uždarytas), automobilių stovėjimo aikštelė bei tualetai nemokami.

Trimiestis – Gdanskas, Sopotas ir Gdynė

Vykti į Gdanską savo automobiliu būtų nelengva: kelias iš Lietuvos siauras, vingiuotas ir varginantis, bet kai važiuoji autobusu su linksma kompanija, nepatogumų nejauti.

Gdansko miestas yra vienas iš malonios trijulės, šiauriau – kurortas Sopotas, dar šiauriau – Gdynė. Gdanskas – vokiečių pastatytas didmiestis, kažkada buvęs vienu iš svarbiausių Baltijos jūros uostų. Jame nemažas senamiestis (sugriautas per Antrąjį pasaulinį karą, vėliau atstatytas) su įspūdingomis senovinėmis bažnyčiomis bei muziejais.

Sopotas – tai Palangą primenantis kurortas. Vasaromis į jį suplūsta žmonių ir iš Lietuvos, nes poilsiauti čia pigiau nei mūsų Palangoje. Viešbučio numerio su visais patogumais nuoma parai – nuo 30 zlotų, už šviežią žuvį reikia pakloti iki 20 zlotų...

Gdynė, žinoma, neturi nei Gdansko istorijos, nei Sopoto kurortinių tradicijų, bet, pasakojama, kad čia apstu naktinių klubų bei jaukių paplūdimių.

Pėsčiomis po Gdanską

Gdanskas ir vietinių, ir užsieniečių vienbalsiai laikomas vienu iš gražiausių Lenkijos miestų. Jis Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo labai subombarduotas, laimė, pokario metais pagal išlikusias fotografijas Gdansko senamiestis buvo atstatytas.

Jo pažiba – tai Švč. Mergelės katedra, kuri, manoma, yra didžiausia iš plytų pastatyta bažnyčia pasaulyje (įėjimas – 3 zlotai). Nuo 78 metrų aukščio bokšto, į kurį tenka lipti savomis kojomis, įveikus 400 laiptelių, atsiveria nuostabi Gdansko panorama.

Senajame uosteturistai itin žavisisenoviniuuosto keltuvu, vadinamu tiesiog Gdansko kranu. Greta – Jūreivystės muziejus (bilieto kaina – 14 zlotų). Čia laukia laukia ekskursija po pirmąjį laivų statyklos laivą. Mieste taip pat yra nedidelis Gintaro muziejus (10 zlotų), jis primena analogišką muziejų Palangoje. Vaikus pamaloninsite nusivesdami į zoologijos sodą, įsikūrusį Olivoje, priemiestyje. Tai vienas iš geriausiai prižiūrimų zoologijos sodų Rytų Europoje (įėjimas –9 zlotai).

Miesto rotušė stūkso centrinėje miesto aikštėje. Pagrindinis jos akcentas –puošniausias Gdansko pastatas –Artuso namai, kuriuose anksčiau buvo pirklių susibūrimo vieta. Jų viduje – didžiausia pasaulyje renesanso laikų krosnis. Jos kokliuose – žymių to meto miesto valdytojų portretai.

Senamiesčio gatvelės patraukia jaukiomis kavinukėmis su terasomis bei puikiais, meniškais gintaro dirbiniais, kuriais prekiaujama tiesiog gatvėje. Iš Dlugos ir Auksinės gatvių pakliūvi į įspūdingą Motlavos upės krantinę. Čia, pasibaigus ekskursijai po senamiestį, restoranėlyje „su vaizdu į kanalą“ susėdome suvalgyti Gdansko įlankoje sugautos šviežios žuvies.

Menkė, taip pat plekšnė su garnyru ir daržovėmis kainavo 25 zlotus. Vasarą turistų knibždančioje gatvėje kainos, savaime aišku, gali būti ir daugiau „užriestos“. Pasak vietinių, Dluga gatvėje už tokią pačią žuvį būtume sumokėję truputį pigiau. Užtat vakarieniaudami pasigrožėjome kanalu, kuriuo palengva sklendė senovinis burinis laivas.

Neaplenkite Štuthofo

Ypatingas objektas Gdansko regione - Štuthofo koncentracijos stovykla..

Ypatingas objektas Gdansko regione – Štuthofo koncentracijos stovykla. Net ir šiandien čia nelengva vaikščioti, ypač prisimenant tėvynainius su Baliu Sruoga priešakyje. Taip ir maga dar kartą pasklaidyti „Dievų mišką“. Knyga geriau nei bet kurio gido pasakojimas atskleidžia stovyklos kasdienybę. Einant iš vieno barako į kitą mus tarsi lydėjo toji sruogiška ironija – bene vienintelis ginklas prieš tuometinę dvasinę anemiją.

Įėjimas į muziejų nemokamas, tačiau gido paslaugos kainuoja nemažai.

Griunvaldo (Žalgirio) horizontai

Monumentas Žalgirio lauke mena istorinę lietuvių ir lenkų pergalę.

Žalgirio mūšio laukas yra į pietvakarius nuo Olštyno, prie Griunvaldo kaimelio. Atsiveria jaudinančios platybės, ypač žinant, kiek daug tūkstančių karių 1410 m. liepos 15 d. čia padėjo galvas. Lietuviai, lenkai – vardan savo žemės, tautos, kryžiuočiai – vardan savo galybės. Pagal dalyvavusių karių skaičių tai vienas didžiausių mūšių viduramžių istorijoje. Su juo siejama beveik 200 metų trukusių karų su Vokiečių ordinu pabaiga, Žemaitijos susigrąžinimas. Istorikai vis dar aiškinasi, kieno – lietuvių ar lenkų – indėlis į Žalgirio mūšio pergalę buvo svaresnis (tendencingą lenkišką versiją išgirsite žiūrėdami filmą muziejuje). Šiaip ar taip, aišku viena: Vytauto laikai – Lietuvos tapsmo Europos dalimi pradžia. Šio proceso nebūtų be Žalgirio pergalės. Taip mes išvengėme prūsų likimo: nukariavimo ir suvokietinimo.

Šiandien Žalgirio laukuose – monumentas, muziejus, patogi automobilių stovėjimo aikštelė ir kur bepažvelgsi – suvenyrų kioskeliai. Gali nusipirkti net kryžiuotį riterio šarvais bei kokių tik panorėjęs „ginklų“.

Malborkas – trečiasis Lenkijos stebuklas

Malborko piliai apžiūrėti nepakanka pusdienio.

Pasak gidės, pirmas Lenkijos stebuklas – Veličkos, antras – Torunė, na, o Malborkas, kuris nepaprastai siejasi su Žalgiriu, užima trečią vietą. Lietuvai tai ypač svarbi vieta: iš čia vokiečių kariūnai išvykdavo užkariauti pagonių žemių. Malborko piliai (mums labiau įprastas pavadinimas Marienburgas) apžiūrėti nepakanka pusdienio. Jei laiko turėsite nedaug, perbėgsite per pilies kiemus, peržvelgsite keliasdešimt patalpų, kuriose įrengtos ekspozicijos, tačiau visumos taip ir nepajusite. Pati geriausia ekskursija – ekskursija su gidu, kuris, deja, nėra pigus. Gido anglų kalba paslaugos kainuoja 195 zlotus, lenkų kalba – 105 zlotus.

Aplinka išties įspūdinga – pasitarimų kambariai, gyvenamosios patalpos, treniruočių vietos, net tuometiniai tualetai – viską galima pamatyti. Pasivaikščiojimas po pilį gana ilgai užtrunka, todėl jei vyksite su mažais vaikais, verčiau sutrumpinkite maršrutą ir apsiribokite keletu ekspozicijų (ekspozicijų sąrašą bei aprašymus rasite pilies muziejaus interneto svetainėje).

Taip pat prieš vykdami iš anksto susipažinkite su darbo laiku (jis keičiamas) bei bilietų ar ekskursijų kainomis, kad galėtumėte susiplanuoti biudžetą. Nemažas šio muziejaus trūkumas – laisvai fotografuoti leidžiama tik pilies kiemuose, kitur reikia specialaus leidimo, kurio tą pačią dieną negausite. Tiesa, norint nufotografuoti visą pilį, tai reikėtų padaryti iš kitos upės pusės, kur yra apžvalgos aikštelė.

Vaikščiodamas po puikiai restauruotą pilį, negali nesižavėti darbščia lenkų tauta – jie nuoširdžiai saugo savo istoriją.