Pyktį pavyduliautojas kartais linkęs išlieti ant trečiojo asmens – realaus ar įsivaizduojamo konkurento.

Pabėgėlių srautui į Europą mažėjant antiimigracinės nuotaikos toliau stiprėja ir kai kur net prasiveržia smurtu. Ko gero, svarbus vaidmuo tenka ekonominiams veiksniams, bet norint suprasti pasipriešinimą imigracijai būtina atsižvelgti ir į evoliucinę psichologiją, rašo Europos politikos studijų centro direktorius Danielis Grosas.

Nuo didžiojo imigrantų antplūdžio 2015 m. atvykėlių srautai gerokai sumažėjo beveik visose Europos šalyse. Vis dėlto imigracijos tema ir toliau vyrauja Europos Sąjungos politinėse diskusijose. Tai leidžia manyti, kad populistines antiimigracines nuotaikas kaitina teiginiai, esą politikai nepajėgia apginti Europos sienų.

Atvykėlių į Europą ėmė mažėti dar gerokai iki tol, kai Italijoje įsigalėjo prieš imigraciją nusitekę politikai, o Graikijos valdančioji koalicija vos nežlugo bandydama išspręsti imigracijos problemas. Teigiamus poslinkius daugiausia nulėmė ES pastangos, pavyzdžiui, susitarimas su Turkija neleisti sirams persikelti į Graikiją, bendradarbiavimas su Libijos sukarintomis grupuotėmis, taip pat didžiulis spaudimas tranzitinėms Sacharos valstybėms uždaryti savo sienas. Dėl visų šių pastangų Europa faktiškai tapo nuo migracijos apsaugota tvirtove.

Ekonominis aspektas

Tad kodėl gi daugelis europiečių vis dar aktyviai diskutuoja apie imigraciją? Atsakymas ekonominis: 2015–2016 m. atvykę imigrantai suardė darbo rinkos pusiausvyrą ir menkai kvalifikuoti atvykėliai vis labiau konkuruoja dėl darbo vietų su žemos kvalifikacijos vietos gyventojai. Ir išties daugelyje Europos šalių priešiškumas užsieniečiams stipriausias tarp žemos kvalifikacijos darbininkų.

Vis dėlto esama priežasčių manyti, kad poveikį daro ne tik ekonominiai klausimai. Priešiškumas imigrantams (tiksliau, užsieniečiams) pratrūko smurtu ne tik Italijoje, kur jau kelis kartus šaudyta į imigrantus, bet ir šiaip jau tvarkingoje Vokietijoje.

Chemnico mieste, rytinėje Vokietijos dalyje, dviem jaunuoliams iš Irako ir Sirijos nužudžius vokietį, pasipylė smurtiniai susirėmimai tarp protestuotojų, policijos ir kontrprotestuotojų. Šis miestas ir visas aplinkinis regionas labai palankus dešiniosios pakraipos partijai „Alternatyva Vokietijai“. Daugiausia išpuolių prieš užsieniečius vyksta buvusios Rytų Vokietijos žemėse.

Vien nusikalstamumu ir nedarbu šio protrūkio nepaaiškinsi. Chemnice gyvena mažiau užsieniečių nei daugelyje kitų panašaus dydžio Vokietijos miestų ir nusikalstamumas čia nėra išsikerojęs. Negana to, visoje Vokietijoje nedarbas mažėja ir Chemnice jis nėra labai didelis – 7 proc.

Priešistorinis instinktas?

Tačiau esama ir kito galimo paaiškinimo, kurio šaknų reikia ieškoti evoliucinėje psichologijoje. Diskusijose apie imigraciją retai užsimenama, kiek tarp pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų yra vyrų. Per pastaruosius trejus metus vyrai (daugiausia 18–35 metų amžiaus) sudarė daugiau kaip du trečdalius visų žmonių, norėjusių gauti Vokietijos apsaugą. Palyginus su Vokietijos gyventojų skaičiumi, pabėgėlių nėra daug (2,5 proc.), bet tarp jaunų vyrų jie sudaro gerokai didesnę dalį.

Šis poveikis itin juntamas rytinėje Vokietijos dalyje, kur lyčių pusiausvyra jau ir taip sutrikusi (daugelyje regiono vietovių vyrų ir moterų santykis tarp jaunesnių gyventojų artėja prie 115:100), nes išsilavinusios moterys gerokai labiau nei vyrai linkusios išvažiuoti į vakarines Vokietijos žemes ieškoti geriau apmokamo darbo. Dėl to nemažai rytinės Vokietijos gyventojų turi mažai galimybių susirasti partnerę ir sukurti šeimą.

Moksliniai tyrimai rodo, kad kai vyrų yra gerokai daugiau nei moterų, sustiprėjusi konkurencija dėl partnerių gali pratrūkti smurtu. Yra tyrimų, kuriuose net nustatytas ryšys tarp poligamijos, dėl kurios žemesnio socialinio sluoksnio vyrai dažniau lieka nevedę, ir pilietinių karų.

Tai reiškia, kad priešiškumą užsieniečiams rytinėje Vokietijos dalyje ir galbūt visoje Europoje iš dalies lemia vietos vyrų priešistorinė gynybinė reakcija – noras apsaugoti savo teritoriją ir „savo“ moteris nuo kitų vyrų. Tikriausiai nenuostabu, kad Chemnice, kur, kaip rodo apklausos, žmonės yra linkę balsuoti už ekstremistines partijas, vyrų ir moterų santykis tarp 20–40 metų amžiaus gyventojų yra didžiausias visoje Vokietijoje.

Lyčių santykio pakeisti neįmanoma

Šios padėties poveikis ne visiems vyrams vienodas. Kadangi moterys linkusios tekėti už aukštesnio socialinio-ekonominio sluoksnio vyrų, prieglobsčio prašytojų antplūdis labiausiai atsiliepia sunkiau besiverčiantiems vyrams. Būtent prasčiau išsilavinusios ir skurdesnės visuomenės grupės labiausiai priešinasi migracijai.

Reikia pastebėti, kad lyčių disbalanso nulemtų problemų neįmanoma išspręsti gerinant švietimą ar teisingiau paskirstant pajamas, nes partnerių pasirinkimai ne absoliutūs, o santykiniai. Konkuruojant su dideliu skaičiumi jaunų imigrantų prasčiausiai visada seksis mažiausias pajamas gaunantiems ir menkiausiai išsilavinusiems vietos gyventojams.

Žinoma, antiimigracines nuotaikas lemia ne tik lyčių disbalansas, bet ir populizmas plačiąja prasme. Tačiau evoliucinė psichologija, kurioje pabrėžiama konkurencija dėl moterų, gali pridėti papildomą lygmenį nagrinėjant šį reiškinį ir padėti prognozuoti, kada ir kur gali kilti pilietinė nesantaika.

Vienoje ar kitoje vietoje išlyginti lyčių pusiausvyros beveik neįmanoma. Bet net jei problemos nėra kaip „išspręsti“, ją suprantant galima sušvelninti neigiamus padarinius, tarkim patariant vadovams vengti nenaudingos arba įtampą stiprinančios politikos. Pavyzdžiui, uždraudus atsivežti artimuosius, kad užsieniečių nebedaugėtų, padėtis gali tik pablogėti, nes tuomet prieglobsčio prašantys vyrai būtų labiau linkę ieškoti partnerių tarp vietos gyventojų.

Tokioms šalims kaip Vokietija, neseniai įsileidusioms daug jaunų vyriškos lyties pabėgėlių, neišvengiamai teks spręsti šių socialinių permainų padarinius. Kad tai būtų daroma veiksmingai, šalių vadovams teks pripažinti, jog šios permainos ne tik ekonominės.