Kas bent sykį pabuvojo Graikijoje, niekada nebus jai abejingi – juos trauks ir vėl čia sugrįžti. Užtenka nebrangios, savaitgalinės kelionės į Atėnus – ir Jūs tampate šios gražios šalies patriotu. Graikija nedidelė, neturtinga, netgi nelabai tvarkinga, bet ji turi tokią aurą, kad sykį joje apsilankius traukia dar kartą ten apsilankyti. Ir toji trauka lieka visam gyvenimui.

Graikijoje krizė?!

Galbūt graikai išgyvena krizę savo šalyje, bet jos nėra jų širdyse. Jos visada atviros ir svetingos. Daugelis turistų stebisi vadinamąja Graikijos krize. Kurortinėse vietovėse, o taip pat ir didžiuosiuose miestuose graikiškos tavernos (kavinės) pilnos žmonių. Visi valgo. Graikams valgymas – iškilmingas ritualas. Šeštadienį, sekmadienį jie namie neužsisėdi – eina pasižmonėti. Beje, į namus svečių dažnai nekviečia, jiems paprasčiau susitikti tavernoje. Užsisako daug patiekalų, bet negeria alkoholio, na, nebent truputį vyno ar alaus. Ne sykį teko stebėti, kaip vakare kokie keturi vyrai, pasistatę vieną butelį alaus ar šalto vandens (dar labai mėgstama šalta kava), neskubėdami gurkšnoja ir šnekučiuojasi. Taip jie gali sėdėti ištisas valandas, nes svarbiausias susitikimo tikslas – pabendrauti, o ne išgerti.

Olimpo papėdėje

Poilsį Graikijoje daugelis renkasi arba salose, arba kurortuose prie Viduržemio jūros – Olimpinėje Rivjeroje. Tai Olimpo (aukščiausio Graikijos kalno – 2917 m) papėdėje įsikūrę miesteliai. Čia apsigyvenus patogu lankyti kitas įžymias Graikijos vietoves.

Neaplenkite Meteorų vienuolyno. Šis stebuklas, dunksąs 300 metrų aukštyje, yra vienas iš piligrimystės centrų Balkanuose. Lankymo valandomis vienuolių nepamatysi, tačiau atvykę čia kitu metu galite tikėtis patekti į bažnyčią pasimelsti... Tačiau bene įspūdingiausia pasėdėti vienuolyno terasoje ant suoliuko ir paganyti akis po kalnus.

Graikija.

Atėnai

Tai daugeliui turistų pati mieliausia vieta. Nors miestas – sunkus, milijoninis. Jis – vienas seniausių pasaulyje, kurio rašytinė istorija tęsiasi daugiau kaip 3 400 metų, kuriame žmonių gyventa nuo XI amžiaus prieš mūsų erą.

Šiandieniniai Atėnai – tai Graikijos metropolis, vadinamas Atika, į kurį įeina ir priemiesčiai, ir šalia esantis Pirėjaus miestas. Iš viso čia gyvena daugiau kaip 4 milijonai žmonių; tai ir politinis, ir socialinis, ir kultūrinis, finansinis bei komercinis visos šalies centras.

Atėnus iš trijų pusių supa kalnai, iš ketvirtos – jūra. Žaviausia vieta – Atėnų Akropolis. Tai tvirtovė, stovinti ant 156 m aukščio kalvos. Pirmieji gyventojai čia apsigyveno dar neolito laikais: vieta buvo patogi gintis nuo priešų, be to, nuo kalno galėjai  matyti uostą...

Bene labiausiai žmones traukia Plaka – senoji Atėnų dalis. Čia dar likę architektūros paminklų, statytų 4-ame šimtmetyje pr. Kristų. Beveik visa istorinio miesto dalis buvo paversta didžiausia Europoje trijų kilometrų ilgio pėsčiųjų zona. Einant ja pasiekiami didieji archeologiniai paminklai, atkuriantys senovės vaizdą. Tiek einant pėsčiomis, tiek važiuojant dviračiu Didžioji promenada paliks neišdildomą įspūdį. Tai kelionė per istoriją.

Jau vien tik Dzeuso šventykla, menanti VI a. pr. Kristų, o greta jos – simboliniai vartai į miestą – Adrianos arka. Prieiname ir antikinį (V a. pr. Kr.) Dionizo teatrą po atviru dangumi, kur buvo vaidinamos Sofoklio, Euripido, Aischilo ir Aristofano pjesės... O šiandieniniai Atėnų festivaliai vyksta čia pat esančiame Herodo Alticus odeone, kažkada buvusiame teatre po stogu.

Graikija.

Iš šios vietos patogu užlipti aukštyn iki „šventosios uolos“ ir pasigėrėti pasaulinio lygio architektūros ir meno šedevrais. Žymiausias jų – Partenono šventykla, statyta V a. pr. Kr. Vos už 300 metrų nuo Akropolio uolos – Akropolio muziejus, kur saugomi tūkstančiai ypatingų šios vietos radinių.

Nusileidę nuo Akropolio, pakliūsime į seniausią pasaulyje teismo aikštę – Areios Pagos. Kitoje pusėje nedideli grįsti keliukai veda prie romaninio paminklo ant Filopapo kalvos.

Eidami toliau pėsčiųjų keliu, prieisime Senąją Agorą – komercinį, politinį ir religinį senovės Atėnų centrą ir geriausiai išsilaikiusią antikinių laikų Hefaisto šventyklą. Netoliese – romėnų Agora su garsiuoju „Vėjų bokštu“ (I a. pr. Kr.) bei Adriano biblioteka. O pasukę Ermou gatve, prieisime Kerameiką, unikalias kapines su įspūdingomis skulptūromis ir stelomis senajame mieste.

Senamiestyje nevažinėja mašinos, gausu tavernų, mažų parduotuvėlių, meno galerijų. Čia malonu atsigerti kavos, suvalgyti graikišką patiekalą, apžvelgti apšviestą Akropolį.

Jei anksčiau Atėnai buvo bene saugiausias Europos miestas, dabar, kai Graikijoje yra daug atvykėlių, nusikalstamumas išaugo. Vien tik nuo Juodosios jūros krantų atvyko apie milijonas žmonių, turinčių graikiškų šaknų. Kažkada jų protėviai, pabūgę turkų persekiojimų, ištisomis kolonijomis gyveno Rusijos, Ukrainos pietuose. Tikroji Graikija šiandien – tai salos, čia daugiausia vietinių gyventojų.

Graikija.

Graikų virtuvė

Pirmiausia – tai alyvuogės, fetos sūris, vynas, jūros gėrybės, mėsa ir labai daug šviežių daržovių bei vaisių. Graikiško maisto paslaptys: šviežumas, aromatingi prieskoniai, įžymusis alyvų aliejus, natūralūs produktai ir paprastumas. Geriausia rinktis taverną, kurioje didelis patiekalų iš mėsos, žuvies ir daržovių pasirinkimas: musaka – baklažanas, bulvės, mėsos faršas ir bešamelio padažas; stiffado – guliašas su svogūnais; arni psito – ant grotelių kepta aviena. Graikų alkoholiniai gėrimai: ouzo – graikiška anyžinė degtinė, praskiesta vandeniu, baltasis Retsina vynas, tinkantis prie žuvies arba mėsos patiekalų, o taip pat aromatingas muskatinis vynas.

Čia, Lietuvoje, mėgstamos graikiškos salotos ten vadinamos kaimo salotomis. Tai toks gardumėlis, kurį sunku apibūdinti. Mėginau kažką panašaus pasigaminti Lietuvoje, deja, iš mūsų produktų jos neišėjo tokios skanios ir kvapnios.

Graikija.

Žmonės

Pabuvojęs Graikijoje atsigauni, pasisemi jaunystės eliksyro, kurio čia, Lietuvoje, lyg ir pritrūksta. Gal todėl, kad graikai labai nuoširdūs ir labai linksmi. Jei kuris nors iš lietuvių prabyla graikiškai, jų pirmiausia paklausiama, iš kur moka jų kalbą. Žmonės maloniai nustemba: „Jūs skaitėte Homerą?“

Graikai labai sąžiningi. Kartą kelionės draugai buvo kažką palikę viešbutyje, ir viešbučio darbuotojai išsyk paskambino, perdavė vertingą ryšulėlį, kol dar nebuvome išvykę.

O kaip jie linksminasi, kaip šoka!.. Gėrėjomės, kaip Mikono saloje, ilgoje pakrantėje, vyrai ir moterys, sustoję į vieną ilgą liniją, šoko sirtakį. Tai buvo nuostabus reginys. Svarbiausia, šokti jų tradicinius šokius nesibodi ir jaunimas. Beje, graikų kasdienis pasisveikinimas „chaire“ – tai džiaugsmo palinkėjimas. Išaušo nauja diena – džiaukimės!

Šeima ir bažnyčia

Graikai labai myli save, savo šalį, jų pamatas – tvirta šeima ir tikėjimas. Šeimos stiprios, mat iki 1982 metų nebuvo leidžiama išsituokti. Sena taisyklė: vyras (tėvas) privalo išauginti vaikus. Žinoma, tai nereiškia, kad jis nenueina „į šoną“, bet šeimos niekada nemeta. Graikai mėgsta gyventi kelių kartų šeimomis viename name – seneliai, tėvai, vaikai, vaikų šeimos. Pasak statistikos, graikai seneliai – labiausiai bendraujantys su anūkais visoje ES. Išėję į pensiją, jie atsiduoda namams, šeimai.

Labai mylėdami, puoselėdami tradicijas, graikai nenoriai į savo šeimą įsileidžia svetimtaučius, ypač moteris. Nebent jos priima stačiatikių tikėjimą. O jei pora nėra susituokusi bažnyčioje, tokios šeimos nepripažįsta. Mat 98 proc. graikų yra religingi, praktikuojantys stačiatikiai.

Graikija.

O kas erzina?

Graikai nepunktualūs. Jie gali sakyti: „Po 10 minučių“, – tačiau praeina mažiausiai pusė valandos, ir jie ir vėl prašo palaukti 10 minučių. Tai neskubantys žmonės, gyvenantys vien šia akimirka. Patys iš savęs pasijuokia: kai buvo statomas olimpinis stadionas, jie dirbo sirtakio ritmu: iš pradžių lėtai, paskui vis greičiau ir greičiau.

Dar – graikai nesilaiko žodžio – lengvai pažada, lengvai pamiršta. Jie, kaip ir visi pietiečiai, gyvena džiaugdamiesi, atsipalaidavę. Saulė – štai priežastis, dėl ko Graikijoje itin populiarus žodis ,,avrio“ (,,rytoj“), panašiai kaip Ispanijoje – „manjana“.

Trumpai apie Graikiją

*Graikija šią šalį pradėjo vadinti  romėnai. Patys graikai savo tėvynę vadina „Ellas“ (Elada). Vietovardis kilęs iš senųjų Graikijos gyventojų helenų, kurie kūrė civilizaciją III–II tūkstantmetyje prieš Kristų, kalbos.

*Graikija Balkanų pusiasalyje yra piečiausia Europos valstybė, turinti daugiau kaip 1400 salų Egėjo ir Jonijos jūrose, iš kurių gyvenamos – 165. Dažniausiai įvairių šalių turistai, įskaitant ir lietuvius, poilsiui renkasi kaip tik šias salas.

*Populiariausia tarp turistų – Rodo sala, garsėjanti vienu iš septynių pasaulio stebuklų – Rodo kolosu. Iš čia ir kilo terminas kolosas, apibūdinantis didingus statinius ar reiškinius. Dar – Kreta, Santorinas.

*Senovės Graikija nebuvo vieninga. Kiekvienas miestas – tai atskira valstybė su savo įstatymais ir tvarka. Miestai turėjo net armijas, nes vidinių karų buvo apstu. Didžiausias miestas–valstybė buvo Atėnai.

*Šalis užima trečią vietą pasaulyje pagal alyvuogių auginimą. Graikijoje auga daugiau kaip 120 milijonų alyvmedžių. Alyvmedis yra nacionalinis Graikijos medis. Antikoje alyvmedžių vainikais būdavo apvainikuojami Olimpinių žaidynių nugalėtojai. Kai kurie iš šių augalų, net šiandien vedantys vaisius, yra pasodinti dar tryliktame amžiuje.

*Daugelyje kalbų, o ypač anglų, vartojama apie tūkstantis žodžių, kildinamų iš graikų kalbos.

*Kiekvienų Olimpinių žaidynių metu (o jos atsirado būtent Graikijoje) vyriausiajam dievui, Dzeusui, gyvenančiam ant Olimpo kalno, buvo aukojama 100 jaučių.

*Seniausias Europos piniginis vienetas – drachma. 2002 metais šiuos pinigus pakeitė euras. Drachmą graikai naudojo 2 650 metų.

*Graikijos šventės dažniausiai susijusios su vynu. Jos neapsieina be liaudiškų šokių, dainų, gausių vaišių.

*Tradiciniai patiekalai – iš avienos ir ožkienos. Populiarios ir žuvys. Alyvuogių aliejus, kurio vartojama labai daug, graikiškam maistui suteikia ypatingą skonį.

*Karnavalų sezonas čia trunka nuo vasario iki kovo mėnesio. Puošiamasi prabangiais drabužiais, vyksta piršlybos.

*Velykos – svarbiausia šventė Graikijoje. Su gausiomis vaišėmis, fejerverkais.