Lietuvių kilmės amerikiečių istorikas, politologas, Bostono universiteto profesorius emeritas Andrew Bacevichius, laikantis save „konservatyviu kataliku“, jau seniai pasisako už tokią JAV užsienio politiką, kuri vietoj karinio įsikišimo naudotųsi vien diplomatijos priemonėmis. Naujausiame savo straipsnyje žurnale „American Conservative“ jis rašo, jog „yra septyni postulatai, kuriais turėtų vadovautis Jungtinių Amerikos Valstijų politika Šiaurės Korėjos atžvilgiu.

Pirma, koks mūsų tikslas? Nieko nėra svarbesnio nei aiškiai nusistatyti, ko siekiame. Mūsų tikslas turėtų būti mūsų pačių, taip pat ir mūsų sąjungininkų, ypač Pietų Korėjos ir Japonijos, saugumo užtikrinimas, tačiau be karo.

Mūsų tikslas neturėtų būti pakeisti valdžią Pchenjane ar priversti Kim Jong-uną atsisakyti savo branduolinių ginklų programos. Abu siekiniai pageidautini, tačiau nė vienas jų nevertas didžiulio karo.

Antra, koks mūsu priešas? Taip, Kim Jong-unas yra šlykštus diktatorius, vadovaujantis priespaudos valstybei, laikančiai skurde gyvenančius savo žmones vergų lygyje. Tačiau, nors jis visą laiką elgiasi provokuodamas, nėra tvirto pagrindo manyti, kad jis pats yra praradęs protą.

Žinoma, kalbėti apie tokius dalykus šimto procentų tikrumu yra neįmanoma. Tačiau Kimo elgesys, apibendrinus, nepanašus į žmogaus, kuris rimtai galvotų apie savižudybę.

Atrodo daug labiau tikėtina, jog išeidamas iš kraštutinio silpnumo pozicijų, jis griebiasi vieno iš labai nedaugelio jam prieinamų dalykų, kad užsitikrintų Šiaurės Korėjos režimo išlikimą.

Ar Kimas „prašosi karo“, kaip klausia JAV ambasadorius Jungtinėse Tautose? Ne, jis tik žvangina kardais, tikėdamasis šitaip atbaidyti savo priešininkus ir tuo pačiu atkalbėti vieną kitą likusį draugą jo neišduoti.

Trečia, reikia atsižvelgti į regioninį kontekstą. Šiaurės Korėjos krizė – dalis daug didesnio poslinkio. Būtent, šiuo metu Rytų Azijoje vykstančio galios perskirstymo proceso, kuris keičia tuoj po 1945-ųjų įsigalėjusią tvarką.

Tada Amerikos pergalė Antrajame pasauliniame kare iškėlė Jungtines Valstijas į regioninį hegemoną, kurio vaidmenį dar ir šiandien rodo Amerikos ginkluotųjų pajėgų buvimas Japonijoje, Pietų Korėjoje, Guame.

Dabar Kinijos iškilimas į didžiąsias pasaulio galybes sudaro tiesioginį iššūkį amerikiečių pirmavimui ir kartu kelia rūpestį toms šalims, kurios pripratusios savo pačių saugumą patikėti Jungtinėms Amerikos Valstijoms.

Tad už Šiaurės Korėją gerokai svarbesnis reikalas yra sukurti naują regiono tvarką, kuri patenkintų Kiniją, bet per daug nepakenktų ir JAV interesams ar nesukeltų panikos tarp Kinijos kaimynų.

Šiuo atžvilgiu karas Korėjos pusiasalyje būtų didžiulė nelaimė, o dar blogiau – karas tarp Kinijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. O tai būtų neįsivaizduojama katastrofa. Šio didesnio pavojaus Jungtinių Amerikos Valstijų politikai niekada neturėtų išleisti iš akių.

Ketvirta, JAV elgesys per pastaruosius kelis dešimtmečius neįkvėpė daug pasitikėjimo tarp mūsų draugų ir sąjungininkų. Neseniai leidomės pradėti nereikalingus karus, kurių paskui neįstengiame užbaigti.

„Žadame išlaisvinimą ir demokratiją, bet sėjame chaosą. O tada išrenkame niekam tikusį Donaldą Trumpą savo prezidentu. Ko čia stebėtis, jei kadaise patikimi mūsų sąjungininkai mano, kad išprotėjome. Ir šią nuomonę patvirtinti įsipainiojant į visiškai nereikalingą karą Korėjoje reikštų beprotystės viršūnę“, – rašoma straipsnyje.

Tam, kad būtų atkurti pažeisti santykiai ir pasitikėjimas amerikiečių vadovavimu, būtina, kad JAV reakcija į Šiaurės Korėjos veiksmus aiškiai parodytų, jog Amerika sugeba protingai veikti sutartinai su kitais po deramo su jais pasikonsultavimo.

Jokio vienašališkumo, jokio nusistatymo „arba jūs už mus, arba jūs prieš mus“. Todėl įkaitinta retorika, grasinanti „ugnimi ir įtūžiu“ ar „visišku sunaikinimu“, niekuo nepadeda.

Penkta, nacionalinės medijos tiesiog „užsiciklinusios“ dėl D. Trumpo ir pasiryžusios jį žūtbūt išversti iš sosto.

„Tiesa, gali būti, kad jis nusipelno visų ant jo galvos pilamų srutų. Bent aš tai jau tikrai nesiimsiu jo ginti. Tačiau, – tęsia A. Bacevičius, – Korėjos atveju nereikia piktdžiugiškai durti pirštu į prarają tarp D. Trumpo grasinimų žodžiais ir nesamų realių veiksmų, nes tai tik dar labiau kurstytų karą ir padidintų žiauraus apsiskaičiavimo tikimybę.“

Šešta, per septynis nuo Hirosimos ir Nagasakio praėjusius dešimtmečius patirtis parodė, kad atgrasymas gerai veikia. Jis gali suveikti ir branduolinį ginklą turinčios Šiaurės Korėjos atveju.

„Tačiau efektyvus atgrasymas reikalauja ne tik turėti tam pajėgumą – o jo mes turime apsčiai – bet ir pranešti potencialiam užpuolikui ir visoms kitoms suinteresuotoms šalims nedviprasmišką mūsų ketinimą stipriai reaguoti bet kokio puolimo atveju“, – rašo profesorius.

Tai geriausia padaryti aiškiais ir vienareikšmiais žodžiais. Šią mintį 1954 m. sausį tuometinis valstybės sekretorius Johnas Fosteris Dullesas paaiškino štai kaip: „atgrasyti agresiją reiškia laisvų žmonių bendruomenei norėti ir pajėgti duoti energingą, smarkų atsaką savo pačios pasirinktose vietose ir savo pačios pasirinktomis priemonėmis.“

J. F. Dullesas čia šnekėjo JAV Užsienio santykių tarybai ir TSKP CK Politbiurui. Tam, kad skambėtų įtikinamai, jam nereikėjo jokių isterijų ar skėryčiojimosi. Prezidentas D. Trumpas ir jo patarėjai šiuo atžvilgiu turėtų iš J. F. Dulleso imti pavyzdį.

Septinta, vien atgrasymas problemos, kuri kyla iš Šiaurės Korėjos, neišspręs, tik neleis jai išsiveržti iš ribų. Tam, kad problema dingtų, reikia ilgalaikės strategijos, reikia žengti pirmyn į galios santykių Rytų Azijoje rekonfiguraciją.

Kaip jau pastebėjo kiti, vienintelė šalis, turinti pakankamai svertų paveikti Šiaurės Korėjos elgesį, yra Kinija. Per savo pirmą susitikimą su prezidentu Xi Jinpingu Donaldas Trumpas susidarė vaizdą, kad Xi Jinpingas mielai jo paklausys ir tuoj pat Kim Jong-uną sutvarkys. Bet taip įvykti negalėjo.

D. Trumpui, save iš anksto paskelbusiam derėjimosi virtuozu, reikėjo žinoti, kad Xi Jinpingas tikėjosi kažką gauti mainais. Ogi ką?

Kalbant apskritai, jis trokšta, kad Amerika pripažintų, jog Kinija jau tapo pirmos eilės globaline galybe. O tai savo ruožtu reiškia, kad reikia susiderėti dėl naujos pasidalijimo valdžia tvarkos sąlygų – tvarkos, kuri visą šį šimtmetį Rytų Azijai laiduotų stabilumą.

Tai būtų, jei norite, Didysis Sandoris. Susiderėkite dėl tokio sandorio – tai užduotis verta Klemenso von Metternicho, Otto von Bismarcko arba Johno Quincy`io Adamso – ir Šiaurės Korėjos problemėlė išblės iki nereikšmingumo.

„Deja, mūsų generolais apsunkusi, mieguisto valstybės sekretoriaus apkrauta ir pompastiško, principų neturinčio prezidento vadovaujama vyriausybė beveik garantuotai nesugeba įvertinti nei problemos, nei galimybės ją išspręsti“, – baigia savo straipsnį žurnale „American Conservative“ istorikas, politologas Andrew Bacevichius.

Mykolas Drunga

Spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.