Scanpix nuotr.

Rinkėjų palankumas socialdemokratams ir kitoms kairiosioms partijoms Europos šalyse aiškiai mažėja. Ekspertai dar tik svarsto, kokios galėtų būti tokių rinkėjų nuotaikų kaitos priežastys ir pasekmės.

Takoskyra didėja

Netrukus po Davose (Šveicarija) vykusio Pasaulio ekonomikos forumo, kuriame didėjančios turtinės nelygybės ir socialinės atskirties keliamos problemos tradiciškai tampa vienomis svarbiausių temų, Didžiojoje Britanijoje buvo paskelbta naujausia labdaros organizacijos „Oxfam“ ataskaita apie turto pasiskirstymą įvairiose pasaulio šalyse. Šiame dokumente konstatuojama, kad atotrūkis tarp turtingiausių mūsų planetos žmonių ir likusios žmonijos dalies per praėjusius metus dar labiau išaugo. „Oxfam“ ekspertų skaičiavimais, 8 turtingiausiems asmenims pasaulyje priklauso tiek turto, kiek jo turi likusi žmonijos dalis. Apie 82 proc. visų lėšų, kurios pernai mūsų planetoje buvo gautos dėl pačios įvairiausios ekonominės veiklos, atiteko 1 procentui turtingiausių pasaulio žmonių.

Taigi, tendencija išlieka tokia pati: turtingieji vis labiau lobsta, neturtingieji vis labiau skursta. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad ji pila malūną ant kairiojo politinio spektro malūno: socialdemokratai, socialistai, kitos kairiosios politinę naudą jame malančios politinės partijos nuolat kalba apie turtinę nelygybę ir socialinę atskirtį. Klausantis kairiųjų politikų kalbų nesunku įtikėti, kad tik socialdemokratinės pakraipos partijos, patekusios į valdžią, gali sustiprinti valstybėje (o kai kur ir atkurti) socialinį teisingumą ir vykdyti visuomenės lūkesčius atitinkančią socialinę ir ekonominę politiką. Kadangi demokratiniuose kraštuose valdžią renka dauguma, būtų galima manyti, kad ji rinksis ne saujelės turtingiausių, bet didžiosios visuomenės dalies interesams atstovaujančius politikus. Žinoma, tokia prielaida anaiptol ne visada teisinga: juk pastarieji Seimo rinkimai nebuvo smagūs Lietuvos socialdemokratams. Mūsų šalies vadovai turėtų raudonuoti prieš savo kolegas Europos Sąjungoje, jei būtų jų klausinėjami, kas nutiko, kad Lietuvoje socialinė atskirtis yra viena didžiausių ES. Vis dėlto didelė dalis Lietuvos rinkėjų nusisuko nuo socialdemokratų, kurie po kurio laiko suskilo į „tikruosius“ ir ne visai tokius.

Tirpsta palaikymas

Įdomu, kad šiuo požiūriu Europoje mūsų rinkėjai nėra dideli išsišokėliai: įvairių Senojo žemyno valstybių spaudoje gana dažnai svarstoma apie lėtą europietiškos socialdemokratijos mirtį ar bent apie rimtas jai iškilusias problemas. Viename iš populiariausių Norvegijoje internetinių dienraščių „Nettavisen“ neseniai buvo paskelbta Europos šalyse veikiančių kairiosios pakraipos politinių partijų rezultatų nacionaliniuose rinkimuose apžvalga. Apžvalgininkai skelbia netikėtą diagnozę: dešiniosioms partijoms vis daugiau balsų atiduoda tradiciniai kairiųjų rėmėjai – darbininkai. Antai Norvegijos gyventojų apklausos liudija, kad mažėja socialdemokratinės Darbo partijos populiarumas. Naujausiais duomenimis, jis sumažėjo 3,2 proc. ir nusmuko iki 22,7 proc. (bendrovės „Sentios“ sausio pabaigoje – vasario pradžioje atliktos apklausos duomenys). Tuo metu dešiniosios partijos „Høyres“ reitingas išaugo iki 30,5 proc. Per praėjusį rudenį įvykusius Norvegijos parlamento rinkimus Darbo partija pasirodė bene blogiausiai per visą savo istoriją, tesurinkusi 27,4 proc. rinkėjų balsų. Palyginti su 2013 m. rinkimais, ji neteko 3,5 proc. rinkėjų. Socialdemokratų situacija Norvegijoje atspindi bendrą jų padėtį ir kitose Europos šalyse.

Vokietijos savaitraštis „Spiegel“ paskelbė tyrimo, kuriuo buvo siekiama išsiaiškinti, su kokiais pokyčiais 2000–2017 metais susidūrė socialdemokratinės ir socialistinės partijos 17 Europos šalių, rezultatus. Jie rodo, kad per šį laikotarpį 15 iš 17 valstybių kairiosios partijos patyrė nuosmukį, o kai kurios iš jų per rinkimus nesugebėjo pasiekti nė to, ko buvo pasiekusios maždaug 2000 metais. Tais metais socialdemokratų ir socialistų partijos buvo valdžioje 10 iš 15 ES šalių. Šiandien šių partijų atstovai valdo vos saujelėje iš 28 dabartinių ES valstybių.

Apžvalgininkai atkreipia dėmesį, kad prieš 15–20 metų valdžia Europos valstybėse buvo kone išimtinai socialdemokratų rankose. Norvegijos Atlanto komiteto generalinė sekretorė Kate Hansen Bundt teigia, kad tuo metu, kai Didžiąją Britaniją valdė Tony Blairo, o Vokietiją – Gerhardo Schroederio vyriausybės, socialdemokratai, siekdami už centristus balsuojančių rinkėjų palankumo, bandė savo pusėn pertempti politinį lyną, kurio įsitvėrusios laikėsi buržuazinės partijos, ir taip stumtelėjo savo rinkėjus dešinėn. Be to, socialdemokratų pozicijas esą susilpnino ir struktūriniai pokyčiai, susiję su globalizacija, imigracijos didėjimu bei technologijų raida. Kadangi europietiškos gerovės šalyse politiniai pokyčiai labiau susiję su kairiojo ir dešiniojo politinio sparno panašumais, o ne skirtumais, tokios permainos valdantiesiems socialdemokratams atsiliepė neigiamai.

Smūgis po smūgio

Socialdemokratų politinė bazė tradiciškai buvo pramonės įmonėse dirbantys darbininkai, tačiau daugelyje šalių, ypač Vakarų Europoje, jų skaičius mažėja. Tai lemia ir robotizacija, ir globalizacija, nes daug darbo vietų tiesiog pradingo persikėlusios į Rytų Europos ir ypač Azijos šalis. Ir kairiosios, ir dešiniosios partijos pasisakė už sparčią globalizaciją, kurios poveikis jaučiamas jau 20 metų, ekonominės politikos srityje skirtumai tarp jų sumažėjo. Pasak ekspertės, stebima tendencija, kad vis daugiau rinkėjų, tradiciškai balsuodavusių už socialdemokratus, perbėga į kraštutinės dešinės flangą. Tai ypač aiškiai patvirtino praėjusių metų rudenį Vokietijoje vykę parlamento rinkimai. Socialdemokratai juose prarado apie 500 tūkst. balsų, kurie atiteko palyginti jaunai partijai „Alternatyva Vokietijai“, griežtai pasisakančiai prieš kanclerės Angelos Merkel pabėgėlių priėmimo politiką. Už „Alternatyvą“ balsavo daug darbininkiškų profesijų atstovų, ypač rytinėje Vokietijos dalyje. Per nacionalinius rinkimus kitose Europos šalyse, pasinaudojusios migrantų krize, gerai pasirodė dešiniosios pakraipos populistinės partijos, tokios kaip „Švedijos demokratai“, „Nacionalinis frontas“ Prancūzijoje, „Laisvės partija“ Nyderlanduose. Didėjančios rinkėjų dalies simpatijų vektorius nukreiptas ultradešiniųjų kryptimi. Apžvalgininkai mano, kad tai sietina su ateities baime: dalis visuomenės mato, kad naujų iššūkių kontekste senieji receptai neveiksmingi.

Per 2017 m. rinkimus Vokietijoje socialdemokratai gavo 20,5 proc. rinkėjų balsų – tai blogiausias jų rezultatas nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. 1998 m. šią partiją rėmė 40 proc. Vokietijos rinkėjų. Pernai vykusiuose Prancūzijos prezidento rinkimuose Socialistų partijos iškeltas kandidatas Benoît Hamonas tegavo 6 proc. balsų. Jo pirmtakas buvęs prezidentas François Hollande’as tapo pačiu nepopuliariausiu Prancūzijos vadovu ir atsisakė antrą kartą siekti prezidento posto. Prastai pernai vykusiuose nacionaliniuose rinkimuose pasirodė ir Nyderlandų bei Čekijos socialdemokratai, parama jiems sumažėjo atitinkamai 19 ir 13 proc. Beje, socialdemokratų palaikymas Nyderlanduose pernai nusmuko taip, kad jų turimų mandatų skaičius parlamente sumažėjo nuo 38 iki 9. Graikijos socialdemokratų partija PASOK praktiškai tapo mažareikšme politine jėga. Per 2012 m. rinkimus į parlamentą parama jai sumažėjo labiau nei 30 proc. Austrijos socialdemokratų partija per 15 praėjusių metų neteko 10 proc. savo rinkėjų.

Gilėjanti krizė

Ne ką geriau sekasi ir socialdemokratams Italijoje, Ispanijoje bei Portugalijoje. 2000-aisiais šiose šalyse jie neretai iškovodavo daugiau nei 40 proc. rinkėjų balsų. Dabar tai tik gražus prisiminimas: 2016 m. už Ispanijos socialdemokratų partiją balsavo 22 proc. rinkėjų, o 2008 m. ji gavo beveik 44 proc. Per minėtą laikotarpį rinkėjų parama vis mažėjo ir Švedijos bei Suomijos socialdemokratams. Leiboristų partija Didžiojoje Britanijoje 2001–2005 m. prarado apie 10 proc. savo rėmėjų balsų, tačiau pernai per parlamento rinkimus leiboristams pavyko užsitikrinti didesnę rinkėjų paramą. Vis dėlto, nepaisant kai kurių išimčių, galima konstatuoti, kad europietiška socialdemokratija yra nejuokais pasiligojusi: 2000–2017 m. rinkimų rezultatai Europos šalyse rodo gilėjančią jos krizę.