Nors kovo 8-oji jau praėjo, bet pagarba moterų teisėms ir jų laikymas neprastesniais žmonėmis už vyrus yra ne vienos dienos, o ištiso gyvenimo klausimas. Tokia yra daugelio pasaulio laikraščių mintis, todėl jai šią spaudos apžvalgą ir skiriame.    

Bolivijos dienraštis „Razon“ kovo 8-ąją rašė, jog reikia imtis konkrečių priemonių, kad būtų pašalinti lygybės deficitai ir neteisingumai. Tiesa, jau galima šioje srityje matyti šiokios tokios pažangos. Tačiau, deja, ji ne visuomet kyla iš valstybių vyriausybių. Pakankamai dažnai už pažangą  reikia dėkoti pačioms moterims.

Vis dėlto dar reikia „labai daug ką padaryti, kad moterys realiai galėtų džiaugtis tomis pačiomis teisėmis ir saugumu“, – teigė Bolivijos La Pase leidžiamas dienraštis.

Maskvos dienraštis „Moskovskij komsomolec“ turbūt pagrįstai kovo 8-ąją pavadino „viena keisčiausių švenčių metuose“, nes ji prieštarauja idejai, dėl kurios ji išvis pašaukta į gyvenimą.

Istoriškai žiūrint ji švenčiama solidarizuojantis su moterimis jų kovoje už emancipaciją. O faktiškai ji šiandien išvirto į savo priešingybę: šiandien pas mus kovo 8-oji suprantama kaip  moteriškumo visomis jo formomis diena, rašė Maskvos laikraštis.

Kijevo dienraštis „News One“ pažymėjo, jog „ši šventė iš sovietinio kalendoriaus persikėlė į ukrainietišką“. Nors Jungtinės Tautos šią šventę oficialiai pripažino tik 1975 m., Sovietų Sąjungoje ji buvo švenčiama jau dešimtmečius anksčiau.

Ją  į gyvenimą pašaukė ugningoji revoliucionierė Klara Cetkin. Bet nuo to praėjo jau 108 metai. Tai per daug laiko, kad pradinė ideologija būtų likusi ta pati. Net ir baigiantis Sovietų Sąjungai ši ideologija jau nebevaidino tokio ryškaus vaidmens.

O Ukrainai paskelbus nepriklausomybę šios šventės supratimas žmonių galvose dar stipriau pasikeitė. Šiandien ši diena labiau švenčiama kaip pavasario, kaip žiemos pabaigos šventė, teigė Ukrainos sostinės laikraštis.

Pasak Stambulo dienraščio „Vatan“, moterų diena kilo iš tekstilės fabriko darbininkių Niujorke streiko 1857 m. Bet nuo to laiko moterų padėtyje nedaug kas pasikeitė – ir Turkijoje, aišku, taip pat ne. Moterų diskriminavimas ne tik kad nepasibaigęs, bet dar ir padidėjęs.

Beveik visuose darbo baruose pirmenybė teikiama vyrams, o merginoms trukdoma šviestis, joms skiriami darbai, „atitinkantys jų lytį“. Tai tik kelios neteisingumo moterų atžvilgiu formos.

Neužtenka tik per „moters dieną“ moteris pagirti ir pripažinti. Pirmiausia reikia joms sudaryti sąlygas gauti gerą išsilavinimą ir reikia atsisakyti visų prieš moteris nukreiptos diskriminacijos formų, rašė Turkijos laikraštis.

Australijos dienraščio „Sydney Morning Herald“ pastebėjimu, „kur buvęs, kur nebuvęs, ir vėl pasirodo argumentas, kad feminizmas eina per toli“. Taigi – „#MeToo judėjimas eina per toli, moterys eina per toli – tai nuolatos pasikartojantis refrenas. O iš tiesų yra priešingai: feminizmas eina nepakankamai toli“.

To įrodymas yra milžiniški pasaulyje skaičiai moterų, kurios ir toliau neproporcingai kenčia nuo vyrų patriarchato. Pagal Jungtinių Tautų duomenis, moterys ir vaikai ištikus humanitarinėms katastrofoms miršta gerokai dažniau nei vyrai.

Tyrėjai nustatė, kad smurto prieš moteris šeimoje atvejų po uragano Katrina padaugėjo net keturis kartus. Taigi tie, kurie sako, jog feminizmas eina per toli, tuo dažnai tik rodo savo neišmanymą apie tikrą prieš moteris nukreiptos prievartos skersai išilgai pasaulio lygį, rašė Sidnėjaus laikraštis.

M. Drunga