1941-ųjų birželis. Dviejų diktatorių šokis

Birželio 22-ąją sukako 77-eri metai nuo Vokietijos ir Sovietų sąjungos karo, jau pirmosiomis  minutėmis ypač skaudžiai palietusio Tauragę, pradžios. Apie tų dienų įvykius, rodos, prirašyti kalnai knygų, sukurti šimtai filmų. Įvardytos sovietinės kariuomenės triuškinimo priežastys, iki šiol galutinai nežinoma, kiek kare žuvo žmonių. Mieste prie Jūros ir šiandien rastume ne vieną žmogų, tiesiogiai pajutusį šių baisių įvykių žiaurumą ir jų prisiminimai neįkainojami.

O kas paskutinėmis taikos minutėmis vyko anoje sienos pusėje, vos už keleto kilometrų nuo Tauragės? Kokios nuotaikos lydėjo vokiečių karius pradedant neįtikėtino masto puolimą? Pernai „Tauragės kurjeris“ spausdino mano rašinį apie buvusio vokiečių karininko – diversanto Georgo fon Konrato vos ne pasakų knygą „Vokiečių diversantai. Specialiosios operacijos Rytų fronte 1941–1942 metais“. Tarp tikrai įdomios informacijos ten sukaupta tiek vos ne fantastikos elementų, kad pradedi abejoti, ar autorius apskritai lankėsi Tauragės apylinkėse.

Prieš kurį laiką į rankas pateko 1969 metais Berlyne išleista buvusio reichsvero, hitlerinio vermachto ir vėliau bundesvero karininko Bruno Vincerio prisiminimų knyga „Trijų armijų kareivis“. Jos fragmentas tikrai turėtų sudominti skaitytojus, juo labiau, kad kalba apie mažiau ar visai nežinomus dalykus.

***

„Vadovybė vis dažniau pradėjo kalbėti apie stambius Raudonosios Armijos persikraustymus, esą nukreiptus prieš mus. Mes tikėjomės, kad Berlynas ir Maskva susitarė, kad galutinai apkvailintų anglus. Sovietinių divizijų kūrimosi prie mūsų sienos versija skambėjo vis dažniau, kol pagaliau paskelbta oficialiai. Tiesa, teigta, kad tai tik rusų pratybos.

Dabar mes jau apskritai nežinojome, ką galvoti. Palaipsniui nutilo visos kalbos ir prasidėjo ramus laukimas, kuris mums prilygo įsivaizdavimui, kad ten, „viršuje“, situaciją suvaldys. Mintis viena: „Fiureri, įsakyk, mes eisime paskui tave!“

Įsakymas užbaigė visus gandus. Spėliones nutraukė pats beprotiškiausias ir kartu pats šlykščiausias kada nors istorijos žinotas įsakymas.

Bet mes tada, gaila, taip nesamprotavome. Fiureris įsakė ir mes jo klausėme, nors ne tiek neatodairiškai kaip anksčiau, kadangi kiekvienas daugiau ar mažiau buvome girdėję mokykloje apie Napoleoną ir jo žygius.

1941 metų vasaros šeštadieniai prasidėdavo kaip įprastai: iki pietų lengva teorija ir ginklų patikrinimas. Po pietų – kuopų dainavimo konkursas. Nugalėtojai gaudavo alaus statinę.

Tačiau jau kurį laiką, stengiantis, kad nepastebėtų kariai, darbotvarkėje atsirado naujų elementų. Karininkų žvalgybos grupės pradėjo stebėti pasienį ir kelių būklę. Tuo tikslu, saulei leidžiantis, nuvažiuodavome į pasienį, kad galėtume matyti ir girdėti, kas vyksta anoje pusėje, po to pėsčiomis įslinkdavome ir giliau. Mes gerai matėme sovietinius pasienio postus stebėjimo bokštuose ir girdėjome kalbas keičiantis pamainoms. Jie dažniausiai vaikščiojo siauru takeliu ir retai kada žvilgtelėdavo mūsų pusėn.

Visą savaitę mes užsiiminėjome žvalgyba, tikslinome žemėlapius ir informavome atitinkamas instancijas. Daugiau nieko nevyko. Mes nežinojome, kad mūsų užnugaryje visose mokyklose ir šokių salėse jau įkurdinti medicinos punktai. O jeigu būtume žinoję, būtume neabejotinai sveikinę šias apdairias priemones.

Vakare kuopų vadams įsakyta susirinkti pulko štabe. Atvykome visi beveik tuo pačiu laiku ir klausinėjome vienas kito, ką tai galėtų reikšti. Pasitarimus pulko vadas visada rengdavo dieną, įprastomis valandomis. Vakarui būdavo atsiunčiami kvietimai į pasilinksminimus.

Vadas pasitiko mus išskirtinai rūgščia veido išraiška. Kalbėjo kur kas tyliau nei įprastai, lyg bijodamas, kad jo neišgirstų vos už kilometro esantys sovietiniai pasieniečiai. Kiekvienam kuopos vadui buvo įteiktas didelis rudas vokas su nurodymu atplėšti tik savo vadavietėje ir jokiu būdu ne anksčiau kaip vidurnaktį. Taip pat įsakyta paskelbti padaliniuose kovinę parengtį ir pereiti į išeities pozicijas.

Grįžome į savo kuopas, paskelbėme pavojų ir mašina už mašinos išjungtais žibintais pajudėjome į patį pasienį. Kareiviai ir dabar galėjo pamanyti, kad vyksta mokymai. Jie išlipo iš mašinų, susisupo į palapines ir sumigo miške ant žemės, prieš tai dar spėję iškoneveikti vadus už kovinį pavojų šeštadienį ir rytprūsių uodų įžūlumą.

Mano ryšininkas sukvietė visus būrių vadus. Aš dar kartą įsakiau pranešti apie būrių parengtį. Prisipylėme į sidabrines taures su išgraviruotomis datomis – pulko vado gimtadienio dovanas karininkams – prancūziško konjako ir išgėrėme užsitraukdami anglų trofėjiniais cigarais „Navy cut“. Tai padėjo ir apsiginti nuo nerimstančių uodų. Aplink knarkė kareiviai. Kvepėjo žeme, oda ir benzinu.

Prieš pat vidurnaktį liepiau pažadinti kuopą ir išrikiuoti kvadratu. Tada atplėšiau rudą voką – slaptą vadovybės dokumentą. Jame buvo kruopščiai parengtas įsakymas mano kuopai atakuoti per sieną, nurodytas tikslus maršrutas ir užduotis.

Be įsakymo, pakete buvo Hitlerio proklamacija, kurią turėjau perskaityti kuopai. Kariai klausėsi sulaikę kvėpavimą, slapčiomis žvalgėsi, bet niekas neištarė nė žodžio.

Liko dar trys valandos, per kurias reikėjo spėti išdalyti kovinius šovinius bei duoti paskutinius kovinius įsakymus būrių vadams ir kolonos priekyje judėjusios sunkiosios technikos vadui. Liko ištisos trys valandos, kai nieko nenujaučiantys žmonės anoje pusėje ramiai miegojo, o vermachtas išdėstė savo pajėgas visai prie pat sienos, už kurios pavargę po nakties budėjimo  sovietiniai sargybiniai per medžių viršūnes žvelgė į vakarus. Ištisos trys valandos, per kurias milijonai vokiečių karių nervingai traukė vieną cigaretę po kitos, pridengdami ugnį delnu.

Taigi du šimtai divizijų baigė kovinį išsidėstymą. Tūkstančiai kuopų vadų gavo savo vokus. Kiekvienas įsakymas buvo suformuluotas specialiai konkrečiam koviniam vienetui ir konkrečiai vietovei. Tik spausdintos proklamacijos buvo visiems vienodos.

Mums liko trys valandos.

Ištisas tris valandas per mūsų kovines pozicijas iš rytų į vakarus ir iš vakarų į rytus judėjo prekiniai traukiniai. Vykstantieji iš vakarų vežė į Sovietų sąjungą plataus vartojimo prekes ir mechanizmus. Gi traukiniai, dundėję iš rytų, gabeno į Vokietiją grūdus ir naftą. Prekybos sutarties abi šalys laikėsi iki pat paskutinės minutės: menkiausias ešelono sulaikymas mūsų pusėje galėjo sukelti rimtus įtarimus.

Bet laikrodžio rodyklės įnirtingai judėjo pirmyn.

Dar dvi valandos.

Dar viena valanda.

Dar trisdešimt minučių.

Kaime kitoje sienos pusėje sugirgždėjo tvarto durys ir subildėjo pieno bidonai, kažkur įnirtingai giedojo gaidys. Ir vėl – visiška tyla, kokia būna tik ankstų sekmadienio rytą.

Iki atakos pradžios liko penkios minutės. Keturios… trys… dvi… tik viena minutė.

1941 metų birželio 22-oji, sekmadienis, trys valandos penkios minutės (turimas galvoje Berlyno laikas, – red.).

Danguje sustaugė Geringo bombonešių eskadrilės. Virš mūsų galvų kaukdami lėkė įvairių kalibrų sviediniai, krito į miegančius kaimus, naikindami gyvenamuosius namus ir ūkinius pastatus, draskė į gabalus žmones ir gyvulius. Gaisrų liepsnos nušvietė padangę ir tą siaurą juostą, kuria mes veržėmės į rytus.

Kažkuriame kaime suskambo varpas – sviedinys pataikė į mažos bažnytėlės varpinę – ir dabar varpas skambėjo be paliovos, skelbdamas sekmadienio rytą, apverkdamas pirmąsias aukas. Šitas laidotuvių varpo garsas lydėjo mane visus ketverius metus“.

***

Ir dar vienas tų tolimų dienų aidas. Prieš keletą metų  Štutgarte (VFR) buvusių vermachto karių sąjungos leidžiamas žurnalas „Kameraden“ („Bendražygiai“) išspausdino buvusio karo metų ryšininko ober-jefreitoriaus, žuvusio 1942 metų gegužės 14-ąją prie Leningrado, Makso Šibelio dienoraštį, kurio maža dalelė bus įdomi ir „Tauragės kurjerio“ skaitytojams:

„Birželio 16. Pirmą valandą nakties (Berlyno laikas, – red.) išsidėstome pozicijose už 8 kilometrų nuo rusų sienos.

Birželio 22. Naktis buvo rami, o trečią valandą ryto prasidėjo pragaras, mes puolėme Taurogeną. Gaudžiant mūsų pabūklams, pusę šešių klausėmės fiurerio kalbos. Pusę penkių išvydome pirmuosius pabėgėlius. Nesibaigiantis šaudymas iki pusės dešimtos, po to viskas nutilo.

Birželio 25. Perėjom  sieną. Iš Tauragės likę vieni griuvėsiai. Nuostabus oras. 19 val. judame priekinėse gretose su tankais. Priešas kontratakavo mus savo tankais. Įsijungia stambaus kalibro pabūklai. Iki antros valandos budėjau prie radijo stoties, šaudymas girdėjosi visą naktį. Miegojau vos valandą. Jau keturias paras vejame rusus. Beveik savaitę miegui nugriebiu vos vieną ar dvi valandas. 

Birželio 28. Laukiam komandos žygiuoti pirmyn. Aštuntą ryto pajudame. Į priešo teritoriją įsiskverbėm jau 95 kilometrus. Einame žeme, kur ką tik vyko tankų kautynės. Naktį atvykom į naująją dislokacijos vietą. Tame kaime greta vėliavos su svastika iškelta ir nacionalinė Lietuvos vėliava. Vietos gyventojai vaišina mus pienu ir dovanoja gėlių…“

 

Alvidas JANCEVIČIUS | žurnalistas, istorikas