Apie tai – pokalbis su Seimo Europos reikalų komiteto pirmininku Gediminu Kirkilu, užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotoju Andriumi Kubiliumi ir Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiuoju analitiku Mariumi Laurinavičiumi LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dėmesio centre“.

– Pone Laurinavičiau, stebėtis V. Putino pergale neverta, tačiau ar yra tame procese, kurį rusai vadina rinkimais, kažko, į ką  verta atkreipti dėmesį?

M. Laurinavičius: Pirmiausiai norėčiau atkreipti dėmesį, kad rinkimų Rusijoje nebėra nuo 2000 metų. Ten nėra teisės rinkti ir  būti išrinktam. Iš Rusijos žmonių ši teisė yra atimta. Aš tą procesą vadinu balsavimu. Ir ne šiaip balsavimu, o suklastotu ir netikru balsavimu.

– Ar po šio balsavimo jūs esate pasidaręs išvadų? Kad ir dėl opozicijos. Aleksejus Navalnas kaltina Kseniją Sobčak, kad ji už pinigus parsidavė ir dalyvavo rinkimuose. Gal yra kažkokių kitų detalių?

M. Laurinavičius: Analizuoti tą maskaradą, kuris vadinamas rinkimais, nėra jokios prasmės. Kur kas svarbiau bandyti suprasti, kas vyksta užkulisiuose, kaip režimas daro vienus ar kitus dalykus, kaip jis veikia pas mus ir t.t.

– Pone Kubiliau, ką jūs manote?

A. Kubilius: Vakar į rankas pakliuvo Rusijos publicistės Irinos Pavlovos straipsnis, kuriame ji ragino Vakarus pripažinti realybę. Pasak jos, Vakarai turi suprasti, kad Rusijoje nėra nei valdomos demokratijos, nei suverenios demokratijos, apie ką pats V. Putinas dažnai kalba. I. Pavlova šį laikotarpį apibūdina labai paprastai: tai yra modernizuotas stalinizmas. Kai priimi tokią diagnoze, gali galvoti, kad bus toliau. Pats V. Putino perrinkimo faktas nenustebino ir nieko nepakeitė. Net ir po 6 metų V. Putinui pasitraukus, niekas labai nepasikeis. Su šia diagnoze mes turime gyventi ir aiškiai formuoti savo poziciją, galvoti, kaip turime prisidėti prie Vakarų pozicijos.

– Pone Kirkilai, ar jūs ką nors pastebėjote naujo kalbant apie Rusijos opoziciją, procesą, vykusį aplink rinkimus?

G. Kirkilas: Šį kartą rinkimai buvo dar brutaliau organizuoti ir trumpesni. Ankstesniuose rinkimuose bent jau buvo konkurentas – jaunas kandidatas Michailas Prochorovas, kuris didmiesčiuose surinko nemažai balsų, po to vyko protestai. Dabar nieko panašaus nebuvo.

– Pone Linkevičiau, jūs jau sakėte, kad rinkimai Rusijoje nebuvo nei laisvi, nei demokratiški. Šiuo metu esate Briuselyje. Kokios nuomonės komentuojant, vertinant įvykius Rusijoje vyrauja tarp jūsų kolegų Europos reikalų ministrų?

L. Linkevičius: Nuomonės panašios. Kai vyksta rinkimai, paprastai yra renkamasi, bet kai renkamasi iš praktiškai vieno kandidato, rinkimais to nepavadinsi. Tiek teisinė sistema, tiek žiniasklaida yra kontroliuojamos. Demokratija taip pat kontroliuojama, ribojama susirinkimų laisvė. Daug kas atkreipė dėmesį, kad buvo skatinama ne pati rinkimų kampanija, kad ji vyktų demokratiškai, skaidriai, o buvo investuojama į rinkėjų aktyvumą, nes buvo norima parodyti skaičius. Be to, daug kam užkliuvo, kad rinkimai buvo organizuoti Krymo aneksijos dieną. Tai rodo tam tikrą aroganciją, pamintą tarptautinę teisę ir tuo yra didžiuojamasi. Tokių dalykų nepastebėti labai sunku.

– Praėjus 12 metų po Aleksandro Litvinenkos nužudymo, vėl įvykdytas  nusikaltimas, naudojant cheminius preparatus, kuriuos pati auka, to nežinodama, atsivežė į Londoną. Tai kūrybiškai ciniški Rusijos sprendimai. Kokios nuomonės vyravo tarp jūsų kolegų vertinant galimą dar vieną Rusijos žmogžudystę Didžiojoje Britanijoje?

L. Linkevičius: Atsakydamas į šį jūsų klausimą, atsakysiu į prieš tai buvusį – kokias galima daryti išvadas? Kolegos pastebi, kad vyksta akių atsivėrimo procesas. Gaila, kad akys atsiveria tik per asmeninę, per nacionalinę patirtį. Nes tai, apie ką mes kalbėjome prieš 10, prieš 5 metus, buvo kažkaip praleidžiama pro ausis. Dabar kuo toliau, tuo labiau yra įsiklausoma. Ir suprantama, kad mes tikrai neagituojame už agresyvumą ar konfrontacijos didinimą, o kalbame apie nuoseklumą. Daugelis pajuto savo patirtimi, kad yra iškreiptų veidrodžių karalystė. Prancūzai tai pajuto per savo prezidento rinkimus, olandai – per MH17 lėktuvo katastrofą. Britanijoje taip pat labai daug užduodama klausimų, ar teisingai buvo reaguota po A. Litvinenkos nunuodijimo skandalo, nes dabar vėl vyksta kažkas panašaus. Visi ima suprasti, kad Rusija lyg ir testuoja, kiek toli ji gali eiti, ką gali daryti ir kokia kaina. Apie tai tikrai daug kalbama – kur kas daugiau, negu anksčiau.

– Pone Laurinavičiau, turbūt sunku buvo tikėtis, kad Rusija kartos panašius metodus po tokio ažiotažo, kurį sukėlė A. Litvinenkos nužudymas. Ir dabar dar akiplėšiškesnis nusikaltimas. Ką tai rodo?

M. Laurinavičius: Nesakyčiau, kad sunku buvo tikėtis, tai yra natūralu. Aš nuolat kartoju, kad šitas režimas yra kriminalinis, mafijinis. Bet kuris kriminalistas pasakys, kad kai nusikaltėlis nėra užkardomas, kai jam netrukdoma daryti kitų nusikaltimų, jis būtinai padarys kitą, dar sunkesnį nusikaltimą. Tas pats įvyko ir su šiuo režimu. Jei mes ir dabar nesiimsime priemonių tuos nusikaltimus užkardyti, nubausti, jie vėl kartosis. Nemanau, kad šį nusikaltimą užsakė V. Putinas ar GRU vadovybė, nes tai nėra jų interesas, bet kaltės, kuri krenta režimui, visiškai nepaneigia. Matau dvi galimas versijas: arba yra kažkurios grupuotės, kurioms nepatinka V. Putino politika ir kurios nori paimti jį įkaitu tokiais veiksmais, arba tai yra mafijinis santykių aiškinimasis. Gali buti abu variantai kartu.

– Tačiau kaip ten bebūtų, už tai yra atsakinga oficiali valdžia?

M. Laurinavičius: Absoliučiai.

G. Kirkilas: Tai yra baisiau, negu A. Litvinenkos nužudymas, nes yra panaudotas masinio naikinimo ginklas. Jis naudojamas tik Rusijoje.

– Pone Kubiliau, M. Laurinavičius sako, kad į tokius veiksmus reikia deramai atsakyti ir nubausti. Britai išsiunčia 23 Rusijos diplomatus, Rusija atsako, kad išsiųs tiek pat ir dar konsulatą Peterburge uždarys. Kaip jūs suprantate nubaudimą šiame kontekste?

A. Kubilius: Aš vis dėlto nelinkęs tikėti, kad nusikaltimas įvyko be V. Putino žinios. O kalbant kaip nubausti, manyčiau, kad Vakarai turėtų atsakyti į klausimą – kuo skiriasi V. Putino režimas nuo Šiaurės Korėjos? Rusija branduoliniais ginklais grasina dar labiau, naudoja cheminį ginklą. Tai kuo tos dvi šalys skiriasi? Rusija dar pavojingesnė.

M. Laurinavičius: Yra skirtumas. Šiaurės Korėja, kokia ji bebūtų, nėra mafijos valstybė ir nesinaudoja mafija savo tikslams siekti. O V. Putino režimas tuo naudojasi nuolat.

– Pone Kirkilai, ką reiškia Rusijos nubaudimas šiuo atveju? Kas turėtų įvykti?

G. Kirkilas: Būtų labai gerai, kad šiuo klausimu visos ES ir NATO šalys būtų vieningos. Tai būtų labai rimtas atsakas, ko labiausiai ir bijoma. Tai matosi iš  Sergejaus Lavrovo pasisakymų. Masinio naudojimo ginklas sukrėtė daugelį.

– Šiuo atveju jau yra konsoliduota tam tikra politinė valia. Didžiųjų Europos valstybių bendras pareiškimas, pasmerkimas jau rodo, kad čia yra Rusijos reikalas.

A. Kubilius: Duok, Dieve, jei Vakarams iš tikrųjų atsiveria akys. Europos Vakarai turėtų galvoti ne tik apie tai, kaip nubausti Rusiją, bet ir apie tai, kaip sukurti ilgalaikę politiką tokios Rusijos atžvilgiu. Tai apima ne tik sankcijas, ne tik NATO pajėgų stiprinimą. Mano įsitikinimu, reikia bendros Vakarų gynybos nuo totalaus melo, dezinformacijos. kibernetinių atakų, „juodų“ pinigų it t.t. To vis dar nėra. Dar vienas svarbus dalykas – Europos energetinė nepriklausomybė. Be to, yra svarbu svarstyti, kaip padėti Rusijai kada nors išbristi iš tos situacijos, kurioje ji dabar yra. Vakarai aplink Rusiją turėtų kurti sėkmingų valstybių juostą pradedant nuo Ukrainos. Štai tokia strategija Vakarams turėtų būti suprantama ir vykdoma matant ilgalaikę perspektyvą.

Edmundas Jakilaitis