Po balandį ir gegužę vykusių masinių protestų Armėnijos premjeru tapo N. Pašinianas – buvęs žurnalistas ir opozicijos lyderis, dar prieš dešimtmetį protestavęs dėl rinkimų klastojimo Armėnijoje, už tai dvejus metus kalėjęs, o 2011 m. amnestuotas, kai Armėnijos valdžia nusileido tarptautinės bendruomenės spaudimui.

Dabar N. Pašinianas siekia pirmalaikių šalies parlamento rinkimų, nes 2017 m. išrinktoje Nacionalinėje asamblėjoje jo partija „Išeitis“ teturi 9 vietas iš 105. Parlamentarams pamėginus užkirsti tam kelią skubos tvarka pakeičiant parlamento darbą reglamentuojantį įstatymą, naktį iš spalio 2 į spalio 3 d. N. Pašinianas į gatves ir vėl išvedė tūkstančius savo rėmėjų. Su parlamentarais tuomet pasiektas trapus ir rizikingas kompromisas: N. Pašinianas pasiryžęs „laikinai“ atsistatydinti, jei didžiosios parlamento frakcijos įsipareigotų nesiūlyti savo kandidatų į premjero postą – pagal įstatymus, parlamente dukart žlugus balsavimui dėl naujo premjero, turi būti skelbiami priešlaikiniai rinkimai. Premjeras spaudžia, kad jie įvyktų jau šių metų gruodį.

Neaišku, ar šio žodinio susitarimo laikytųsi parlamentas: kol kas raštiškai jį sutiko įtvirtinti tik viena partija – N. Pašiniano partnerė šlyjančioje valdančiojoje koalicijoje „Klestinti Armėnija“. Spalio 8 d. šios partijos lyderis Gagikas Carukianas ir N. Pašinianas pasirašė atitinkamą memorandumą. Kol negavo jokių garantijų iš kitų parlamentinių partijų, N. Pašinianas irgi neskuba atsistatydinti. Pirmadienį žiniasklaidos paklaustas, kada ruošiasi tai padaryti, premjeras savo paties siūlytą „laikino atsistatydinimo“ scenarijų jau pavadino „negalutiniu“.

Visgi, kad N. Pašinianas ir jo rėmėjai pasiryžę eiti iki galo, mažai, kam kelia abejonių. Apie tai, kuria kryptimi šalį vestų N. Pašiniano vyriausybė, jei gautų daugumą parlamente, ir kodėl toks keistai pasyvus šioje situacijoje atrodo Kremlius, portalas LRT.lt kalbėjosi su JAV gimusiu ir dirbusiu regiono ekspertu, o dabar Armėnijoje gyvenančiu nepriklausomo Regioninio studijų centro Jerevane steigėju ir direktoriumi R. Giragosianu.

– Įvykiai, kuriuos stebime Armėnijoje – nuo didžiulių protestų balandį ir gegužę iki dabartinės kovos dėl pirmalaikių parlamento rinkimų, – ar tai tikrai revoliucija, kaip skelbia pats N. Pašinianas?

– Aš sakyčiau, galbūt. Kitaip tariant, ką matėme balandį ir gegužę buvo ne tiek revoliucija, kiek nueinančio premjeru virtusio prezidento priverstinis atstatydinimas. Kas vyksta dabar veikiau yra kontrrevoliucija – senojo politinio elito likučiai priešinasi ir stengiasi išlaikyti savo pozicijas nuo dabarties realijų nebeatitinkančiame parlamente. Bet kelio atgal nebėra – nauji parlamento rinkimai Armėnijoje neišvengiami, jie būtini, kad būtų atspindėta nauja politinė realybė.

– Bet kalbant apie naują politinę realybę – žinome, kad premjeras N. Pašinianas paskelbė kovą su korupcija. Bet kokias dar naujoves jis siūlo šaliai ir rinkėjams?

– Na, daugeliu atžvilgiu naujajai Armėnijos vyriausybei iššūkį kelia patirties stoka, tam tikra prasme, ji nėra politiškai subrendusi. Be kita ko, tai reiškia, kad kova su korupcija yra jų valdymo ašis – kaip galimybė pademonstruoti politinę valią. Bet, žinoma, antikorupcijos nepakanka, norint stumti reformas šalyje. Net jei padidėja atskaitomybė, kai kalbame apie naujos, gaivios politikos elementą – gebėjimą pasiekti rezultatų, atlikti realius darbus, pateisinant išaugusius lūkesčius – Armėnijos vyriausybė nėra visiškai įgyvendinusi savo misijos. Todėl pirmalaikiai parlamento rinkimai būtini ir pačiai vyriausybei, kad ši be populiarumo įgytų dar ir legitimumą.

– Kitaip tariant, tik tuomet, kai po pirmalaikių rinkimų naujajame parlamente vyriausybė turės daugumos paramą, galėsime matyti, ar jis iš tiesų N. Pašinianas nori įgyvendinti realius pokyčius?

– Taip. Tai bus testas šiai vyriausybei. Bet turėtume kalbėti ne vien apie jį, bet ir apie riziką. Bet kuriai valdančiai vyriausybei neturėti opozicijos parlamente yra grėsmė. Ir tai neigiamas poslinkis. Kad ir koks populiarus būtų N. Pašinianas ir jo vyriausybė, be opozicijos, kuri konstruktyviai atliktų savo vaidmenį – mestų iššūkį ir prieštarautų valdantiesiems – demokratija nebūtinai yra užtikrinama.

– Bet tai gan realus scenarijus: esate pats rašęs ir kiti ekspertai kalba, kad didžiosios partijos, ilgą laiką buvusios parlamente, gali į jį net nepatekti.

– Taip, dabar vietas parlamente turinčios partijos iš esmės yra diskredituotos, nes jos anksčiau buvo valdžioje, yra „iš praeities“. Bet kai viena vienpartinė sistema pakeičia kitą vienpartinę sistemą – tai nebūtinai žingsnis į priekį.

Kitas įdomus aspektas – Rusijos reakcija. Daugeliu atžvilgių Rusija šioje situacijoje elgėsi, kaip jai nebūdinga: buvo pasyvi ir viską leidžianti stebėtoja. Bet gali ateiti laikas, kai Rusija nuspręs išmėginti naująją Armėnijos vyriausybę.

– Vakarų spauda rašė, kad pavasarį, kol minios rėmėjų reikalavo, kad N. Pašinianas taptų premjeru, jis pats buvo pastebėtas besilankantis Rusijos ambasadoje Jerevane.

– Tai tiesa.

– Buvo darančių išvadą, kad tai tik naujas to paties Kremliaus statytinis.

– Oi ne! Visiškai akivaizdu, kad N. Pašinianas, atvirkščiai, mėgino nuraminti Maskvą. Nes tiek dėl to, kad buvo opozicijos lyderis, tiek turint omenyje, kiek yra viešai kritikavęs Vladimiro Putino Rusiją, iššūkis N. Pašinianui yra įtikinti Maskvą, kad Armėnija nėra Ukraina, ir kad tai, kas tuo metu vyko Armėnijoje, buvo vidaus kova, o ne geopolitinė. Bet, net žvelgiant iš Lietuvos perspektyvos, yra pavojinga nuvertinti V. Putiną ir tokios klaidos neturėtume daryti.

O tokiai šaliai kaip Armėnija klausimas yra ne ar Rusijos prezidentas imsis testuoti naują Armėnijos vyriausybę, bet kada jis tai padarys. Gali būti, kad Kremlius turi svertų, kuriuos nuvertiname. Rusija kontroliuoja kelis strateginius Armėnijos ekonomikos sektorius, Armėnija priklausoma nuo pigių dujų ir pinigų srautų iš Rusijos. V. Putinas turi visą arsenalą svertų, kuriuos gali panaudoti prieš Armėniją, vien tam, kad primintų naujai vyriausybei, jog jos suverenumas ir nepriklausomybė turi ribas.

– Jūsų nuomone, kaip N. Pašinianui sektųsi išlaikyti tokį išbandymą: ar jis gali būti tas lyderis, kuris sugebėtų pasipriešinti, atlaikyti spaudimą?

– Manau, kad atsakymo į šį klausimą nežino ir pats N. Pašinianas, nes rimto iššūkio dar nematėme. Santykiai su Rusija išgyvena krizę: Armėnija nebenori taikstytis su ta arogancija, su kuria Rusija priima Jerevano lojalumą kaip duotybę. Tačiau erdvės Armėnijos manevrams nedaug, ji neturi realių galimybių sustiprinti savo poziciją santykiuose su Rusija. Todėl labai svarbus pokytis, kad dabar būdama Eurazijos ekonominės sąjungos (EAS) nare, Armėnija stengiasi išnaudoti savo strateginę partnerystę su Europos Sąjunga, kad V. Putinui ir EAS suteiktų tai, ko šiems trūksta – patikimumo. Armėnija atlieka tilto tarp ES ir EAS vaidmenį.

– Sakote, kad Armėnija, geriausiu atveju, liks „per vidurį“, o ne ištrūks iš Rusijos įtakos zonos?

– Armėnija – maža šalis ir per kietai įsprausta į Rusijos orbitą, todėl tegali siekti didesnio balanso tarp žymiai didesnių regioninių galių.

– O į valdžią atėjus N. Pašinianui bent jau atsiranda šansas, kad jis sieks to balanso, priešingai nei senasis valdantysis elitas?

– Taip, ir manau, kad jis jau tai demonstruoja. N. Pašinianas turi vieną pranašumą, lyginant su ankstesnėmis Armėnijos vyriausybėmis – didesnį ir tikrą legitimumą, tikrą populiarumą ir, tikėkimės, laisvus ir sąžiningus būsimus parlamento rinkimus, kurių jokia ankstesnė vyriausybė neturėjo. Tai labai svarbu ir dėl to, kad kelia N. Pašiniano pasitikėjimą savo jėgomis, kai jam tenka turėti reikalų Rusija. Kitas pranašumas – N. Pašinianas žymiai didesnis realistas, jis turi kur kas mažiau posovietinės kartos atstovo bruožų ir supranta, kad Armėnija strategiškai svarbesnė Rusijai nei pati tai suvokia. O Rusijos svarba Armėnijai kur kas mažesnė, nei linkę manyti dauguma armėnų.