Ortodoksai Rusijoje, Ukrainoje ir daugelyje kitų kraštų Kalėdas šventė dviem savaitėmis vėliau nei katalikai. Sausio 7-ąją, kaip įprastai, prezidentas Vladimiras Putinas dalyvavo vidurnakčio liturgijoje Sankt Peterburgo Viešpaties atsimainymo katedroje. Toje pačioje, kurioje sovietmečiu slapta jį pakrikštijo motina. „Džiaugius, galėdamas konstatuoti, kad Rusijos ortodoksų Bažnyčia, kaip ir kitos denominacijos, atlieka platų ir teigimą vaidmenį mūsų šalies gyvenime“ – rašoma prezidento kalėdiniame sveikinime.

Jo kolegai Ukrainoje šios Kalėdos tikriausiai buvo laimingiausios gyvenime. Petro Porošenka pagaliau dalyvavo ilgai svajotos – savarankiškos Ukrainos ortodoksų Bažnyčios liturgijoje. Sausio 6 d. Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus naujajam Kijevo patriarchui Epifanijui oficialiai įteikė tomasą – pripažinimo dokumentą. „Šiomis apeigomis nutraukėme paskutinius ryšius, siejusius mus su Maskva ir jos fantazijomis Ukrainos atžvilgiu“ – džiūgavo pavasarį naujų rinkimų laukiantis šalies vadovas.

„Tai laimingiausia diena kiekvieno ukrainiečio gyvenime. Suprantu, kodėl kiekvienas norėjo šiandien būti čia“, – Reuters žurnalistams sakė universiteto profesorė Oksana, stovėjusi ilgoje eilėje pamatyti viešai išstatytą tomosą. „Išsipildė šventų tėvų, kurie mirė už Ukrainą, už mūsų laisvę žodžiai“ – priduria Oleksandras, inžinierius. Gausios minios, kurių nesutalpino istorinė šv. Sofijos katedra, iškilmingą liturgiją stebėjo lauko ekranuose arba internetu. Transliacija pasirūpino valstybinė televizija. Akivaizdu – tai istorinis, Ukrainai nepaprastai reikšmingas įvykis.

Dar vienas prezidentas, be abejonės, laukė Kalėdų. Egipto vadovas Abdel-Fattah el-Sissi sekmadienį, sausio 7-ąją, vienu metu inauguravo naują, erdvią Koptų ortodoksų Bažnyčią ir didžiulę mečetę (Al-Fattah Al-Aleem) – abi šventovės iškilo vardo dar neturinčioje naujai kuriamoje sostinėje, netoli Kairo. Abiejų statybą reikšmingai parėmė valstybės iždas. „Mes esame viena ir liksime viena. Tai svarbi mūsų istorijos akimirka“ – susirinkusiesiems sakė el Sissi.

Gerai žinome, kad koptai – didžiausia krikščionių bendruomenė Egipte, sudaranti apie 10 procentų 100 milijonų Egipto gyventojų – yra tapę ISIS persekiojimų ikona. Turėdamas tai omenyje, aukščiausias Egipto musulmonų dvasininkas Ahmed al-Tayebas iškilmių dalyviams priminė, kad islamo įstatymas reikalauja iš musulmonų saugoti ne vien mečetes, bet ir bažnyčias.

Išties, daug kas baiminasi, kad katedra paprasčiausiai taps naujų išpuolių taikiniu. O nuo 2014 m. valdantis el Sissi, nors ir pažadėjo apsaugoti krikščionis, tuo užsitikrindamas jų lojalumą, savo pažado ištesėti nesugeba. Ne vienas stebėtojas tvirtina, kad krikščionys Egipte nėra traktuojami taip pat, kaip jų bendrapiliečiai musulmonai, – jiems čia nėra saugu. Vien nuo 2016 m. gruodžio per teroristinius išpuolius nužudyta daugiau nei 100 koptų.

Natūraliai kyla klausimas, ko verta ši „šventa“ sąjunga, tačiau, ar koptai ortodoksai turi alternatyvą?

Ortodoksai kryžkelėje

Kaip ir visa krikščionija, įvairialypis ortodoksų pasaulis išgyvena lūžio tašką. Epochinę kaitą. Ne vienas balsas ragina iš esmės permąstyti ortodoksijos sampratą. Ar įvyks svarbių postūmių ir brandžių sprendimų šios bendruomenės viduje?

Mums geriau pažįstamas Ukrainos atvejis praskleidžia šydą į keletą simptominių aspektų.

„Verčia susimąstyti faktas, kad ukrainiečiai autokefalijos klausimą kelią jau beveik 100 metų“ – sako Rusijos mokslų akademijos narė, istorikė Nadežda Beljakova. Šią temą gvildeno vietinis Rusijos ortodoksų bažnyčios Susirinkimas 1917-1918 m. Būta mėginimų Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu, galiausiai klausimas vėl sulaukė dėmesio po Sovietų sąjungos griūties. „Nepaisant to, per pastaruosius 25 metus nei vienas Rusijos Bažnyčios kanonistas ar atstovas nesiteikė imtis šio klausimo ir ieškoti būdų, kaip sutarti dėl tolesnės Bažnyčios Ukrainoje ateities“ – tikrąją problemą įvardina istorikė.

Kas nesivysto, degraduoja. Užuot plėtojusi savitą ortodoksiškumą, Ukrainos bendruomenė yra itin sužeista: susiskaldžiusi, diskredituota kaip institucija, nuolat lydima skandalų. Daugybė šeimų buvo išardytos, nes vienas jos narys pasirinko vieną Bažnyčią, o kitas – kitą. Aplinkybė, kad viena institucija nepripažįsta kitos suteikto krikšto, reikšmingai iškraipė Bažnyčios esmės suvokimą. Priešiškumą bei netoleranciją tarp įvairių atskilusių grupių („schizmatikų“ ir „pro-maskviečių“) pasigavo ir religinė spauda, jais persmelkti bažnytiniai centrai. „Menkas noras matyti Ukrainos Bažnyčios problemas iš vidaus, tai yra, iš bažnytinės bendrystės perspektyvos, suprasti tikruosius klero poreikius, sudarė sąlygas problemai iškilti taip aštriai, improvizuotai ir beveik netikėtai. Tačiau nieko netikėto tame nėra“ – teigia N. Beljakova

Kanonų pinklėse

Tenka konstatuoti, kad ortodoksų pasauliui itin sunku susitarti dėl bendrų taisyklių. Vienas iš pavyzdžių – garsusis visuotinis Kretos Susirinkimas, vykęs 2016-siais. Nors Susirinkimo darbotvarkė buvo ruošiama 55 metus, tačiau net ir išbraukus visus tikrai diskusinius klausimai ir apsidraudus nuo netikėtumų, visos keturiolika Bažnyčių susirinkti nesugebėjo.

Grįžtant prie Ukrainos klausimo, daug ginčų sukėlė faktas, ar Konstantinopolio patriarchas galėjo atšaukti 1686 m. sprendimą, kuriuo Maskva grindžia savo jurisdikciją Kijevo atžvilgiu. Minėtas sprendimas suteikė Maskvos patriarchui teisę skirti Kijevo metropolitą.

Elena Beljakova, viena iš autoritetingiausių Rusijos mokslų akademijos Istorijos instituto eksperčių, teigia, kad atšaukdamas 1686 m. dokumentą, Baltramiejus atšaukė vien teisę skirti Kijevo metropolitą: „apie metropolijos ribas nebuvo, ir negalėjo būti, jokios kalbos“. Tiesą sakant, Konstantinopoliui minėtasis aktas menkai te padeda juridiškai pagrįsti savo sprendimą dėl Ukrainos. Paprasčiausiai todėl, kad šiuo metu bažnytiniai įstatymai neaptaria autokefalijos suteikimo. „Kanonų teisė šiuo klausimu paprasčiausiai nėra išplėtota“ – pabrėžia N. Beljakova.

Kitaip nei Katalikų Bažnyčioje, kur Bažnytinė arba Kanonų teisė yra periodiškai atnaujinama, komentuojama, iš jos pašalinamos atgyvenusios normos, Ortodoksų Bažnyčioje nuo viduramžių nėra formuluojami nauji kanonai.

Kitaip nei Katalikų Bažnyčioje, kur Bažnytinė arba Kanonų teisė yra periodiškai atnaujinama, komentuojama, iš jos pašalinamos atgyvenusios normos, Ortodoksų Bažnyčioje nuo viduramžių nėra formuluojami nauji kanonai. Tad jos teisėje galime rasti visiškai priešingų pozicijų pagrindimą (išskyrus aiškų atsakymą, kaip kanoniniu keliu įgyjama autokefalija). Todėl beveik visos po Visuotinių Susirinkimų įsitvirtinusios autokefalijos yra schizmų ir atskilimo nuo motininės Bažnyčios pasekmė. Tad bet koks mėginimas įgyti autokefaliją neišvengiamai sukels konfliktą.

Kita vertus, vyraujanti tradicija, kad autokefalijos turi norėti ne vien Bažnyčios, bet ir valstybės galva, kol kas užkerta kelią tokioms šalims kaip, pavyzdžiui, Baltarusija ar Moldova. Šių valstybių ortodoksų bendruomenės apie tokią galimybę gali tik pasvajoti.

Ko tikėtis?

Be abejonės, Ukrainos ortodoksai pavargo nuo nuolatinių konfliktų. Aukščiausiu lygiu iš Rusijos pusės nuolat pasigirsta „įspėjimų“ apie galimą smurtą, prasidėjus turto dalyboms. Norisi tikėtis, kad žmonės nebenorės dar syk išgyventi tos pačios patirties, kai 20 a. pabaigoje parapijos tarpusavio santykius aiškinosi jėga. Ateitis parodys, ar ukrainiečiai yra tiek išmintingi, jautrūs ir supratingi, kad susėdę už bendro stalo galėtų pasakyti, jog Bažnyčioje svarbiausios ne politinės pažiūros.

Kaip minėta, istorija rodo, kad autokefalija dažniausiai yra pasiekiama pasaulietinės valdžios pagalba. O ją pasiekus, Bažnyčia tampa dar labiau priklausoma nuo Valstybės.

Ar Maskvos ir Konstantinopolio ginčas užsitęs? Tai priklauso nuo to, kokiu laipsniu abu vyskupai ir toliau sies save su geopolitine opozicija, mano ekspertai. Prisiminkime, kad 1996-siais Maskvos patriarchatas nutraukė bendrystę su Konstantinopoliu dėl Estijos situacijos sprendimo. Tačiau po trijų mėnesių santykiai atšilo.

Skilimas gali užsitęsti, jeigu spaudimas ir įtampa, susijusi su geopolitiniu kontekstu, nesiliaus.

„Kanonių teritorijų“ klausimas aktualus ne vien Lietuvos pašonėje. Subyrėjus buvusiai Jugoslavijai, ne viena vietinė bendruomenė atsidūrė naujoje valstybėje, pasikeitusioje situacijoje. Neišvengiami konfliktai rodo, kad ir ortodoksija patiria bažnytinės savivokos krizę.

Lig šiol Ortodoksų bendruomenės suprato save per autokefalijos, kuriamos nacionaliniu pagrindu, prizmę. Tuo pačiu tai reiškė ir nesikišimą į viena kitos reikalus.

Pastarąjį tūkstantmetį dominavusi samprata nebe atlaiko šiandienos iššūkių: globalizacija ir vis didėjantis žmonių mobilumas išjudina nusistovėjusias struktūras. Tačiau krizė ištiko ne vien organizacinį modelį. „Kur kas gilesnis klausimas susijęs su liudijimu, kurio iš krikščionių tikisi pasaulis“, – teigia italų ortodoksų pasaulio žinovas Francesco Braschi. Krizė – tai simptomas, rodantis, kad užtemo pati Bažnyčios esmė. Nebeaiški pagrindinė jos egzistavimo priežastis.

Naujai permąstyti Bažnyčią ir asmeninį priklausymą jai – svarbu bet kurios denominacijos krikščionims, pirmiausiai – katalikams. Artėjant maldos už krikščionių vienybę savaitei visai tinka prisiminti popiežiaus Pranciškaus paraginimą tiesiogiai nesikišti į vidinius brolių ortodoksų reikalus, bet lydėti juos malda. Ko prašysime mūsų Tėvo sau ir kitiems?

Saulena Žiugždaitė