Būdas spręsti įsisenėjusias problemas

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Konstantinas Andrijauskas sako, kad ,,Juostos ir kelio“  iniciatyvos Kinija imasi norėdama užsitikrinti ekonominį augimą, kuris jau kurį laiką yra sulėtėjęs.

„Jie bando labiau akcentuoti savo vidaus vartojimą, kuris iš tikrųjų yra gana mažas, palyginti su išsivysčiusiomis pasaulio rinkomis, ir kartu spręsti daugybę ilgalaikių įsisenėjusių fundamentalių šalies ekonominio modelio problemų, tokių kaip socioekonominis atotrūkis tarp šalies pajūrio ir vidaus provincijų. Didžioji Kinijos populiacijos dalis vis dar gyvena ne pajūrio teritorijose, o vidinėse provincijose ir jie ekonominės globalizacijos reformų kontekste nėra tokie dideli ir vienareikšmiai laimėtojai, kaip Šanchajaus ar Pekino gyventojai“, – kalba K. Andrijauskas.

Kitaip tariant, pastebi jis, yra logiška stengtis plėtoti regionus, labiau nutolusius į vakarus. Bet problema ta, kad, norint plėtoti tuos regionus, reikia vadovautis tam tikra ekonomine logika.

Ir čia, pasak K. Andrijausko, galima pereiti į tarptautinį lygmenį: „Jei žiūrėtume į vakarines provincijas ir dar vakariau esančias teritorijas, pirmiausia susidurtume su Centrinės Azijos ir Vidurio Rytų valstybėmis, kurios yra turtingos naudingųjų išteklių. Dar toliau pamatytume Europą, ES, tad jiems logiška bandyti plėtoti transporto ir energetinės infrastruktūros projektus į tuos regionus, kurie yra į vakarus nuo jų.“

Alternatyvus maršrutas Kinijai būtinas

Jau ir dabar Kinijos produkcija Europą pasiekia ir jūrų keliu, ir geležinkeliais. Pasak „Lietuvos geležinkelių“ generalinio direktoriaus pavaduotojo Egidijaus Lazausko, dėl greitesnio susisiekimo Kinija planuoja vis daugiau krovinių į Europą gabenti geležinkeliais.

„Kinija, įgyvendindama savo Šilko kelio politiką, bando valdyti tam tikras rizikas, nes iki šiol pagrindinis akcentas buvo kelionė laivais. Bet, didėjant vartotojų skaičiui, besivystant elektroninei prekybai, poreikis greičiau gauti prekes didėja ir didės. Turint galvoje, kad ES yra svarbiausias Kinijos prekybos partneris, natūralu, kad atsirado minčių nustatyti alternatyvų maršrutą“, – kalba E. Lazauskas.

Jo teigimu, šiuo metu krovininių traukinių keliavimas reliatyviai brangesnis, o prekės pristatymo laikotarpis skiriasi dviem trimis kartais: „Dabar prekė iš Kinijos į Europą patenka per 14 dienų. O laivais gali plaukti ir 40–50 dienų.“

Lietuva gali tapti tranzito šalimi

Įvairiuose žemėlapiuose Naujasis šilko kelias vaizduojamas skirtingai. Vienuose sausumos kelias Lietuvos nepasiekia, kituose – eina per Pietų Lietuvą. ,,Lietuvos geležinkelių“ generalinio direktoriaus pavaduotojas teigia, kad Lietuva aktyviai bendradarbiauja su Kinijos atstovais ir tariasi dėl galimo maršruto per Šeštokus.

Pasak E. Lazausko, nors pagrindinis maršrutas į Europą, matyt, išliks per Baltarusiją, Lietuvos geležinkeliai kinams turi ką pasiūlyti.

„Brestas dabar tikrai svarbus stambus mazgas, labai gerai išvystytas. Daug mažesni Šeštokai nėra alternatyva –  mes esame Bresto papildymas. Kita vertus, matome nuolat didėjantį krovinių srautą,  tad manome, kad tai gera priemonė panaudoti Lietuvą kaip tranzito šalį, kad klientai, laukiantys prekių ir Europoje, ir Kinijoje, būtų patenkinti“, – mano E. Lazauskas.

Be to, pasak E. Lazausko, Lietuvos geležinkeliai dar šiemet siektų aptarnauti bent 10 Kinijos traukinių.

Kinija pasiryžusi iš JAV perimti vedlės vaidmenį

Kinijos politikai teigia, kad ,,Juostos ir kelio“ projektai yra ar bus plėtojami daugiau nei 60 šalių, kuriose gyvena daugiau nei pusė planetos gyventojų. Naujų geležinkelių, dujotiekių tiesimas, pramonės centrų statymas numatytas Azijoje, Europoje bei Afrikoje.

Kaip pastebi Kinijos politikos ekspertas K. Andrijauskas, Kinija, įgyvendinama Naująjį šilko kelią, yra pasiryžusi iš JAV perimti ekonominės globalizacijos vedlės vaidmenį.

„Kalbant apie Donaldo Trumpo diskursą „America first“, kryptis, kurią jis bando įgyvendinti (tai ir pasitraukimas iš Ramiojo vandenyno partnerystės susitarimo, kuris buvo vienas pagrindinių Baracko Obamos užsienio politikos iniciatyvų), pakerta JAV, kaip dabartinės ekonominės globalizacijos vedlės, vaidmenį ir įvaizdį, kuri jį puoselėjo nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos“, – pastebi K. Andrijauskas.

Jo nuomone, tai rimtas pokytis ir Kinija šiame kontekste gali įžvelgti atsivėrusi vakuumą, kurį jai labai prasminga užpildyti: „Turime atsiminti, kad Kinija nestokoja nei pinigų, nei technologijų, nei, svarbiausia, valios ir noro.“

Nemažai rizikos ir kritikos

Vis dėlto, pasak K. Andrijausko, yra ir didelė rizika, nes JAV turi labai daug rimtų svertų prireikus trukdyti Kinijos projektams, nors netgi ne Amerikos veiksmai čia svarbiausi.

„Reikia prisiminti, kad Kinijos infrastruktūriniai projektai siekia plėsti jos įtaką į valstybes ir regionus, kurie patys savaime labai nestabilūs, kuriuose labai daug grėsmių, tad tam tikra prasme JAV gali net nereikėti nieko daryti, kad didžiulės kinų investicijos neatsipirktų nei politiškai, nei ekonomiškai. Kinai tikrai linkę nebijoti investuoti ten, kur politinė grąža bus daug svarbesnė negu ekonominė“, – svarsto politikos ekspertas.

Kai kurie ,,Juostos ir kelio“ iniciatyvą vertinantys ekspertai sako, kad ekonomiškai silpnesnėse šalyse Kinija tikisi ne tik ekonominės naudos, bet ir ryškios politinės įtakos. Kiti kritikuoja gamtai nedraugiškus Kinijos projektus ar išvis abejoja kuriamos infrastruktūros kokybe.

Nors Kinijai Naujasis šilko kelias ekonomiškai rizikingas, jo grąža gali būti labai didelė – dėl to sutaria daugelis apžvalgininkų.