Scanpix nuotr.

Bandydamas nusiginkluoti, Kim Jong Unas susidurs su dideliu pasipriešinimu savo karinėse pajėgose, nes tai yra valstybė-armija, aptarnaujama ten gyvenančių žmonių. Taip LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dėmesio centre“ kalba apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas. Jis pastebi, kad nusiginklavimas reikštų ideologijos išnykimą, kuria beveik 70 m. gyvena ta valstybė.

Apie istorinį JAV ir Šiaurės Korėjos lyderių susitikimą – pokalbis su Seimo Europos reikalų komiteto pirmininku Gediminu Kirkilu, Seimo Europos reikalų komiteto vicepirmininku Andriumi Kubiliumi, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktoriumi Ramūnu Vilpišausku bei DELFI.lt apžvalgininku Ramūnu Bogdanu.

– Sakoma, kad gera pradžia – pusė darbo. Pone R. Bogdanai, sutinkate, kad pradžia yra sėkminga? Kaip sakė pats JAV prezidentas Donaldas Trumpas, komentuodamas susitikimą: „really fantastic“ (tikrai fantastiškas).

– R. Bogdanas: Kaip tik su kolega R. Vilpišausku prieš tai kalbėjome, kad D. Trumpas dabar užsiima naujų epitetų, kuriais dar galėtų pagirti šį susitikimą, paieška. Jūs sakote, kad tai – pusė darbo, o aš manau, kad tai panašu į visą darbą. Man atrodo, kad šio susitikimo didysis ir vienintelis pliusas yra tai, kad susitikimas įvyko. Tai ir yra svarbiausia, nes iki šiol abu lyderiai svaidėsi vienas į kitą negražiais žodžiais ir pasaulyje darėsi karšta – grėsė karinis konfliktas, į kurį būtų įtrauktos ir kitos regiono šalys. Dabar, kai susitikimas įvyko, įtampa atslūgsta ir manau, kad tai ir yra didysis šio susitarimo pasiekimas. Visgi visa tai, kas parašyta susitarime yra labai abstraktu: nėra jokių terminų, jokių grafikų, nieko. Ir tai yra visiškai suprantama, nes prieš dvi savaites šis susitarimas buvo numarintas. Tada vėl teko reanimuoti.

– Pone R. Vilpišauskai, tai jau yra kažkas, kas būtų verta Nobelio taikos premijos?

– R. Vilpišauskas: Dar ne, bet reikia pripažinti, kad tai yra istorinis susitikimas. Daugelio analitikų nuomone, susitikimas yra naudingesnis Šiaurės Korėjos lyderiui, nes tarsi jį legitimuoja – Kim Jong Unas kaip lygus su lygiu susitiko su galingiausios pasaulio valstybės vadovu. Dabar viskas priklausys nuo to, kas bus konkrečiai daroma. Nes, kaip jau kolega pastebėjo, nėra nei grafiko, nei veiksmų plano, nieko. D. Trumpas žodžiu pažadėjo dar daugiau negu čia yra numatyta – kad sustabdys karines pratybas su Pietų Korėja. Tai jau yra tam tikras pasitikėjimas gera Šiaurės Korėjos lyderio valia. Bet istorija rodo, kad ne vienas panašus susitarimas su Šiaurės Korėja jau buvo sulaužytas jos pačios iniciatyva. Dabar tarp analitikų yra labai tvirtas sutarimas, kad viskas priklausys nuo to, kaip šis postūmis pavirs konkrečiais susitarimais ir veiksmais: kada bus sudarytas planas, kaip bus tikrinamos konkrečios vietos, kuriose yra branduoliniai ginklai, ar bus įsileidžiami inspektoriai ir t.t. Galime padaryti labai įdomią analogiją – prezidento D. Trumpo komanda dabar iš esmės turės nuveikti tokį patį didžiulį darbą, kokį prezidento Baracko Obamos komanda atliko derėdamasi su Iranu.

– Pone A. Kubiliau, vertinant patį susitarimą, kuris iš tikrųjų – labai trumpas ir abstraktus, galima pastebėti politinį momentą, kuris parodo JAV lyderystę, sprendžiant Korėjos likimą. Ne Kinijos, ne Rusijos, ne kitų valstybių. Tai irgi svarbus akcentas, ar ne?

– A. Kubilius: Man atrodo, kad svarbiausias dalykas yra pati politinė aplinka. Ryškėja tam tikras D. Trumpo užsienio politikos stilius. Negali sakyti, kad jis nėra kitoks. Jis yra kitoks ir jis nuolat pasikartoja. Ką matėme ir per šias derybas – prieš beveik metus D. Trumpas Šiaurės Korėjos lyderiui paaiškino, kieno branduolinis mygtukas yra didesnis ir kas laukia Korėjos, jeigu ji blogai elgsis. Vėliau paskelbia, kad neįvyks susitikimas, tada jau įvyksta. Kitaip sakant, matomas toks alfa patino, kaip kai kurie vadina, elgesys. Jis yra lyderis, jis vienas priima sprendimus. Nėra jokio partnerių ar koalicijų telkimo, jis vienas eina ir daro. Koks bus rezultatas – pamatysim, bet tai kartojasi nuolat. Bet man didžiausią nerimą kelia tai, kad jis tokį patį stilių dabar taikys ir Europos Sąjungoje: „Aš čia lyderis ir aš čia parodysiu kaip reikia viską tvarkyti“. Kitą mėnesį kaip tik vyks NATO vadovų susitikimas. Suprantant, kad ir ES lyderiai ne visi yra tokie nuolankūs ir paprasti, gali prasidėti emocijų ir ambicijų karas, kuris mums yra pavojingas.

– Įsipareigojimai yra neapibrėžti terminais, bet jie yra apibrėžti tam tikrais principais – bendrų darbo grupių, kurios kontroliuotų nusiginklavimą, sukūrimas ir visa kita. Pone G. Kirkilai, kas, jūsų nuomone, šį susitarimą skiria nuo 1993 m., 2005 m. ar 2012 m.? Tąkart taip pat buvo panašaus turinio susitarimai, kurie nebuvo vykdomi. Kas pasikeitė?

– G. Kirkilas: Pritarčiau žinomos apžvalgininkės A. Applebaum nuomonei, kad šitam susitikimui paruošti buvo per mažai intelektualinių pastangų. Ankstesniems susitarimas – atvirkščiai: viską ruošė daug ekspertų, detaliai analizavo ir tik tada vadovai pasirašė. Įprastai taip ir yra. Visgi šiuo atveju praktiškai visa Amerikos spauda yra skeptiška. Jie sako: „Win-win or Kim-win“, t. y. ar abi pusės laimėjo, ar visgi laimėjo Šiaurės Korėja. Kad Kim Jong Unas laimėjo, sutinka visi – jis susitikimu legitimizavosi, be to, jam reikia pertraukos, nes šalis ant bado ribos. Todėl nemanau, kad reikėtų labai daug tikėtis iš šio susitarimo. Taip, šiam momentui įtampa atslūgo, bet net ir Pietų Korėja, kuri turbūt labiausiai suinteresuota šiuo susitarimu, net ir jos spauda yra labai atsargi.

– A. Kubilius: Dar vienas svarbus dalykas, kad šiuo susitarimu ir D. Trumpas įsipareigojo. Dabar jau jam reikia siekti realaus rezultato, kuris būtų apčiuopiamas.

– R. Bogdanas: Reikia nepamiršti, kad bandydamas nusiginkluoti Kim Jong Unas susidurs su dideliu pasipriešinimu savo karinėse pajėgose. Nes tai yra valstybė – armija, aptarnaujama ten gyvenančių žmonių. Praktiškai – vergų. Tai yra viena didžiausių pasaulyje armijų. Be to, nusiginklavimas reikštų, kad išnyktų ideologija, kuria beveik 70 m. gyvena ta valstybė. Taigi, apie šio susitarimo ateitį dar negalime daryti jokių išvadų.