Vilniaus studentų miestelis (nuotr. R. Vilavičiaus)

Poreikis turėti stogą virš galvos – natūralus ir neabejotinas kiekvieno žmogaus siekis, tiesa, ne visada laikytas kiekvieno teise laisva valia pasirinkti, kur ir kaip gyventi. Būtent sovietų santvarka Lietuvoje, kontroliuodama visuomenės gyvenimo sritis nuo A iki Z, ir verslumą laikydama didžiuoju blogiu, nuomos rinką pavertė nelegalia veikla. Kadangi į didmiesčius persikėlusiems studentams išsimiegoti ir nusiprausti vis tiek reikėjo, šešėlinė nuoma veikė pagal savas taisykles.
Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto.
Kaip sovietai sugriovė tarpukario nuomos rinką
Skirtingai nei sovietmečiu, tarpukario Lietuvoje nuoma buvo ne tik legalus, bet ir itin skaidrus verslas. Įstatymai įpareigodavo nekilnojamo turto savininkus mokėti pelno mokestį, gynė nuomininkų teises. Štai 1937 m. Vyriausybė išleido įsakymą, draudžiantį nuomotojams peržengti nusistovėjusią kainų kartelę. Už įstatymo pažeidimą grėsė bauda iki 15 tūkst litų.
Kaip teigiama istoriko, humanitarių mokslų daktaro Modesto Kuodžio moksliniame straipsnyje „Diskusijos apie butų nuomą Kaune XX a. 4 dešimtmečio Lietuvos spaudoje“, tarpukariu laikinąja sostine tapęs Kaunas milžinišku tempu plėtė savo ribas, priimdamas vis daugiau įvairaus luomo žmonių. Pasak M. Kuodžio, Kaune XX a. 3 dešimtmečio pradžioje butų trūko tiek paprastų tarnautojų šeimoms, tiek aukštiems valdžios pareigūnams. Visi šie žmonės, sugūžėję iš įvairių Lietuvos vietų į pagrindinį šalies miestą, tapo nuomininkais, kuriems teko spraustis mažame kambaryje ar savotiško tipo bendrabučiuose. Istoriko pateikiamos to meto nuomos kainos laikinojoje sostinėje iš tiesų stebina. M. Kuodys nurodo, kad, 1932 m. dviejų kambarių su virtuve buto nuoma Kauno centre kainavo apie 150-200 litų per mėnesį, priemiesčiuose – 90-120 litų, 4 kambarių buto – apie 500 litų.
„Fiziniams asmenims, neturintiems teisės turėti tarnybinį butą, tapo be galo sunku įsikurti Kaune. Menka išnuomojamo gyvenamojo ploto pasiūla ir labai didelė jo paklausa į rekordines aukštumas pakėlė nuomos kainas – apvalių sumų prašyta net už visai varganus būstus. 1939 m. primindamas tą neseną praeitį vienas Lietuvos žinių bendradarbis rašė: „[…] Mūsų nepriklausomo gyvenimo pradžioje turėti Kaune atskirą kambarį ar 2-3 kambarių butelį nors ir sutrūnijusiame ir pelėsiais dvokiančiame mediniame namelyje buvo stačiai prabanga.
O kiek ir inteligentų šeimų gyveno susigrūdusios viename kambaryje tik kampą užimdamos, kiek palėpėmis tenkinosi“, – pažymi M. Kuodis.
  To meto spaudoje (kurioje taip pat būdavo talpinami nuomos skelbimai) rašyta, kad 1940 m. Kaune butus nuomojosi apie 30 tūkst. pavienių asmenų be jų šeimos narių. „Ribą žymi 1940-ųjų birželį įvykdyta Lietuvos okupacija, kai išorinės jėgos pakeitė politinį režimą ir apskritai visą ligtolinę krašto vidaus gyvenimo sanklodą“, – akcentuoja M. Kuodys.
Ikikarinis Kaunas

Ikikarinis Kaunas

Paslaptis, apie kurią žinojo visi, ir 9 kvadratinių metrų norma
Naujienų portalui tv3.lt apie nuomą okupuotoje Lietuvoje pasakojęs Vilniaus universiteto istorikas, docentas Algirdas Jakubčionis paantrino M. Kuodžiui teigdamas, kad šiuo laikotarpiu nuoma, kitaip nei tarpukariu, vykdavo sąlyginiai slapta, kadangi joks verslas sovietmečiu nebuvo skatinamas.
„Tai buvo vieša paslaptis, apie kurią nešnekama, bet visi kaimynai matė, žino, kaip yra iš tiesų. Ir su ta vieša paslaptimi taip pat ir Palanga vasarą versdavosi. Čia visi buvo susiję vieni su kitais ir už tai neskųsdavo, nes visi nuomodavo kambarius poilsiautojams“, – pabrėžė A. Jakubčionis.
 Minčių apie viso buto nuomą sovietmečiu galėjo kilti tik gražiausiame arba fantastiniame sapne. Pagal sovietinę sistemą nebuvo galima turėti kelių butų, tik vieną. Ir nuomoti visą butą kaip dabar iš principo buvo neįmanoma. Sovietmečiu egzistavo taisyklė, kad vienam žmogui užtenka 9 kv. metrų gyvenamojo ploto.
„Priklausomai nuo tėvų buto kvadratūros negalėjai net stoti į eilę gauti butui, jei užteko tos nustatytos 9 kv. metrų normos. O viengungiai jokiu būdu negalėjo gauti (iki atsirado kooperaciniai butai) dviejų kambarių buto. Jie turėjo teisę į vieno kambario butus“, – paaiškina A. Jakubčionis.
Pasak istoriko, nuomos skelbimai sovietmečiu jau nebepasirodydavo laikraščiuose, o buvo tiesiog pakabinami fakultetų skelbimų lentose. Taip pat ir studentai informaciją apie galimybes apsistoti butuose perduodavo vieni kitiems iš lūpų į lūpas.
Kodėl ši informacija pirmiausia atsidurdavo universitetuose? Ogi dėl to, kad didžiąją dalį nuomininkų sudarė būtent studentai. Iš įvairių Lietuvos miestelių ir kaimelių į didmiesčius atvykusiems jaunuoliams, neturintiems nei giminių, nei pažįstamų, nuoma buvo vienas aktualiausių studijų metų klausimų.
Nuomos kaina prilygo mėnesio mokesčiui už vaiko darželį
Taigi, studentai gyvendavo kartu su šeimininkais – tas pats įėjimas, virtuvė, tualetas, vonia. Tik atskiras kambariukas. Jaunuoliai nuomai per mėnesį turėdavo atseikėti 10 rublių, o tai reiškė ketvirtadalį stipendijos, kuri tuo metu siekė 40 rublių.
Pokarinis Vilnis

Pokarinis Vilnis

Nelegaliai į savo namus įsileisdami karčias mokslo šaknis kremtančią studentiją, nuomotojai savotiškai pasilengvindavo sau finansinę naštą. Pavyzdžiui, šie pinigai padengdavo išlaidas už vaiko darželį.
Kai kuriais atvejais studentai kooperuodavosi ir pas šeimininkus viename kambaryje gyvendavo net jau trise. Taip šeimininkas uždirbdavo 30 rublių, o studentai sutaupydavo.
Paklaustas apie tuometines nuomos kainas, A. Jakubčionis akcentuoja, kad ši suma už nuomą buvo viena iš žemiausių. Kainos priklausė ne tik nuo šeimininko, žmonių skaičiaus kambaryje, bet ir mikrorajono.
„Nuomos kaina keitėsi priklausomai nuo rajono. Kai buvo pastatytas Saulėtekis, susiklostė situacija, kad aukščiausios butų kainos įsivyravo Antakalnyje arba tuose rajonuose, kurie yra netoli Saulėtekio. Pigesni – toliau nuo studijų vietos. Tuo metu Senamiestyje butukai buvo nedideli ir dauguma komunaliniai. To meto Senamiestyje studentams nebuvo įmanoma nuomotis būsto“, – tikina pašnekovas.
  Antakalnis sovietmečiu Antakalnis sovietmečiu A. Jakubčionis, kalbėdamas apie darbininkų klasę, išskiria kelias su nuoma vyravusias problemas. Anot jo, paprastam šio luomo atstovui kartu su šeima išsinuomoti būstą buvo itin sunki užduotis. „Jeigu buvo statoma gamykla, tuomet jiems buvo statomi barakai, jeigu susituokdavo, tuomet problema darydavosi kito pobūdžio ir gamyklos imdavo statyti bendrabučius savo darbininkams.
Išsinuomoti darbininkui su šeima butą tam pačiam Vilniuj ar kitam mieste buvo labai sudėtinga. Priežastys gan paprastos – namų statyba prasidės apie 6 dešimtmečio antrąją pusę – vadinamų chruščiovkių. Kitas dalykas – kambariukai maži ir jų nedaug. Du kambariukai – tai virtuvei skirti 6 kv. metrai, kur buvo vos galima apsisukt. 2 kambarių butas apsiribodavo iki 40 kv. metrų plotu “, – priduria istorikas.
Vilniuje pirmieji chruščiovinio tipo namai buvo pradėti statyti Savanorių prospekte, vėliau kūrėsi Naujininkai su keliu, po to (iki 1965 m.) susiformavo Žirmūnai, dar vėliau Lazdynai (nuo 1965 iki 1975), po kurių sekė Karoliniškės (po 1975), Viršuliškės ir tolimesnės nuo šio mikrorajono gyvenvietės.
Kadangi butai buvo maži, juose gyvenanti šeima su vienu vaiku neturėjo galimybių priimti nuomininkų. Tiesa, pamažu ši problema ims keistis, kai bus pradėta leista statyti kooperacinius butus. „Tai reiškė, kad žmogus privalo sumokėti visą kooperacinio buto įmoką, kuri priklausė nuo kambarių skaičiaus (tarkim, 3 kambarių buto kaina siekė apie 40 tūkst. rublių), įsipareigodamas tai padaryti per 15 metų.
Tuomet jauna šeima, pasiskolinusi pinigų, nusipirkdavo kooperacinį 3 – 4 kambarių butą, ir siekdami grąžinti kreditą, norėdami pragyventi, leisti vaiką į darželį, nori nenori pradeda priiminėti nuomininkus. Vėlgi – ne darbininkus su šeimomis, o studentus“, – paaiškina A. Jakubčionis.
 Bendrabučių era ir studentiškas gyvenimas
Bendrabučiai studentams sostinėje pradedami statyti 6-ajame dešimtmetyje, pirmieji – M. K. Čiurliono gatvėje. Tiesa, čia sąlygos buvo nepavydėtinos – viename kambaryje gyvendavo nuo 7 iki 10 studentų. Situacija iš esmės ėmė keistis įkūrus šiandien daugeliui miesto studentų pažįstamus Saulėtekio bendrabučius. Visgi, apsistoti šiame būste galėjo ne visi. Vilniaus studentų miestelis (nuotr. R. Vilavičiaus) Vilniaus studentų miestelis (nuotr. R. Vilavičiaus) Kaip pasakoja A. Jakubčionis, egzistavo tam tikros kategorijos įstojusiųjų arba tebestudijuojančių, kurie galėjo gauti arba negauti bendrabučius.
Pirmumo teisę turėjo iš Lietuvos miestelių ir kaimų atvykę studentai. Antra nuostata – jeigu studentas kilęs iš didmiesčio, tai savaime reiškė aukštesnį pragyvenimo lygį ir galimybę apsirūpinti pačiam, todėl vietos bendrabutyje miestiečiams nesuteikdavo. Na, o studijų metais formavosi dar vienas nuostata, lemianti stogo virš galvos buvimą – tai aktyvaus visuomenininko, studentų profsąjungos nario ar draugovininko statusas.
Tokie jaunuoliai buvo priskiriami neeiliniams studentams, kurie ne tik mokosi, bet dar ir užsiima prosovietine veikla.
Sovietinė Palanga

Sovietinė Palanga

Pasak A. Jakubčionio, kaina už gyvenimą Saulėtekio bendrabutyje buvo išties simbolinė: studentui visi mokslo metai (nuo rugsėjo iki birželio) tekainavo 7 rublius. „Į šį mokestį įėjo ir išlaidos už vandenį, elektrą – atskirai mokėti nereikėjo. Gyventi bendrabučiuose buvo privilegija. Kambariuose, kuriame įrengta bendra virtuvėlė, tualetas ir praustuvė, apsistodavo po 2 ir 3. O Koridoriaus gale studentai galėjo naudotis dviem dušais, bendru tualetu ir virtuve“, – to laikmečio bendrabučių išplanavimą nupasakoja istorikas.
 Studentai nebūtų studentais, jei apsieitų be vieno žalingo, bet jaunatviško pomėgio – išgertuvių. Anot istoriko, alkoholio vartojimas tarp studentų egzistavo ir nieko per daug nestebindavo. Tik gėrimų pasirinkimas anuomet buvo labiau ribotas nei šiomis dienomis.
„Vidutinis studentas gėrė Anykščių vyną. Jeigu šiek tiek norėdavo prakusti, jis eidavo į kavinukę ir gerdavo sausą vyną, kurio taurė tuo metu kainavo 30 kapeikų. Beje, palyginimui, Vilniuje parduotuvėje tokios pat rūšies vyno stiklinė kainavo 20 kapeikų. Stipresnių gėrimų vartojimo tradiciškai nebuvo. Tačiau gėrimo kultūra priklausė ir nuo universiteto.
Pavyzdžiui, VGTU studentai dažniau rinkdavosi alų, o VU studentai – vyną“, – skirtumą įvardija A. Jakubčionis.
Rūkymas taip pat buvo labai populiarus įprotis. Draudžiama rūkyti buvo tik kambariuose, bet leidžiama vestibiuliuose. Žinoma, jaunatviškas kraujas sovietmečiu kunkuliavo ne mažiau aistringai.
Istoriko pacituotas 1959 m. Antano Venclovos dienoraščio įrašas šį faktą tik patvirtina: Palangos vaistinė spalį užsakė 15 tūkst, prezervatyvų, kurių netrukus pritrūko, tad papildė dar 10-čia tūkstančių.
Šeškinė 1986 m.

Šeškinė 1986 m.

„Studento gyvenimas bendrabutyje buvo įvairiapusis. Viskas priklausė nuo to, ką šis nori labiau veikti – vyną ir šnapsą gerti, mokytis ar užsiimti meile. Paskutinysis dalykas buvo kiek apribotas – kiekvienas bendrabutis turėjo prižiūrėtoją, kuris sėdėjo prie vienintelių pagrindinių durų ir tikrindavo studentiškus leidimus įeiti į bendrabutį. Svečiai lankytis galėjo, buvo užregistruojami, bet privalėjo išeiti iki 22. valandos. O būdų apeiti taisykles jaunimas rasdavo“, – neslepia pašnekovas.
Tiesa, operatyviniai būriai, sudaromi prie Centro komiteto, kurių didžiąją dalį sudarydavo teisės studentai, atlėkdavo daryti tvarkos: lakstydavo po bendrabučius, tikrindavo, kas su kuo miega, ar kas geria, ateidavo kontroliuoti pro langus pamatę priešais bendrabutyje tamsoje žybsinčias cigaretes. Už tai, pasak istoriko, studentai jų itin nekęsdavo.

Giedrė Zubrickytė