1994 metais iš jūros dugno buvo iškeltas neva stiprių bangų nuplėštas kelto „Estonia“ rampos gaubtas.

Praėjus 26 metams po kelto „MS Estonia“, plaukusio iš Talino į Stokholmą, katastrofos Estija netikėtai paragino atlikti naują jos priežasčių tyrimą. Iškilo rimtų įtarimų, kad Švedijos valdžia galėjo nuslėpti tiesą.

Pradės naują tyrimą

Rugsėjo 28 dieną, minint 26-ąsias kelto „MS Estonia“ žūties metines, Skandinavijos šalyse buvo pradėtas rodyti naujas 5 serijų dokumentinis filmas „MS Estonia“: radinys, kuris keičia viską“. Filmo kūrėjai, remdamiesi povandeninio roboto, praėjusį rudenį tyrinėjusio Baltijos dugne, maždaug 85 metrų gylyje esantį 1994 metais rugsėjo 28 dieną nuskendusį laivą „Estonia“, nufilmuota medžiaga pranešė sensacingą naujieną. Pasirodo, laivo korpuse buvo aptikta aiškiai matoma daugiau nei 4 x 1,2 metrų dydžio įlauža, kuri galėjo atsirasti dėl susidūrimo su kokiu nors povandeniniu objektu. Apie šį plyšį laivo „Estonia“ dešiniojo borto pusėje žemiau ir kiek aukščiau vaterlinijos iki šiol nežinota, bent jau viešumoje. Sprendžiant iš korpuso pažeidimo dydžio, pasak filmo kūrėjų, labai tikėtina, kad susidūrimas buvo tikroji laivo „Estonia“ nuskendimo priežastis, o ne neva stiprių bangų išlaužti priekiniai kelto vartai, kaip teigiama oficialaus katastrofos tyrimo išvadoje. Jau tą pačią dieną Estijos premjeras Jüris Ratas sušaukė specialią spaudos konferenciją, kurioje pareiškė apie būtinybę pradėti naują šios katastrofos priežasčių tyrimą.

Pasak Švedijos laikraščio „Aftonbladet“, šokiruojantį povandeninio roboto atradimą praėjus daugiau nei 20 metų po to, kai vykdant oficialų kelto „Estonia“ žūties tyrimą laivo nuolaužos buvo apžiūrėtos į Suomių įlankos dugną nusileidusių narų, galima paaiškinti tuo, kad įlaužos dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių narai galėjo nepastebėti. Filmo kūrybinės grupės kalbintų ekspertų teigimu, ši korpuso deformacija negali būti laive įvykusio sprogimo pasekmė. Veikiau tai esąs susidūrimo su nežinomu povandeniniu objektu įrodymas. Norvegijos mokslo ir technologijos universiteto jūrinių technologijų profesoriaus Jorgeno Amdahlo manymu, sprendžiant iš korpuso pažeidimų, juos galėjo sukelti išorinė 500–600 tonų jėga. Ekspertas filmo kūrėjams pareiškė, jog negalima atmesti prielaidos, jog ši korpuso įlauža tapo svarbia laivo katastrofos priežastimi.

Atrodo, kad radinys, dėl kurio svarbos aiškinantis tikrąsias „Estonia“ nuskendimo priežastis dar tik pradedama diskutuoti, visgi yra ypatingos svarbos. Jei tai būtų tik eilinės sąmokslo teorijos elementas, kažin ar Estijos premjeras ir užsienio reikalų ministras iškart po filmo premjeros būtų išskridę į Stokholmą ir Helsinkį, kad aptartų susidariusią padėtį su Švedijos ir Suomijos vyriausybėmis. Netrukus buvo paskelbta, kad Estija inicijuoja naują „techninį“ „MS Estonia“ nuolaužų jūros dugne tyrimą, kuriam vadovaus estų specialistai. Apie tai esą jau informuota Švedijos ir Suomijos valdžia.

Radinys, kuris keičia viską: pernai povandeninis robotas nufilmavo didelę įlaužą dešiniajame kelto „Estonia“ borte.

Radinys, kuris keičia viską: pernai povandeninis robotas nufilmavo didelę įlaužą dešiniajame kelto „Estonia“ borte.

Sensacingas įkaltis

Įdomu, kad naujas puslapis kelto „Estonia“ žūties tyrimo byloje buvo atverstas atkakliomis Švedijos žurnalisto Henriko Evertssono pastangomis, kuriam už tai dabar gresia baudžiamoji atsakomybė. Nuskendusio kelto „Estonia“ ir jame likusių žmonių palaikų vieta Suomių įlankos dugne, tarptautiniuose vandenyse maždaug už 41 kilometro nuo Suomijai priklausančios Uto salos 1995 metais buvo paskelbta neliečiama teritorija. Daugiašale sutartimi, kurią pasirašė Švedija, Suomija, Estija, Latvija, Lenkija, Danija, Rusija ir Didžioji Britanija, šių valstybių piliečiams buvo uždrausta net prisiartinti prie nuskendusio laivo. Į šį draudimą buvo žiūrima labai rimtai: Švedijos ir Suomijos karo laivai stebėjo šį Suomių įlankos rajoną. Yra žinoma mažiausiai apie du atvejus, kai Švedijos laivynas buvo aptikęs ir nutraukęs povandeninių „Estonia“ liekanų tyrimų operacijas. Tačiau pernai rudenį H.Evertssonui ir jo suburtai dokumentinio filmo kūrybinei grupei nusišypsojo sėkmė: jai, Norvegijos (ši šalis minėtos sutarties nepasirašė) bendrovės „Rockwater“ narų ir nuotoliniu būdu valdomų robotų talkinamai, pavyko apžiūrėti kelto liekanas ir jas nufilmuoti. Prie šios sėkmės neabejotinai prisidėjo ir tai, kad kitos šalys po katastrofos atmetė Švedijos valdžios siūlymą „Estonia“ užpilti betonu ir taip užkirsti kelią bet kokiems mėginimams pasiekti kelto nuolaužas. Buvo apsiribota tuo, kad į jūrą virš kelto buvo išpilti keli tūkstančiai tonų skaldos. Kaip vėliau paaiškėjo, tai nesutrukdė dokumentinio filmo kūrybinei grupei jūros dugne aptikti sensacingąjį įkaltį.

Kodėl jį galima vadinti sensacingu? Pirmiausia todėl, kad oficialioje kelto „Estonia“ katastrofos tyrimo, kuris buvo galutinai nutrauktas 2009 metais, ataskaitoje nėra nė žodžio apie didelę įlaužą dešiniajame laivo borte. Prielaidą, kad pernai nufilmuota skylė korpuse galėjo atsirasti jau po laivo nuskendimo, dar reikės įrodyti, bet jau dabar aišku, kad tą padaryti bus labai sunku, turbūt net neįmanoma. Svarstant, kad „Estonia“ korpusas galėjo būti pažeistas laivui dar nenuskendus, taip pat kyla daug klausimų, bet iškart peršasi ir atsakymai. Pavyzdžiui, jei į keltą žemiau vaterlinijos įsirėžė povandeninis objektas, taptų aišku, kodėl „Estonia“ paskendo kur kas greičiau nei turėjo remiantis oficialia priekinių kelto varto išlaužimo dėl stiprių bangų versija.

Pirma, pasak ekspertų, lemtingąją naktį siautusi audra buvo tipiška Baltijai tokiu metų laiku ir niekuo ypatinga, kad dėl kažkokių priežasčių pajėgtų nuplėšti rampos gaubtą laivo priekyje ir užtvindyti rampą. Keltas, pasviręs ant dešinio šono, paskendo greičiau nei per 40 minučių, nors skaičiavimai rodo, kad dėl rampos užtvindymo jis turėjo išsilaikyti virš vandens keliskart ilgiau. Tyrimo ataskaitoje galima rasti įgulos narių paliudijimų, kad vanduo į rampą ėmė plūsti ne iš priekio, kaip turėjo būti nuplėšus gaubtą, bet iš šono. Faktinių aplinkybių neatitinka ir įsiveržusio vandens kiekis: jei būtų buvę nuplėšti priekiniai vartai, per minutę į laivą būtų patekę apie 2 000 tonų vandens, tuo tarpu realiai priplūdo tik 500–700 tonų. Taip pat nustatyta, kad vanduo iškart ėmė semti ir žemiau esantį automobilių denį, o tai reiškia, kad jis turėjo į jį patekti iš kažkur kitur. Tuo tarpu atrastas korpuso pažeidimas yra būtent automobilių denio vietoje, įlauža siekia nuo pat denio apačios iki viršaus. Tai leidžia suprasti tikrąją kelto užtvindymo priežastį.

Kelto „Estonia“ aukų atminimą įamžino „Nutrūkusios linijos“ paminklas Taline.

Kelto „Estonia“ aukų atminimą įamžino „Nutrūkusios linijos“ paminklas Taline.

Smūgis į šoną

„Keltas „Estonia“ paskendo po susidūrimo su Švedijos povandeniniu laivu“, – iškart po dokumentinio filmo premjeros pareiškė buvęs Estijos vyriausybinės „MS Estonia“ katastrofos priežasčių tyrimo komisijos vadovas Margusas Kurmas. Pasak jo, atrasta korpuso įlaužos vieta ir jos pobūdis nurodo, jog laivas turėjo susidurti su palyginti didelės masės objektu. Korpuso pažeidimas taip pat esą paneigia prielaidą, kad jį galėjo sukelti nuo kelto rampos atitrūkęs ir į korpusą atsitrenkęs jos gaubtas: pasak M.Kurmo, tokiu atveju jis turėjo būti 20 kartų didesnis nei buvo iš tikrųjų. Kadangi nuskendusio kelto korpuso dalis su atrastąja įlauža niekada nebuvo palietusi jūros dugno („Estonia“ guli dugne pasvirusi tam tikru kampu), reikia atmesti ir prielaidą, kad įlauža atsirado dėl atsitrenkimo į gruntą.

Sunkiausia atsakyti į klausimą, kodėl ši didelė skylė kelto korpuse nebuvo pastebėta 1994 metais, kai nuskendusį laivą apie 100 valandų tyrinėjo ir filmavo narai, teigia M.Kurmas. „Yra dvi galimybės: arba tada nebuvo laikoma būtina apžiūrėti visą laivo korpusą, arba įlauža buvo aptikta ir užfiksuota, bet įslaptinta“, – sakė jis Estijos leidinio „Postimees“ žurnalistams.

Viena iš labiausiai tikėtinų pralaužos atsiradimo prielaidų M.Kurmas laiko kelto susidūrimą su povandeniniu laivu. Tuo metu, kai įvyko katastrofa, kaimyniniame jūros regione vyko NATO jūrinės pratybos, kurias galėjo stebėti ir Švedijos karinis laivynas. Negalima atmesti prielaidos, kad pratybomis domėjosi ir Rusijos povandeniniai laivai. Taigi, teoriškai povandeninio laivo susidūrimo su „Estonia“ galimybė po korpuso pažeidimo aptikimo atrodo visai įmanoma, tik, M.Kurmo teigimu, kyla esminis klausimas: ką povandeninis laivas veikė kelto „Estonia“ maršruto rajone? Juk keltas nebuvo nukrypęs nuo įprastinio laivybos iš Talino į Stokholmą kurso, be to, „Estonia“ povandeniniams laivams buvo gerai matoma ir girdima. Kaip galėjo atsitikti, kad povandeninis laivas ne tik prisiartino prie keleivinio kelto, bet ir rėžėsi jam į šoną?

M.Kurmas neatmeta tikimybės, kad keltas galėjo būti taranuotas tyčia. „Sugrįžkime mintimis į tuos laikus. Visi, kas kalbėjo apie galimą ginklų kontrabandą, buvo išjuokiami. Tačiau 2005 metais paaiškėjo, kad keltu iš tikrųjų buvo gabenami ginklai. Visi, kas kalbėjo apie galimai pramuštą kelto korpusą, taip pat buvo išjuokiami. Buvo tvirtinama, kad tai tiesiog neįmanoma. Dabar, po 26 metų, pamatėme nufilmuotą skylę korpuse“, – sakė buvęs „MS Estonia“ katastrofos vyriausiasis tyrėjas. Panašu, kad tik dabar ima judėti iš vietos tikroji paslapties įminimo dėlionė: kelto korpuso pažeidimas gali paaiškinti iki šiol sunkiai suprantamas oficialias laivo nuskendimo aplinkybes, tampa aiškesnis ir ūmus Švedijos valdžios noras užbetonuoti ir visiems laikams jūros dugne paslėpti kelto liekanas, taip pat faktas, kad galimai prieš 26 metus narų apžiūrėtas ir nufilmuotas korpuso pažeidimas buvo įslaptintas. Gal tikrai ateis diena, kai 852 per didžiausią Baltijos jūroje laivo katastrofą nuo Antrojo pasaulinio karo žuvusių žmonių iš 17 šalių, tarp jų – 3 lietuvių, artimieji sužinos tiesą, kas iš tikrųjų nutiko tą lemtingą 1994 metų rugsėjo 28-osios naktį?