Scanpix nuotr..

Aljanso šalių vadovų susitikimas Varšuvoje jau vadinamas istoriniu, nors rytinis bloko flangas sustiprintas tik keturiais tūkstančiais NATO kariškių.

Svarbus precedentas

Varšuvoje susirinkę 28 NATO šalių vadovai patvirtino sprendimą Baltijos šalyse ir Lenkijoje dislokuoti po vieną tarptautinių aljanso pajėgų batalioną, kurie padidintų jų saugumą tarptautinę teisę laužančios ir agresyvėjančios Rusijos pavojaus akivaizdoje. Nors kariniu požiūriu papildomi 4 tūkstančiai kariškių iš JAV, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Kanados, Prancūzijos ir kitų šalių nepakeis NATO ir Rusijos pajėgų pusiausvyros regione, vien faktas, kad NATO senbuvės nusprendė jau ir konkrečiais veiksmais, o ne tik deklaracijomis suremti pečius su Baltijos šalimis ir Lenkija, yra labai svarbus. Dar prieš NATO viršūnių susitikimą Varšuvoje Maskva pranešė perkelsianti arčiau vakarinės šalies sienos tris divizijas, apie 30 tūkstančių kariškių, o dar anksčiau buvo paskelbusi vakarinėje šalies dalyje dislokuosianti dvi armijas, vieną iš jų – tankų. Jei šie Kremliaus planai bus įgyvendinti, keturi daugiataučiai NATO batalionai Baltijos šalyse ir Lenkijoje tikrai netaps didesniu kariniu iššūkiu operacijas planuojantiems Rusijos generalinio štabo karininkams.

NATO susitikimui pasibaigus, žurnalistams išsakyta Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės pastaba, kad „gavome viską, ko tikėjomės, dėl ko tarėmės, dėl ko derėjomės“, ko gero, išreiškia bendrą optimistinę mūsų šalies ir artimiausių kaimynių NATO aljanse nuostatą. Akivaizdu, kad jei tarptautinė padėtis rimtai nepasikeis, daugiau karinės galios mūsų regione NATO artimiausiais metais telkti nepasirengusi. Tačiau, kita vertus, jau sukurtas precedentas: jei situacija pareikalautų, kodėl po 4 batalionų rytinės NATO sienos pusėn negalėtų pajudėti ir 4 brigados, divizijos ar net korpusai?

Į pratybas – virėjai ir kepėjai

Diplomatinis NATO narių Rytų Europoje pasiekimas Varšuvoje atrodo kur kas aiškiau, prisiminus kai kurių aljanso šalių lyderių pareiškimus renginio išvakarėse. Į Lenkijos sostinę atvykęs Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as pareiškė, kad jo šaliai Rusija „nėra priešininkė, nėra grėsmė“, ir pabrėžė, kad NATO visiškai nepriklauso sakyti, kokie turi būti Europos santykiai su Rusija. Anot Prancūzijos vadovo, „Rusija yra partnerė, kuri, tiesą, sakant, kartais gali, kaip mes matėme Ukrainoje, panaudoti jėgą, kurią mes pasmerkėme, kai ji aneksavo Krymą“. Tokie žodžiai leido aštrialiežuviams pridurti, kad Prancūzija šį kartą praleido progą patylėti. Iš istorijos žinome, kad į tarptautinę teisę taip pat spjaudydavo ir svetimus kraštus aneksuodavo vienas ūsuotas „partneris“, kuris Kompjeno mieste prie Paryžiaus 1940-ųjų birželį priėmė žaibiškai sutriuškintos Prancūzijos kapituliaciją. Kažin ar prancūzams buvo lengviau, kad toks įvykis kitose Europos šalyse buvo pasmerktas.

Ne mažiau savitai nuskambėjo ir Vokietijos užsienio reikalų ministro Franko-Walterio Steinmeierio raginimas ES ir ypač NATO šalims bendradarbiauti su Maskva, užuot „garsiu ginklų žvanginimu ir karo šūkiais“ kaitinus situaciją. Ministras turėjo mintyje neseniai Lenkijoje pasibaigusias NATO karines pratybas „Anakonda“, kuriose dalyvavo apie 25 tūkst. karių iš 21 aljanso šalies. Vienas apžvalgininkas dienraštyje „The New York Times“ atkreipė dėmesį į tai, kad Vokietijos (ji, kaip buvo patvirtinta Varšuvoje, vadovaus tarptautinio NATO bataliono formavimui Lietuvoje) neigiama nuostata dėl „Anakondos“ pratybų buvo tokia didelė, kad Berlynas net nemėgino to slėpti. Į šias pratybas Vokietija atsiuntė vos 400 savo kariškių, ir nė vienas iš jų nebuvo iš kovinių vienetų. Žinoma, virėjai ir kepėjai taip pat labai svarbūs, bet signalas Lenkijai, kitoms NATO partnerėms rytuose ir, žinoma, Rusijai buvo itin aiškus. Pasak Vakarų spaudos, kuri rėmėsi šaltiniais NATO būstinėje, panašios nuotaikos dėl pratybų „Anakonda“ sklandė ir Prancūzijos valdžios kabinetuose. Esą Prancūzija net nenorėjo oficialiai vadinti „Anakondą“ NATO pratybomis būgštaudama, kad tai gali nepatikti Kremliui. Jei tai tiesa, o tikėti norom nenorom verčia Prancūzijos prezidento ir Vokietijos užsienio reikalų ministro pasisakymai NATO susitikimo išvakarėse, yra dėl ko susimąstyti. Jei net NATO karinės pratybos pradeda skaldyti aljanso narius, kas bus, jei NATO šalių rytiniame pasienyje pasigirs tikri, o ne mokomieji šūviai?

Tylus pažvanginimas

NATO viršūnių susitikime Varšuvoje priimti sprendimai – gerai apskaičiuoti aljanso realiosios politikos žingsniai. Taip mano Vokietijos radijo stoties „Deutsche Welle“ apžvalgininkas Berndas Rigertas. Anot jo, NATO Varšuvoje pažvangino ginklais, bet labai tyliai. Visi supranta, kad keturi NATO batalionai Rusijai nepadarys didesnio įspūdžio, bet to niekas esą ir nesitikėjo. Kur kas svarbiau kitkas: Varšuvoje NATO Rusijai pasiuntė aiškų signalą. Jis toks: mes vieningi, ir mūsų kantrybė turi ribas, pasak apžvalgininko. Atmetus visas dvišalių santykių išlygas ir reveransus Kremliui, nepaisant ilgų ir atkaklių Maskvos pastangų naftos dolerių srautais „šrioderizuoti“ Vakarų Europos politinį elitą, NATO „senbuvės“ parodė aiškų solidarumą su aljanso „naujokėmis“. V.Putinui iki šiol nepavyko suskaldyti NATO ir, kad ir ką šūkautų valstybinė Rusijos propaganda, aljanso šalių vadovai dar kartą tai patvirtino.

Varšuvoje priimti sprendimai iš esmės patvirtino, kad jau daugiau nei dešimtmetį skambantys Baltijos šalių perspėjimai dėl potencialaus Rusijos pavojaus Europos saugumui buvo visiškai pagrįsti. Ir Vakarų Europos sostinėse, ir Vašingtone labai rūpestingai buvo stengiamasi nepastebėti 180 laipsnių kampu V.Putino pakeisto Rusijos vidaus politikos kurso – į imperinės didybės restauravimą, nacionalizmą, sovietinio laikotarpio aukštinimą, didėjantį agresyvumą, silpnų Rusijos demokratijos apraiškų, atsiradusių po Sovietų Sąjungos žlugimo, demontavimą. Šiandien matome, kad Rusijoje nebeliko laisvų rinkimų, parlamentas aklai vykdo Kremliaus valią, valstybę iš esmės valdo buvę KGB karininkai, nebėra nepriklausomų TV kanalų ir bent kiek įtakingesnių nevalstybinių leidinių, už valdžios kritiką internete žmonės sodinami į kalėjimą, o valstybinė propagandos mašina melagingumu pralenkė nacistinės Vokietijos pasiekimus žmonių kvailinimo srityje. Prireikė penkiolikos metų, kad dabartiniai Kremliaus vadovai visiškai pakeistų šalį, bet ar girdėjome nors vieną griežtą Vakarų pareiškimą dėl Rusijoje ardomos demokratijos, pamintų žmogaus teisių, kokie nuolat skambėjo iš Vašingtono ir Londono Šaltojo karo laikais? Tik labai naivūs galėjo tikėtis, kad toks Rusijos režimas užsienio politikoje bus taikus, draugiškas kaimyninėms šalims, tarptautinę teisę gerbs labiau nei oportunistinius savo naudos interesus. Keturi tarptautiniai batalionai Baltijos šalyse ir Lenkijoje – tai pirmiausia vieningas NATO pripažinimas, kad artimiausi Rusijos kaimynai vakarų pusėje ją pažįsta daug geriau nei ramiai gyvenantieji už „rusofobiškų“ Baltijos šalių ir Rytų Europos buferio.