Kai buvau politikos mokslų studentas, per ketverius studijų metus vos keletą kartų seminarams turėjome skaityti grožinę literatūrą. Šerlokas Holmsas padėjo geriau perprasti proceso atsekimo prieigą. Iš dalies grožinei literatūrai galbūt galima priskirti keletą netradicinės formos antikos filosofijos veikalų. Ir tai viskas.

Tik vėliau pirmakursiai studentai pažintį nuo politikos mokslų ėmė pradėti nuo George‘o Orwello. Pats prie jo garsiųjų kūrinių prisėdau tik tada, kai jau kišenėje turėjau bakalauro diplomą. Tai laikau viena didesnių savo išsilavinimo spragų.

Literatūra visada atveria kitą politikos ir visuomenės pažinimo dimensiją. Be abejo, ne viskas, ką rašė Aleksandro Diuma tėvas, yra teisinga istoriškai, tačiau geresnį būdą vaikams susipažinti su Prancūzijos istorija sugalvoti būtų sunku. Ką jau kalbėti apie daugelį literatūros kūrinių, kurie geriau už bet kokį sausoką istorijos vadovėlį gali pasakoti kultūros istoriją.

***

93 metų Robertas Mugabe Zimbabvę yra seniausias valstybės vadovas pasaulyje. Neseniai jis atleido šalies viceprezidentą ir tai šalį atvedė į nesmurtinį karinį perversmą.

Beveik keturis dešimtmečius šalį valdantis diktatorius pagarsėjo rasizmu, represijomis ir hiperinfliacija. Pagrindinis priešas, kuris kaltintas ir dėl hiperinfliacijos ir dėl vienu metu nedarbo, pasiekusio 90 %, buvo Vakarų imperializmas.

Dabar vienam žiauriausių ir turtingiausių Afrikos diktatorių dienos valdžioje jau yra suskaičiuotos. Tačiau pasaulyje diktatūros egzistuoja jau labai seniai.

***

Genialusis Kolumbijos rašytojas Gabrielis Garcia Marquezas per savo gyvenimą matė daugybės diktatorių iškilimą ir žlugimą. Tačiau parašyti „Patriarcho rudenį“ jį įkvėpė Marcossd Perezsd Jiminenezas, kontroliavęs Venesuelą (1948–1958 m.) Pirmąją viešą demonstraciją prieš diktatorių įkvėpė... klasikinės muzikos koncertas, kur skambėjo iš Lietuvos kilusių žydų palikuonio Aarono Coplando „Lincolno portretas“. Po dešimties mėnesių diktatorius pabėgo į JAV, vėliau buvo grąžintas į Venesuelą, ten teisiamas. Paskutinis kelis gyvenimo dešimtmečius praleido Ispanijoje.

Koks yra G. G. Marquezo patriarchas? Autorius veikiausiai sąmoningai nenurodo to, kokią šalį jis valdo. Aišku viena – tai valstybė prie Karibų jūros. Jeigu M. P. Jimenezas įkvėpė pačią romano idėją, iš visų diktatorių, autoriaus teigimu, jo personažas labiausiai primena 1908–1935 m. Venesuelą valdžiusį Juaną Vicentę Gomezą. Pastarasis turėjo bent 64 vaikus, su slaptosios policijos pagalba žiauriai persekiojo oponentus ir teigė, kad politinės programos įgyvendinimui jam neužtektų gyvenimo. Buvo daugelio anekdotų veikėjas.

G. G. Marquezo personažo kelias į valdžią visiškai nešlovingas – patriarchas tėra užsienio šalių statytinis, pats abejojantis tuo, kad sugebės ilgesnį laiką išsilaikyti valdžioje. Tačiau pats sulaukia tarp 107 ir 232 metų, žiauriai nuslopina begalę pasikėsinimų į valdžią ir gyvybę. Netgi sulaukia savo buvimo valdžioje šimtmečio, tačiau jo iškilmėse nedalyvauja.

Egzistuoja du generolai. Pirmasis – nemirtingas, vienu metu sugebantis būti dviejose vietose, 5000 vaikų tėvas, ligoniams dalijantis stebuklingą druską, nuolat laimintis loterijose, geraširdiškai įrengęs rezidenciją įvairiose šalyse nuverstiems diktatoriams, auginantis begalę karvių, kovojantis su Vatikanu, kad jo motina būtų kanonizuota, save laikantis Dievu (ir savo sūnų pavadinantis Emanueliu).

Antrasis – sugriovęs stebėtinai panašaus į save vyro gyvenimą, suluošinęs jį taip, kad žmonės jųdviejų nebeskirtų ir galėtų būti vienu metu dviejose vietose. Įkalinęs ir nuskandinęs jūroje du tūkstančius vaikų, kad šie neišplepėtų to, jog per loteriją traukia iš maišų atšaldytus kamuoliukus, nes tai yra diktatoriaus sėkmės paslaptis. Besimėgaujantis žmonių dėmesiu ir meile (ją gyventojai priversti reikšti dėl saugumo tarnybų). Karibų jūrą pardavęs amerikiečiams, kurie ją išsigabena į Arizoną.

Paradoksaliausi man šioje istorijoje yra du dalykai. Pirma, patriarchas yra žmogus, kuris bene prasčiausiai žino, kas vyksta jo šalyje. Generolas kasdien skaito tik jam skirtą laikraštį, kur mato savo veidą susitikimuose, kuriuose nebuvo, radijo spektakliai baigiasi taip, kaip jis nori. Gyventojai visada jį šlovina. Tačiau iš kur tada tie perversmai ir neramumai? Ypač grimztant į senatvę, jis nežino, kuo gyvena jo šalis.

Antra, garsioji nuverstų diktatorių rezidencija. Patriarchas ten reguliariai lankosi ir žaidžia su jais domino. Tai jam yra priemonė parodyti gailestį, bet kartu ir priminti sau, koks būtų jo gyvenimas netekus valdžios. Vargu ar generolas čia norėtų apsigyventi, jeigu pats būtų netekęs valdžios. O nuverstieji nuo aukšto kalno pamatę laivą su šios šalies vėliava bėga į pajūrį ir ieško kokio nors ženklo iš savo šalies – laikraščio skiautės, nes galbūt laukiama jų sugrįžimo. Tačiau visada lieka nusivylę.

Visą savo gyvenimą patriarchas praleidžia baimėje. Įtarinėja savo draugus ir priešus. Niekuo nepasitiki. Myli tik savo motiną ir galbūt vienintelę teisėtą žmoną. Ir verčia baimėje gyventi kitus. Nes jo, kaip nemirtingojo ir sugebančio užkirsti kelią visiems sąmokslams, įvaizdis, sukelia labai daug baimės. Visgi, surežisuota gyvenimo realybė laimės neatneša. Diktatorių galutinai įveikia tik mirtis, tačiau jis didžiąją dalį savo gyvenimo yra įveiktas baimės.

***

Be abejo, gyvename laikais, kai diktatūros yra išimtys, o ne taisyklės. Tačiau vis dar daug žmonių kenčia nuo nenuspėjamų ir despotiškų lyderių savivalės. „Patriarcho ruduo“ nėra tik knyga apie Lotynų Amerikos praeitį. Ji ir apie milijonų dabartį. Net ir detalės atitinka realybę – Turkmėnijos lyderis Saparmuras Niyazovas yra siūlęs žodį duona turkmėnų kalboje pakeisti savo motinos vardu, o 2006–2008 jos vardu buvo pavadintas balandžio mėnuo. G. G. Marquezo patriarchas taip pat savo nuožiūra kaitalioja laiką ir kalendorių.

Prieš R. Mugabę sukilę žmonės nenori gyventi baimėje. 60 metų yra vidutinė gyvenimo trukmė šalyje, tad net daugelis vyresnio amžiaus žmogų negalėtų prisiminti jokios kitos valdžios. Taip, impulsas sukilimui buvo labai žemiškas – turtingo ir įtakingo viceprezidento nuvertimas

Matas Baltrukevičius