Švedijoje yra registracija. Turi šautuvą, turi registracijos numerį ant slopintuvo. Suomijoje nėra jokios registracijos. Latvijoje taip pat įvesta tvarka, kad jokio numerio slopintuvui nereikia.

Ginklų ir medžioklės teisės aktų pakeitimai leistų Lietuvos medžiotojams būti ne prastesniems už latvius. Dėl garso slopintuvų ir naktinio matymo prietaisų naudojimo, plėšrūnų medžioklės  ribojimo, dėl bendro medžiotojo įvaizdžio nuolat ginčijamasi. Ką daro šiuo klausimu broliai latviai? Kaip jų ūkininkas elgiasi vilkui atėjus į kiemą? Pasikalbėjome su Latvijos medžioklės mėnraščio „Medibas“ redakore Linda Dombrovska.

 Linda Dombrovska

Linda Dombrovska

Lietuvoje medžiotojo įvaizdis yra toks: senas korumpuotas komunistas, nomenklatūrininkas. Ateina žudyti žvėrių ir tartis dėl kyšių. Ar Latvijoje taip pat galvojama?

Yra grupė žmonių, kurie taip galvoja, jiems iš makaulės to neišmuši. Tai yra grynai viešųjų ryšių reikalas. Yra visokių organizacijų – nenorių jau net minėti ar vadinti „žaliaisiais“. Tai fanatikai – jie visada taip kalbės. Svarbiausia, ką sako valdžia. Mūsų žemės ūkio ministras Janis Dūklavas pabijojo pasakyti, kad važiavo į medžioklę Lietuvoje tiesiog susipažinti, kaip viskas vyksta. Ėmė teisintis. Nors nebuvo priežasties dėl ko nors teisintis. Kodėl mes kalbame apie medžiotojus, o ne apie kokius tenisininkus ar šachmatininkus? Kodėl pirtyse būna žmonės kartu? Kuo išskirtiniai medžiotojai?

Sakoma, kad ten nuo seno svarstomi visokie svarbūs reikalai ir vyksta korupciniai sandėriai. Visa korupcija esą ten būtent ir telkiasi.

O kitur jie nėra ir negali būti svarstomi? Kas taip nustatė? Kartoju – tai viešųjų ryšių, įvaizdžio reikalas. Kodėl ne teniso kortuose, o pirtyje? Parodoje, kur dabar mes esame, žmonės nesusitinka?.. Neturi reikalų? Tos nesąmonės, kad vienoje rankoje šautuvas, o kitoje degtinė, – seniai praeitis.

Sakoma, kad mentalitetas toks. Kad būtų viskas iššaudyta, jei duotume medžiotojams valią.

Taip. Girdėjome apie tai. Tai mums anksčiau sakydavo ir policija, ir visokios organizacijos. Kam mums viską iššaudyti? Mes kaip tik norime matyti, į ką šauname, turėti laisvę priimti atsakingą sprendimą. Norime padaryti kuo mažiau klaidų, kurių visi gyvenime padarome. Ne tik medžioklėje. Tam ir tarnauja šiuolaikinės technologijos.

Asociatyvi nuotr.

Asociatyvi nuotr.

Kas nutiko Latvijoje, kai buvo įteisinti garso slopintuvai ir naktinio matymo prietaisai medžioklėje? Ar įvyko kokių nors tragiškų incidentų, kruvinų susišaudymų?

Ne. Karas neprasidėjo ir niekas nežuvo. Apie optiką ir slopintuvus pradėjome kalbėti dar 2012 metais, nes naktinio matymo prietaisų ir duslintuvų naudojimas buvo oficialiai visiškai kriminalizuotas. Įstatymą pavyko pakeisti, nors draudimą mėginta pagrįsti Europos Sąjungos teise. Jeigu kalbame apie europinę direktyvą, tai naudoti naktinio matymo įrangą galima medžiojant tam tikrus gyvūnus – šernus, lapes ir meškėnų tipo šunis, dar tam tikras gyvūnų rūšis, bet ten toliau viskas jau labai sudėtinga. Paskui ėmėmės keisti Ginklų įstatymą dėl slopintuvų, nes ES apskritai nėra jokių apribojimų jų naudojimui. Tai tik nacionalinės teisės reikalas. Keliolika šalių leidžia juos naudoti, bet skiriasi tai, kaip ir kokiu mastu tai leidžiama.

Kaip yra kitose šalyse?

Švedijoje yra registracija. Turi šautuvą, turi registracijos numerį ant slopintuvo. Suomijoje nėra jokios registracijos. Latvijoje taip pat įvesta tvarka, kad jokio numerio slopintuvui nereikia.

Taigi iš eilės. Kaip su naktinio matymo pritaisais yra Latvijoje dabar?

Tvarka dabar tokia: jei eini medžioti, turi pasirašyti ir šalia savęs turėti popierių, kad eini būtent su tuo įrenginiu medžioti šerno, lapės arba meškėnų tipo šuns.

O kaip su termovizoriais (šiluminio aptikimo prietaisais)?

Oi ne, apie juos nėra net kalbos. Už tai atims ginklą, šunį, automobilį, o gal ir žmoną arba vyrą (juokiasi).Tiesiog 2012 metais, kai buvo legalizuota naktinė optika, tokių taikiklių dar nebuvo. Šilumines kameras gali naudoti kiek nori, o taikiklių – ne.

Taigi, kaip vyksta reguliavimas?

Būtent policija ir kėlė klausimą: kaip mes reguliuosime šitą reikalą – naktinius prietaisus? Prie kiekvieno medžiotojo policininko nepastatysi ir visko niekada nesureguliuosi. Galioja rekomendacinio pobūdžio normos ir praktika. Jeigu tavo mašinoje ras šautuvą su optiniu taikikliu ant vamzdžio ir neįdėtą į apvalkalą – bus problemų.

Taigi praktiškai sistema paprasta: lipi bokštelin, užsidedi naktinio matymo prietaisą. Kai lipi žemyn, šovęs ar nešovęs, nusiimi ir įkiši šautuvą krepšin. Tada problemų nebus jokių. Policija tikrina, ar su šiais prietaisais nėra šaudoma tiesiog iš mašinų – juos leidžiama naudoti tik šaunant iš 2,5 metro aukščio. Toks saugumo reikalavimas. Tai gali būti bokštelis, pylimas ar ant tavo paties džipo sumontuota pakyla. Tam užpildai vienkartinę deklaracijos formą apie medžioklės su optiniu taikikliu pradžią, pabaigą ir tikslą. Paskui gali ją išmesti. Tiesa, leidžiama, kol yra vietos, įrašinėti naujas medžioklės datas. Tik svarbu turėti pasirašius tą popieriuką, nes ateina policija patikrinti ir gali būti nelauktų problemų. Antai nušovė žmogus šerną dar dieną naudodamas dieninę optiką, pasidėjo į mašiną, nuėjo sėdėti bokštelyje su naktiniu taikikliu. Nieko nepešęs jis grįžo į automobilį. Nebuvo užpildęs popieriaus, šernas mašinoje, naktinio matymo prietaisas ant šautuvo. Buvo nubaustas labai rimtai. Tiesiog tokia tvarka. Tą popieriuką galima nusipirkti bet kurioje parduotuvėje.

Ar nutiko bent vienas incidentas, kad medžiotojo šautuvas su duslintuvu, naktiniu taikikliu ir visa ta technika būtų buvęs panaudotas kokiam nors nužudymui ar kitam skandalingam reikalui?

Nė vieno. Policija labai bijo ir vis laukia, kada tai nutiks, bet nenutinka. Būtent dėl to – dėl baimių – neleidžiami ir šiluminiai taikikliai. Vienas iš pirmų argumentų prieš duslintvus ir optiką buvo tas, kad imsime ir iššaudysime viską, kas juda. Mes visada atsakydavome, kad įstatymai skirti normaliems žmonėms. Nenormalūs jų neskaito. Brakonieriams apskritai į juos nusispjauti. Yra technologija, kurią leidus normalūs medžiotojai geriau matys, tiksliau atskirs, į ką šauna.

Kai kurios šalys medžiotojams netoli gyvenviečių net neleidžia šaudyti be tų garso slopintuvų. Papasakokite apie Latvijos patirtį.

Pradėkime nuo to, kad ES mastu nėra jokių draudimų ar ribojimų garso slopintuvams. Nei lygiavamzdžiams, nei graižtviniams ginklams. Tiesiog jokių nėra. Mūsų policininkai pradžioje sakydavo, kad, leidus šaudyti su slopintuvais, jie nepagaus brakonierių Kai paklausdavome – kiek jų praėjusiais metais pagavo pagal garsą, atsakymas buvo – nė vieno. Kulka, šaudant su slopintuvu, savo balistinės trajektorijos ar pėdsako nekeičia, tad kriminalistams dėl to irgi neiškiltų jokių problemų. Pagaliau garsas vis tiek yra. Čia tik filmuose rodoma, kad „pykšt“ būna kaip švilptelėjimas. Realybė kitokia. Mes savo parlamentarus ir policininkus vedėme į šaudyklą, kur atvažiavęs buvęs Suomijos ministras su savo draugais rodė ir aiškino, kaip viskas veikia. Šaudant kai kuriais kalibrais su slopintuvu, garsas didesnis nei su kitais be jo. <…> Jeigu Europoje deklaruojama, kad viskas žmogaus labui, tai su garso slopintuvais taip ir yra. Tai gerai ir medžiotojui, ir šalia esančiam medžiokliniam šuniui ir kaimyno karvei, kuri neužtrūksta, ir žmonėms, kurie neturi bijoti. Mažiau streso ir visiems gerai. Tai yra valstybės pasitikėjimo savo piliečiais klausimas. Mes įrodėme tai savo deputatams. <…> Legalus medžiotojas neturi atsakyti už atskirus idiotus, kurie yra tiesiog brakonieriai ir kuriems niekas nerūpi.

Pakalbėkime apie gyvūnų apsaugą. Lietuvoje yra organizacija „Baltijos vilkas“, sauganti vilkus.

Yra ir pas mus tokia pati. Net buvo pradėjusi prieš mane internete nepakantumo kampaniją.

Kiek tokiose organizacijose biologų, kurie supranta, apie ką kalba ir puikiai skiria pėdsakus ar pan., kurie viską puikiai suskaičiuoja. Kaip jūs šnekatės su jais?

Jau net ir nebesikalbame. Apie mane interneto diskusijoje irgi daug prirašyta. Europos Žmogaus Teisių Teismas dabar priėmė sprendimą, kurio niekas iki galo nesupranta. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vilkai įtraukti į penktąjį vienos iš direktyvų priedą. Yra vadinamasis sezonas, kai tarsi galima medžioti vilkus pagal monitoringo rezultatus. Bandžiau latviškai perskaityti teismo sprendimą – nieko nesupratau. <…> Aišku tik viena, kad medžioti vilkus legalu, tik būtina laikytis taisyklių.

Kas vykdo Latvijoje vilkų populiacijos stebėseną?

Realią stebėseną iš tiesų vykdo medžiotojai. Dabar mes pradėjome kampaniją, kurios metu raginama fotografuoti ir filmuoti, socialiniuose tinkluose skelbti, kaip vilkas bėgioja po tavo kiemą.

Jeigu vilkas arba šernas siaubia tavo kiemą arba kelia grėsmę – galima jį nušauti?

Realybė tokia, kad tai padarius geriausiai tą užpuoliką užkasti ir niekam nesakyti. <..> Problemų atsiras, jei jūsų „geras“ draugas-kaimynas parašys skundą kur nors. Nuo policijos iki ES. Bėda ta, kad už vilkų padaromą žalą nėra mokama kompensacija. O ūkininkai atitinkamai neteikia informacijos. Nėra informacijos – nėra žalų statistikos. Jei jos nėra – mums sakoma, kad nėra ir problemos, vadinasi, nereikia šaudyti. Todėl ir raginame, kuo plačiau skelbti faktinę medžiagą, ir tai jau atkreipia visuomenės dėmesį.

Dažnai „žaliaisiais“ ir panašiai save įvardijantys asmenys aiškina, kad ūkininkams reikia tiesiog aukštesnių tvorų arba geresnių veislių šunų. Tada esą nereikės šaudyti vilkų.

Tai yra neišmanančių žmonių tauškalai. Buvo juk atvejis, kai išpjovė ūkininkui 70 avių. Iš viso jis turi 500 avių. Gal jam namuose jas laikyti? Nėra jokio kito būdo eliminuoti nelegalų vilkų šaudymą, kaip tik legali, reglamentuota medžioklė. Absurdas, kad vilkas yra medžiotojo konkurentas. Vilkas miške reikalingas. Joks normalus medžiotojas nešaudo dėl šaudymo, bet reikalingas ir balansas. Jei vilkų bus per daug – mažės kanopinių populiacija.