Kilus prekybos karui, Kinijoje žaibiškai išpopuliarėjo tokie 23 juanius (apie 3 JAV dolerius) kainuojantys tualeto šepečiai.

Amerikos ekonominio karo su Kinija padangė vis tamsėja. Tirštėjantys audros debesys artėja ir prie Europos. Ekspertai baiminasi, kad pasaulio ekonomikos milžinų priešprieša gali peraugti į globalų šaltąjį karą.

Nutrintos ribos

Prieš mėnesį Jungtinės Valstijos paleido dar vieną prekybos karo salvę į Kinijos ekonomiką: iki 25 proc. padidino importo tarifus į Ameriką kiniškoms prekėms. Šis Donaldo Trumpo administracijos sprendimas palietė 200 mlrd. dolerių vertės Kinijos eksporto dalį. Investuotojai dar vieną Vašingtono smūgį Kinijai įvertino gana nervingai: pranešama, kad gegužės mėnesį Azijos šalių akcijų rinkos patyrė didelį kapitalo nuotėkį. Investuotojus gąsdina kol kas apčiuopiamų rezultatų nedavusios JAV ir Kinijos derybos dėl prekybos. Kadangi nuo Kinijos ekonomikos būklės priklauso daugelio Azijos regiono valstybių eksportas, galimos komplikacijos kritus prekybos apyvartoms ir sumažėjus vartojimui investuotojus verčia nelinksmai svarstyti apie ateitį. O kol vieni svarsto, kiti veikia: praėjusį mėnesį užsienio investuotojai pardavė Azijos šalių bendrovių akcijų už 6,4 mlrd. JAV dolerių. Skelbiama, kad tai didžiausias akcijų atsikratymas nuo praėjusių metų rudens.

Vokietijos verslo dienraštis „Handelsblatt“ konstatuoja, kad JAV ir Kinijos ginčas dėl prekybos ir technologijų vis aštrėja, o Europos vaidmuo jame darosi vis pavojingesnis. Šis prekybos karas, anot leidinio apžvalgininkų, yra senos pasaulio galybės – Amerikos – kovos su siekiančia ją išmesti iš ekonominės įtakos balno Kinija ženklas. Šiame konflikte esą jau seniai nutrintos ribos tarp geopolitikos, ekonominės ir saugumo politikos. Tarp dviejų didžiausių prekybos partnerių atsidūrusiai Europai kyla pavojus likti suspaustai. Ir ne vien tik ekonominiu požiūriu: analitikai nuogąstauja, kad prekybos karas gali peraugti į dviejų pasaulio galybių šaltąjį karą su visomis niūriomis pasekmėmis.

Dar blogiau tai, kad konflikto raida yra visiškai nenuspėjama: D.Trumpo pasaulyje Jungtinių Valstijų priešai esą tampa draugais vienu rankos paspaudimu (tai aiški aliuzija į JAV prezidento ir Šiaurės Korėjos lyderių santykius, kurie, beje, pastaruoju metu atrodo gerokai pašliję). Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie dar neseniai D.Trumpo žarstytas pagyras Kinijos lyderiui Xi Jinpingui. Tačiau ir jis labai greitai pateko į nemalonę Kinijai atsisakius tenkinti ekonominius ir intelektinės nuosavybės apsaugos reikalavimus, susijusius su sąžiningesnėmis, JAV požiūriu, dvišalės prekybos sąlygomis. Kinija negalėjo leisti sau „prarasti veidą“ ir paklusti Vašingtono keliamiems reikalavimams – šiaip ar taip, ši šalis užima antrąją vietą po JAV didžiausių pasaulio valstybių pagal bendrąjį vidaus produktą (BVP) sąraše. O tai reiškia beveik neišvengiamą konflikto eskalaciją – į kiekvieną naują Amerikos ekonominį smūgį Kinija atsako tuo pačiu – įveda atsakomuosius importo tarifus amerikietiškoms prekėms.

Česnakų augintojai Kalifornijoje dabar negali atsidžiaugti kiniškiems česnakams padidintu importo mokesčiu: ankstesnės konkurencijos buvo neįmanoma atlaikyti.

Česnakų augintojai Kalifornijoje dabar negali atsidžiaugti kiniškiems česnakams padidintu importo mokesčiu: ankstesnės konkurencijos buvo neįmanoma atlaikyti.

Atsilieps visam pasauliui

Nors derybos dėl dvišalės prekybos vis dar vyksta (beje, neseniai D.Trumpas viešai pareiškė, kad jos netrukus pasibaigs sėkmingai), vis dėlto, pasak apžvalgininkų, galimybių susitarti dėl paliaubų lieka vis mažiau ir mažiau. Niekas nenori, kad žlugusios derybos stumtelėtų pasaulio ekonomiką į naujos krizės bedugnę, tačiau kartais net ir akivaizdžiai blogiausių įvykių eigos variantų išvengti nebeįmanoma.

Kokie yra prekybos konflikto praradimai dėl naujausių abipusių sankcijų, spręsti dar anksti. Kinijos valdžios atstovai narsinasi pabrėždami, kad 200 mlrd. JAV dolerių vertės eksporto apimtys, kurioms prieš mėnesį buvo pritaikytas 25 proc. importo tarifas, sudaro kone 42 proc. Kinijos eksporto į Ameriką, tačiau vos 8 proc. viso Kinijos eksporto į užsienį. Šį smūgį esą pajus apie 50 proc. užsienio kapitalo Kinijos įmonių ir didelės jų dalies bendraturtės – pačios Amerikos bendrovės. Kinų ekonomistai pripažįsta, kad D.Trumpo valia padidinti importo tarifai kilstelės įmonių operacines išlaidas, sumažins jų konkurencingumą ir užsakymų apimtis, tačiau iš esmės situacija esą yra kontroliuojama.

Tuo metu nuo Kinijos įvestos kontrpriemonės neva skaudžiai smogs Amerikos ūkininkams, jie Kinijos rinkos praradimo neatlaikysiantys. Vis dėlto apie pasekmes dar anksti kalbėti, o ir Kinijos valdžios demonstruojamas žvalus tonas kalbant apie prekybos karo pasekmes, ko gero, yra apsimestinis. Antai situaciją stebintys Japonijos verslo analitikai mano, kad tebesitęsiančiame prekybos kare Amerikos įmonės ir toliau išlaiko stiprias pozicijas. Tuo metu Kinijos bendrovių pelningumas staigiai mažėja: nuo 20 proc. 2017 metais iki vos 3 proc. 2018-aisiais. Dėl mažėjančio kreditavimo ekonominė veikla Kinijoje esą ėmė buksuoti, o prekybos karas su Amerika padėtį dar labiau pablogino. Vis dėlto dviejų didžiausių pasaulio ekonomikų konfliktas šiemet atsilieps viso pasaulio ūkiui, o ekonominio karo padarinius neišvengiamai pajus ir pati Amerika.

D.Trumpo ultimatumas

Senokai pranašaujama nauja pasaulio ekonomikos krizė atrodo bauginanti, tačiau šaltasis karas tarp Amerikos ir Kinijos politikos apžvalgininkams atrodo dar dramatiškesnis, nes gali atvesti į ginkluotą dviejų valstybių konfliktą ir plataus masto karą. Šiuo metu Jungtinėse Valstijose daug kalbama apie vadinamuosius Tukidido spąstus – tai Harvardo universiteto profesoriaus Grahamo Allisono pateikta istorinė analogija, lyginanti dabartinius Amerikos ir Kinijos santykius su istorine situacija prieš Peloponeso karą, 431–404 m. pr. m. e. vykusį karinį Atėnų vadovaujamos Jūrų sąjungos ir Spartos vadovaujamos Peloponeso sąjungos susidūrimą. Prieš maždaug 2 400 metų senovės Garikijos istorikas Tukididas situaciją Peloponeso karo išvakarėse apibūdino taip: „Atėnų iškilimas ir jo sukelta baimė Spartai padarė karą neišvengiamą.“ Taigi, klausia amerikiečių ekspertai, ar D.Trumpas ir Xi Jinpingas kartais nepateks į Tukidido spąstus, nes įtampa tarp dviejų konkuruojančių galybių vis auga, eskalacija nuolat didėja, ir karas tampa faktiškai neišvengiamas?

Kinijos iškilimo šiandien neįmanoma nepastebėti. Dar 1978 m. 90 proc. Kinijos gyventojų gyveno už skurdo ribos, primena „Handelsblatt“. Šiandien Kinija – antroji pagal dydį pasaulio ekonomika ir valstybė su didžiausia viduriniąja klase. Technologinis atsilikimas nuo Vakarų šalių yra sumažėjęs, bendrovė „Huawei“, prieš kurią kryžiaus žygį pradėjo D.Trumpas, yra geras pavyzdys: penktosios kartos (5G) mobiliojo ryšio tinklų plėtros požiūriu jai niekas pasaulyje neprilygsta. Kinija sparčiai plėtoja mokslą ir technologijų diegimą: pernai pagal išduotų patentų skaičių ji nedaug teatsiliko nuo Junginių Valstijų, kurios šia prasme pirmauja visame pasaulyje. Elektromobilių gamybos srityje Kinija jau aplenkė Vokietijos automobilių pramonės milžinus. Panašių šios šalies pirmavimo pavyzdžių yra išties nemažai. Tai, kad tokio dydžio ir galimybių autoritarinė valstybė stiprina savo įtaką, keičia liberaliąją pasaulio tvarką. JAV sąjungininkai visame pasaulyje, palaikantys gerus santykius su Kinija, dabar yra priversti užimti aiškią poziciją dviejų milžinių ekonominės ir politinės priešpriešos akivaizdoje. Apie karinę įtampą niekas viešai nenori kalbėti, bet visi supranta mirtiną „Tukidido spąstų“ grėsmę.

Užvakar JAV ir Kinijos tarpusavio santykių įtampa itin pavojingai šoktelėjo prezidentui D.Trumpui faktiškai pateikus ultimatumą Kinijai: jei jos lyderis Xi Jinpingas neatvyksiąs į šio mėnesio pabaigoje rengiamą G-20 šalių vadovų susitikimą, JAV padidins importo tarifus visam likusiam Kinijos prekių kiekiui (o tai sudarys apie 60 proc. viso Kinijos eksporto į JAV). Beveik neabejotina, kad Xi Jinpingas po tokių žodžių tikrai nevyks į šį susitikimą, nes Kinija niekad sau neleis, kad kas nors su ja kalbėtųsi ultimatumų kalba, net ir tokia galybė kaip Amerika. Taigi, naujas prekybos karo paaštrėjimas, regis, neišvengiamas. Belieka tikėtis, kad kur nors Pietų Kinijos jūroje, ties ginčytinomis salomis, nešoktelės karinio susidūrimo kibirkštis, galinti uždegti parako statinę. Nors karas tarp Amerikos ir Kinijos vis dar sunkiai įsivaizduojamas, istorija moko, jog neretai įvyksta ir tai, ko labai nenori visos konflikto pusės.