Ko gero, be reikalo džiaugiamės, kad į užsienio šalis išvyko ir išvyksta nemažai mūsų nusikaltėlių. Daugelis jų, ten vėl prisidirbę, grįžo arba buvo sugrąžinti į gimtinę jau paragavę svetimos šalies kalėjimo duonos. O Lietuvoje irgi trynė arba trina teismų suolus, sodinami už grotų už sunkius nusikaltimus, ir mes visi turime juos išlaikyti ilgus metus. Ne vienas tokių įsigudrina išvilioti savo tėvynainius į užsienį ir ten juos visaip išnaudoti. Štai taip elgėsi ir broliai Darius (42 m.) ir Remigijus (40 m.) Vaivados, kilę iš Panevėžio krašto, o vėliau įsikūrę Druskininkuose.

Apie šiuos du vyrus jau esame ne kartą rašę. Priminsime, jog maždaug 2002 metais Vokietijoje bei Olandijoje pradėję nusikalstamą „verslą“, per dešimtmetį, kol pagaliau buvo nutraukta jų nusikalstama veikla, D. ir R. Vaivados su savo parankiniais susižėrė įspūdingas pinigų sumas. Per mėnesį Vokietijos miestų gatvėse būdavo parduodama nuo 1,5 iki 2 kilogramų heroino. Vieno gramo kaina gatvės rinkoje svyravo nuo 25 eurų ir daugiau. Kaina priklausė nuo narkotiko stiprumo ir miesto, kuriame heroinas buvo pardavinėjamas.

Gautų pinigų dalį nusikaltėliai investavo į prekybą žmonėmis – į legalius ir nelegalius Nyderlandų Karalystės viešnamius – Amsterdame, Harleme, Hagoje – gabeno merginas iš Lietuvos. Kai kurios iš jų buvo nepilnametės. Viena mergina per dieną uždirbdavo nuo 800 iki 1000 eurų.

Iš Lietuvos apgaule buvo išvežtas ir ne vienas vyras, kuris Vokietijos miestuose privalėdavo pardavinėti kvaišalus. Broliukai Vaivados dirbo labai gudriai – jie stropiai prižiūrėdavo „verslą“, organizuodavo „darbuotojų“ pamainas, važiuodavo patikrinti, kaip dirba jų parankiniai, susirinkdavo pinigus, bet stengėsi, kad kuo mažiau žemesnių grandžių „darbininkų“ juos pažintų. Dažniausiai D. ir R. Vaivadų patikėtiniai, neviršydami leidžiamos vežtis į kitą šalį pinigų sumos, sistemingai siųsdavo merginų uždirbtus ir už kvaišalus surinktus pinigus broliams į Lietuvą.

Pirmoji byla

Nusikaltėlių tinklas dirbo be priekaištų ir taip užmaskuotai, kad Vokietijos pareigūnai, ilgą laiką tyrę prekybą narkotikais, niekaip negalėjo identifikuoti, iš kurios šalies kilę įtariami asmenys. Sugauti kvaišalų platintojai savo „bosų“ neišduodavo, ne tik todėl, kad gaujos vadeivų būdavo įbauginti, bet ir dėl to, kad iš tikrųjų juos retai matydavo ir nieko konkretaus negalėdavo pasakyti. Maždaug 2012 metais prie vokiečių prisijungus lietuvių bei olandų kriminalistams, tyrimas pajudėjo iš aklavietės. Broliai D. ir R. Vaivados bei dar apie 10 jų bendrininkų buvo suimti, visiems pateikti kaltinimai prekyba žmonėmis, dėl neteisėto disponavimo narkotikais – heroinu – labai dideliais kiekiais, dėl išnaudojimo priverstiniam darbui, vaiko pardavimo, pelnymosi iš kito asmens prostitucijos ir kt.

Per dešimt metų D. ir R. Vaivados bei jų parankiniai padarė tiek nusikaltimų, kad tyrimas buvo padalintas į dvi dalis.

Apie pirmąjį nuosprendį, kuris Panevėžio apygardos teisme (PAT) buvo paskelbtas dar 2015 metų lapkričio pabaigoje ir jau įsiteisėjo, „Akistata“ rašė pernai.

Tuomet į teisiamųjų suolą buvo pasodinti broliai D. ir R. Vaivados, mažeikiškis Egidijus Navickas (39 m.), tauragiškis Darius Valteris (34 m.) ir anykštėnas Andrejus Jermolenka (41 m.). Jie buvo kaltinami prekyba žmonėmis veikiant nusikalstamame susivienijime, vaiko pardavimu ir kitais sunkiais nusikaltimais.

Teisiamieji kaltės kratėsi. PAT, skelbdamas nuosprendį, visus 5 kaltininkus išteisino dėl dalyvavimo nusikalstamame susivienijime ir – dėl dviejų vyrų išnaudojimo priverstiniam darbui. Taip pat teismas nusprendė, kad nėra pakankamai įrodymų, jog D. Vaivada neteisėtai įgijo narkotinės medžiagos – heroino – Nyderlandų Karalystėje ir neteisėtai laikė bei gabeno iš minėtos šalies į Vokietijos Federacinę Respubliką (VFR) ir šioje šalyje platino.

Broliai D. ir R. Vaivados buvo pripažinti kaltais išvežę 4 merginas (iš kurių dvi – nepilnametės) į Nyderlandų Karalystės viešnamius ir pelnęsi iš jų prostitucijos. Už tokias pačias nusikalstamas veikas – tris išvežtas ir parduotas merginas – buvo nuteistas ir E. Navickas su D. Valteriu. A. Jermolenką teismas pripažino kaltu tik dėl pelnymosi iš kito asmens prostitucijos.

Nors ir išteisinti dėl dalies jiems pareikštų kaltinimų, teisiamieji tąkart vis tik išgirdo gana griežtą verdiktą: Panevėžio apygardos teismas D. Vaivadai skyrė 12, jo broliui R. Vaivadai – 10, E. Navickui – 9, A. Jermolenkai – 3 metų laisvės atėmimo bausmes. D. Valteris irgi buvo nubaustas 3 metams belangės, tačiau bausmės vykdymas jam buvo atidėtas 2 metams.

Taigi, dalį kriminalistų ir prokuroro darbo „nubraukė“ pirmosios instancijos teismas. Tačiau ir su tokiu nuosprendžiu nuteistieji nesutiko – apeliaciniame skunde jie stengėsi įrodyti esantys mažiau kalti nei nusprendė PAT, tvirtino, kad merginų niekas nevertė užsiimti prostitucija, niekas prieš jas nesmurtavo, o tos nepilnametės atrodžiusios kaip didelę patirtį turinčios merginos – ir gėrusios, ir rūkiusios, ir apskritai į vyrus nespjovusios. Taigi, teismas neteisingai kvalifikavęs daugelį jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų.

Nuosprendį apskundė ir prokuroras, kurio nuomone kaltinamieji buvo nepagrįstai išteisinti dėl daugelio nusikalstamų epizodų. Anot Panevėžio apygardos prokuroro Aurelijaus Navicko, bausmės nusikaltėliams turėjo būti sugriežtintos. Byla atsidūrė Lietuvos Apeliaciniame teisme (LApT).

Bausmes sušvelnino

LApT teisėjų kolegija, vadovaujama teisėjos Daivos Pranytės-Zalieckienės, bylą nagrinėjo ilgiau nei metus. Pernai balandį paskelbtas verdiktas ikiteisminį tyrimą kontroliavusiam prokurorui buvo kiek netikėtas – D. ir R. Vaivadoms bei E. Navickui bausmės buvo dar sušvelnintos, kai kurios nusikalstamos veikos perkvalifikuotos pagal švelnesnes bausmes numatančius baudžiamojo kodekso straipsnius, kai kurios (pvz., vienos merginos pardavimas) – visai pašalintos iš bylos. Tad D. Vaivadai buvo skirta 10 metų, R. Vaivadai – 9 su puse, E. Navickui 7 metai ir 3 mėnesiai laisvės atėmimo bausmės. D. Valteriui bausmė beveik nepakito – jam skirtos 2 su puse metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams.

Tiesa, LApT teisėjų kolegija paliko galioti PAT iš kaltinamųjų priteistus civilinius ieškinius. Iš D. Vaivados vienai nukentėjusiajai buvo priteista 1000 eurų neturtinei žalai atlyginti, o solidariai broliai D. ir R. Vaivados bei E. Navickas turėjo jai atlyginti dar 6000 eurų neturtinę žalą. Kitai nukentėjusiajai solidariai iš D. Vaivados, R. Vaivados, E. Navicko ir D. Valterio buvo priteista 4000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Dar viena byla

Antroji byla dėl brolių bei jų kitų parankinių nusikaltimų į PAT buvo atiduota 2014 metų pradžioje. Šį sykį kartu su D. ir R. Vaivadomis bei E. Navicku į kaltinamųjų suolą sėdo ir Egidijus Bukauskas (43 m.) iš Kupiškio. Broliams buvo pateikti kaltinimai dėl neteisėto disponavimo dideliu kiekiu narkotikų turint tikslą juos platinti, dėl prekybos žmonėmis, vaiko pardavimo, pelnymosi iš kito asmens prostitucijos.

Navickas su E. Bukausku buvo kaltinami tik pelnymųsi iš kito žmogaus prostitucijos, bei vaiko pardavimu.

Verdikto laukė ir trys nukentėjeliai: Simas, paverstas narkotikų prekeiviu bei dvi merginos – Akvilė ir tuo metu buvusi nepilnamete Beata (nukentėjusiųjų vardai pakeisti), išvežtos į Nyderlandų Karalystės viešnamius, kur buvo išnaudojamos prostitucijai. Dar vienas vyras – Darius (45 m.), priverstas pardavinėti kvaišalus, 2009 metų liepą buvo rastas negyvas šalia Hamo (VFR) esančiuose laukuose. Sklido kalbos, kad šis vyrukas nebenorėjęs platinti heroino, be to mėgęs azartinius lošimus, pralošęs nemažai už narkotikus surinktų pinigų, tad buvo kažkieno (?) mirtinai sumuštas. Tačiau VFR pareigūnai nerado tvirtų įrodymų, kad Darius buvo nužudytas. Dortmundo (VFR) teisės medicinos instituto specialistas dėl to, kad lietuvio lavonas buvo rastas gerokai apiręs, negalėjo tiksliai nurodyti mirties priežasties, nors ir aptiko kelis sulaužytus šonkaulius.

Ilgi nelaisvės metai

Šios bylos nagrinėjimas PAT užtruko, nes ne kartą buvo kreiptąsi su teisinės pagalbos prašymais į užsienio teisėsaugos pareigūnus, apklausta daugybė liudytojų. Kai kurie jų gyvena užsienyje, todėl teko organizuoti apklausas vaizdo konferencijų būdu.

Teisiamieji ir vėl nėrėsi iš kailio, menkindami arba visai neigdami savo kaltę. Tačiau PAT kolegija, vadovaujama Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo Donato Jatužio, nors ir pašalino kaltinimą pardavus/pirkus vaiką, už kitus nusikaltimus visiems keturiems skyrė nemažas bausmes.

Vaivadai už labai didelio kiekio narkotikų platinimą, prekybą žmonėmis bei pelnymąsi iš prostitucijos skyrė subendrintą 15 metų laisvės atėmimo bausmę. Kadangi vyras jau nuteistas ir atlieka bausmę pataisos namuose, šiuo nuosprendžiu paskirtoji bausmė buvo subendrinta su ankstesniąja, tad galutinis verdiktas – laisvės atėmimas 19 metų. Be to, teismas D. Vaivadai skyrė ir baudžiamojo poveikio priemonę – turto – namo už 144 810 eurų, esančio sklype Druskininkų rajone konfiskavimą.

Jo broliui Remigijui už panašias nusikalstamas veikas buvo skirta 12 metų laisvės atėmimo bausmė. Subendrinus su ankstesniąja, R. Vaivada už grotų pasiųstas 16 metų.

Navickas buvo pripažintas kaltu pagal BK 307 str. 2 d. (pelnymasis iš kito asmens prostitucijos). Jam skirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė, tačiau subendrinus su ankstesniąja bausme, vyras nelaisvėje turėtų išbūti 8 metus ir 3 mėnesius.

Bukauskas pripažintas kaltu ne tik pagal BK 307 str. 3 d. (pelnymasis iš nepilnamečio asmens prostitucijos), bet ir pagal BK 157 str. 1 d. (vaiko pirkimas arba pardavimas). Jis nuteistas 5 metų laisvės atėmimo bausme. Tačiau 2015 metais jis taip pat jau buvo nuteistas už panašius nusikaltimus, tad subendrinus bausmes, E. Bukauskas pataisos namuose turėtų praleisti 6 metus.

Sutiko bendradarbiauti

Reikia pripažinti, kad teisėsaugininkams būtų buvę sunku surinkti daug svarių detalių, kad įrodytų minėtų vyrų nusikaltimus, jei ne brolių D. ir R. Vaivadų parankiniai. Ne vienas jų, gelbėdamas savo kailį, sutiko bendradarbiauti su tyrėjais. Išsiderėję, kad bus atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, keletas vyrų, ranka rankon dirbusių kartu su broliais Vaivadomis, išklojo tyrėjams, kaip vystėsi nusikalstama veikla ir koks kiekvieno indėlis. Jie visi per savo nusikalstamą „darbinę“ veiklą ne kartą buvo ragavę Vokietijos kalėjimų „košės“, tad puikiai žinojo, kas jų laukia gimtinėje.

Dar 2006 metais Dortmundo apylinkės teismas Tadą, Mindaugą bei Narimantą (vardai pakeisti) buvo nuteisęs „už neteisėtą didelio kiekio narkotinių medžiagų įvežimą ir neteisėtos narkotinių medžiagų prekybos, būnant nusikalstamos gaujos nariu, kuri yra susijusi su narkotinių medžiagų platinimu“ nuo 2 iki 7 metų nelaisvės. Taigi, šie vyrai, pargabenti į Lietuvą, pasirinko bendradarbiavimą su teisėsauga nei ilgus metus pataisos namuose.

Heroinas iš Nyderlandų

Štai Tadas papasakojo, kad Vokietijoje platinti heroiną nusprendė D. Vaivada. Roterdame (Nyderlandų Karalystė) buvo surastas marokietis – narkotikų prekeivis – vardu Karimas, kuris tiekė R. Vaivadai ir jo bendrams heroiną. Kai R. Vaivada važiuodavo pirkti kvaišalų, kartu veždavosi ir Vokietijos pilietybę turintį rusą Aleksandrą K., kuris patikrindavo heroino kokybę. Narkotikus veždavo sumaniai paslėpę automobilyje. Priekyje vienu automobiliu važiuodavo „žvalgai“, kurie pranešdavo apie gresiantį pavojų – patruliuojančius policininkus, maršrutas nuolat buvo keičiamas.

Kai narkotikai atsidurdavo Vokietijoje, D. ir R. Vaivados nurodydavo savo bendrams heroiną sufasuoti ir išslapstyti. Hamo mieste narkotikų pardavėjai turėjo butą, kuriame narkotikus maišydavo, susverdavo po pusę ar po gramą ir supilstydavo į maišelius su kanapės ženklu (juos pirkdavo Kelno suvenyrų parduotuvėje). Kai kvaišalai būdavo paruošti, jų kokybė ir vėl buvo testuojama – heroiną paprastai duodavo išbandyti kokiam nors senam narkomanui. Po to narkotikai būdavo išvežami į parkus ar mišką ir užkasami.

Heroinas buvo platinamas įvairiuose Vokietijos miestuose: Kelne, Hame, Unoje, Brėmenhafene, Paderborne ir kitur – dažniausiai ten, kur buvo įsikūrę rusakalbiai emigrantai.

„Dozes“ pardavinėti buvo verčiami iš Lietuvos atvylioti, skurdžiai gyvenę vyrai. Vienu metu dirbdavo du – trys taškai. Gatvės prekiautojai kas du ar tris mėnesius buvo keičiami kitais, nes užsieniečiui buvo taikomas buvimo VFR laiko apribojimas.

Naujokus apmokydavo

Pasak Tado, broliai Vaivados į Vokietiją prižiūrėti „verslo“ važiuodavo atskirai: Darius dažniausiai atvykdavo su Mindaugu, o Remigijus – su A. Jermolenka. „Atvykėliams turėdavome išnuomoti butus, atskirai nuo kitų, – prisiminė „bosų“ apsilankymus Tadas. – Sprendimus priiminėdavo Darius: kada ir kur važiuoti, kam išmokėti uždirbtus pinigus, kitus organizacinius klausimus. Jis tardavosi tik su broliu bei A. Jermolenka, tačiau galutinius sprendimus vistiek priimdavo D. Vaivada. Mano nuomone, jis buvo aukščiausias pagal hierarchiją ir didžiausias autoritetas“. Tą patvirtino ir kiti su broliais dirbę vyrai bei išnaudotos merginos.

Atvežtus į VFR vyrus apgyvendindavo išnuomotame bute, aprengdavo, o įgudę narkotikų pardavėjai instruktuodavo juos, kaip elgtis prekiaujant narkotikais: ką kalbėti, kur slėpti kvaišalus, kaip elgtis su pinigais, kaip po „darbo“ grįžti namo, ką daryti, jei sulaikytų policija. Būsimiems prekeiviams buvo paaiškinama, kad su policija negalima kalbėti – būtina laukti advokato.

„Buvo draudžiama „darbo“ metu gerti alkoholį. Jei pinigus būtų pavogę, tai geriausiu atveju (!) reikėdavę juos atidirbti, – pasakojo „darbo“ subtilybes Tadas. – Prekeiviai būdavo perspėjami, kas jiems bus, jei nesilaikys nurodymų. Heroino platintojų atlyginimas buvo fiksuotas – 1500 eurų per mėnesį. Tačiau atlygis priklausydavo dar ir nuo rezultatų – itin stropiems prekeiviams būdavo mokama iki 2000 eurų.

Jeigu policija kurį nors vieną „dilerį“ sulaikydavo, į jo vietą iš Lietuvos atveždavo kitą. Kuo pakeisti sulaikytą žmogų galutinai nuspręsdavo D. Vaivada, tačiau jo brolis ir A. Jermolenka šiuo klausimu sprendimus priiminėdavo ir patys“.

Narkotikų prekeiviams buvo išdalijami telefonai, į kuriuos skambindavo tik narkomanai (pirkėjai), o kitais telefonais, naudodami rusiškus slapyvardžius ir rusų kalba, bendraudavo su Mindaugu, A. Jermolenka, R. Vaivada. Anot liudytojų, su D. Vaivada ryšį palaikė tik patys artimiausi žmonės.

Išnaudojo ir brolis

Nukentėjusiu pripažintas Simas 2004 metais uždarbiavo Ispanijoje, tačiau 2005 metais metų liepą liko be darbo. Į Lietuvą, neturėdamas pinigų, negalėjo grįžti, tad kurį laiką valkatavo. Apie esamą padėtį informavo savo sugyventinę, likusią Lietuvoje. Neužilgo jam paskambino pažįstamas iš Kupiškio ir pasiūlė važiuoti į VFR dirbti statybose. „Kaip vėliau paaiškėjo, kelionę į Vokietiją apmokėjo ir mane toje šalyje pasitiko R. Vaivada su E. Navicku, – prisiminė daugiau nei 10 metų senumo įvykius Simas. – Jie mane nuvežė į butą, davė valgyti. Ryte nuvykome į kitame mieste esantį butą. Tame bute buvo dar du lietuviai. Po kelių dienų R. Vaivada pasakė, kad statybose nedirbsiu, turėsiu prekiauti narkotikais. Sakė, kad viską smulkiau paaiškins žmogus, anksčiau prekiavęs narkotikais. Sužinojęs pasimečiau, išsigandau. Pabėgti, neturėdamas pinigų, negalėjau, be to, nemokėjau kalbos. Šiek tiek aprimau, kai pamačiau, kad „tame reikale“ sukasi ir mano brolis Tadas, tačiau jis mane išnaudojo, kaip ir visi kiti. Kaip prekiauti heroinu, apmokė prieš mane dirbęs lietuvis. Jis perleido man ir visus savo klientus. Kvaišalus platinau iki 2005 metų liepos pabaigos, kol mane sulaikė policija“.

Kitame numeryje:

Darbo jėga – iš Lietuvos

Aurelija ŽUTAUTIENĖ