Rubrika

Rašytoja Elif Shafak: Turkijoje mes nebemokame subtiliai mąstyti ir matyti

Garsi turkų rašytoja ELIF SHAFAK savo naujausiame romane „Trys Ievos dukterys“ (iš anglų k. vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė, išleido „Tyto alba“) pasakoja istoriją apie tris merginas, Oksfordo studentes – Nusidėjėlę, Tikratikę ir Abejojančiąją.

„Ši knyga – tai pasakojimas apie moters meilės, tikėjimo, Dievo, tapatybės ir laimės paieškas. Tai itin šiuolaikiška knyga, nagrinėjanti vienas svarbiausių šiandienos problemų. Taip pat joje aštriai kritikuojama turkų visuomenė ir jos buržua“, – sakė E. Shafak išskirtiniame interviu leidiniui „Hürriyet Daily News“. 

Pagrindinė knygos herojė Nazperė, artimųjų vadinama Pere, yra geras žmogus šeimos ir draugų akyse. Knygoje klausiate, ar įmanoma būti geram visą laiką. Tad ar įmanoma? Toks dalykas kaip absoliutus gėris neegzistuoja, bet labai paprasta manyti, kad esame malonūs ir geri žmonės visais gyvenimo atvejais. Tai tik iliuzija. Iš tiesų juk visi turime silpnybių ir pridarome kvailysčių. Neįmanoma tiesiog ištrinti savo blogųjų savybių, būtina suvokti, kad jos egzistuoja. „Pažink save“ – štai geras šūkis. Ir universalus.

Pasakojimą apie Perės gyvenimą būtų galima interpretuoti kaip visos Turkijos istoriją. Kokia ji?

Pagrindinė romano herojė yra vardu Perė. Ji – jauniausias vaikas Nalbantoglu šeimoje. Jos tėvas yra tvirtas kemalistas, malonus, nuoširdus pasaulietinių pažiūrų vyras, kuris visa širdimi palaiko ir skatina dukrą siekti išsilavinimo ir tapti apsišvietusia moterimi. Merginos mama – jo priešingybė. Ponia Selma yra tarsi nepajudinama uola, nepalenkiama ir religinga moteris. Tad namuose visuomet tvyro įtampa. Nekyla abejonių, kad Perė labiau prijaučia tėvui. Ji neatlieka tarpininkės vaidmens ir nesistengia laviruoti tarp tėvų skirtingų pasaulėžiūrų. Mergina dievina savo tėvą, tačiau stengiasi neprarasti ryšio ir su motina, be to, jai kyla daugybė klausimų apie tapatybę, tikėjimą, Dievą, lytį. Jos neužtikrintumas – ar veikiau sumišimas – atspindi sumaištį Turkijoje, kylančią dėl nesugebėjimo atrasti ir suvokti tautos bei šalies tapatybės. Štai ką mes, turkai, darome geriausiai – keliame sąmyšį. Taip pat Turkijoje mes nebemokame subtiliai mąstyti ir matyti. Pavyzdžiui, žmonės dažnai painioja tikėjimą su religija. Bet juk tikėjimas reiškia ne vien religiją. Mes rašome knygas, įsimylime ar kraustomės į kitą miestą – visa tai darome skatinami tikėjimo. Mums reikia tikėjimo, lygiai kaip ir abejonių. Būtina abejoti tuo, kas atrodo teisinga, kelti sau klausimus, būti atviriems ir trokšti išmokti naujų dalykų. Tikėjimas ir abejonė turi eiti koja kojon. Man išties sunku kalbėti apie tai visuomenėje, kuri prarado subtilumą. Ar sunku būtų buvę parašyti šią knygą, jei nuolat gyventumėte Turkijoje? Turkijoje žodžiai gali skaudžiai atsiliepti. Kiekvienas žurnalistas, rašytojas, poetas, akademikas tai žino. Dėl savo žodžių gali pernakt atsidurti teisme, gali būti spaudos paverstas pabaisa, užsipultas socialiniuose tinkluose. Šioje šalyje vis sunkiau kritiškai rašyti ir kalbėti. Turkijoje tvyro bauginimo ir nerimo atmosfera. Užtenka pasakyti kokią kritišką pastabą, ir iškart tau prilipdoma išdaviko ar Vakarų marionetės etiketė. Taip pat paplitusi ir asmeninė cenzūra – tai labai opi tema. Kiek žmonių, priklausančių literatų aplinkai, prisipažintų patys save cenzūruojantys? Vis dėlto akivaizdu, kad tai vyksta.

Ką pasakytumėte teigiantiesiems, kad jūsų romane gvildenamos temos yra gana įprastos?

Ši knyga – tai pasakojimas apie moters meilės, tikėjimo, Dievo, tapatybės ir laimės paieškas. Tai itin šiuolaikiška knyga, nagrinėjanti svarbiausias šiandienos problemas. Taip pat joje aštriai kritikuojama turkų visuomenė ir jos buržua. Vienas iš skyrių vadinasi „Paskutinė vakarienė“. Nebūčiau parašiusi šios knygos anksčiau, visa tai turėjau subrandinti. Tikriausiai nebūčiau jautusis ir tokia laisva, atvira ir kritiška, jei šią knygą pirmiausia būčiau rašiusi turkiškai. Rašiau ją anglų kalba.

Ir islamistai, ir ultranacionalistai vadovaujasi ta pačia nepakantumo logika, kurią galima išreikšti šūkiu: „Jei nepatinka, išeik.“ Jie teigia, kad kritiškai mąstantys žmonės turėtų išvykti iš šalies. Tai siaubinga. Ko Turkijai išties reikia – tai puoselėti kultūrą, kuri gerbia ir skatina įvairovę.

Perė užaugo šeimoje, kurios narių požiūris į tautinę savimonę ir tikėjimą labai skiriasi. Ar tikrovėje matote panašių pavyzdžių?

Per visus tuos metus Turkijoje mačiau daugybę tokių šeimų. Ideologijų sankirta, priešingi požiūriai į pasaulį po tuo pačiu stogu. Jie susikerta, bet sugyvena. Kiekvienoje turkų šeimoje galima rasti ir nacionalistų, ir liberalų, ir kairiųjų, ir konservatorių. Bet šių dienų visuomenė pernelyg susiskaldžiusi. Mūsų pažiūros tarsi išskirsto mus į tam tikrus mentalinius getus. Manau, tai pragaištinga. Ir islamistai, ir ultranacionalistai vadovaujasi ta pačia nepakantumo logika, kurią galima išreikšti šūkiu: „Jei nepatinka, išeik.“ Jie teigia, kad kritiškai mąstantys žmonės turėtų išvykti iš šalies. Tai siaubinga. Ko Turkijai išties reikia – tai puoselėti kultūrą, kuri gerbia ir skatina įvairovę.

Kodėl knygoje mėtinę kramtomąją gumą lyginate su fašizmu?

Jei fašizmas turėtų skonį, jis būtų panašus į aštrų mentolį. Sterilus grynumas. Absoliutus tapatumas. Juk to ir trokšta totalitariniai režimai – privalomo vienodumo. Grynumo, skirto aukštesnių jėgų. Štai kodėl jie tokie pavojingi. Ar jums kada kilo klausimas, kodėl Dievas leidžia tiek daug neteisybės? Žinoma, kilo. Kartą buvau pakviesta sakyti pamokslo Mančesterio katedroje. Kasmet čia kviečiamas koks nors rašytojas kalbėti apie tikėjimą ir Dievą. Ir visiškai nesvarbu, ar autorius yra krikščionis, musulmonas, žydas, budistas, ateistas ar agnostikas. Visi yra laukiami ir priimami. Tarp klausytojų taip pat galima sutikti įvairių religinių pažiūrų žmonių. Tos mišios buvo nuostabios, ir jaučiausi labai pagerbta galėdama jose sakyti kalbą apie amžiną tikėjimo ir abejonės valsą. Savo dienoraštyje pagrindinė romano veikėja užrašo tokią mintį: „Dievas yra lego žaidimas.“ Kaip ji jums kilo? Aš nesu religingas žmogus. Tiesą pasakius, man nepatinka, kaip religijos skirsto žmones į „mes“ ir „kiti“ kategorijas. Manęs nedomina religija. Mane domina Dievas. Klausimai man svarbesni nei atsakymai. Neteigiu, kad radau visus atsakymus, man tiesiog labai patinka užduoti klausimus. Štai kuo romano žanras yra puikus – romane rašytojas gali klausti sudėtingų klausimų ir atspindėti atsakymų, nuomonių, interpretacijų įvairovę, suteikti žodžio laisvę nutildytiesiems ir atstumtiesiems. Parengta pagal hurriyetdailynews.com. ***

Elif Shafak „Trys Ievos dukterys“. Vilnius: „Tyto alba“, 2018 m. Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė.

Mūsų buvo trejetas: ji, Mona ir aš. Nusidėjėlė, Tikratikė ir Abejojančioji.

Elif Shafak – žymiausia turkų rašytoja, sėkmingai derinanti Rytų ir Vakarų literatūrines tradicijas. Yra parašiusi penkiolika knygų, jos išverstos į keturiasdešimt septynias kalbas. Lietuviškai išleisti jos romanai „Stambulo pavainikė“, „Keturiasdešimt meilės taisyklių“, „Mečetė sultono dukteriai“ („Tyto alba“, 2010, 2012, 2017 m.). „Trys Ievos dukterys“ – naujausias E. Shafak romanas.

Vieną pavasario vakarą Stambule turtinga dviejų vaikų motina Perė vyksta į vakarėlį prašmatnioje viloje, tačiau pakeliui tampa užpuolimo auka: elgetos pagrobia jos rankinę, o iš jos iškrenta nuotrauka, primenanti studijas Oksforde. Tai vienintelis praeities įrodymas, su kuriuo ji nepajėgė išsiskirti – nes tai buvo svarbiausia jos gyvenimo atkarpa, pasibaigusi netikėtai ir žiauriai. Ir vakarėlis Perei virsta prisiminimų vakaru...

Oksforde negalėjo būti skirtingesnių merginų kaip Perė, Šyryn ir Mona. Tiek kilme, tiek išvaizda, tiek būdu, o svarbiausia – požiūriu į tikėjimą. Tačiau vienas dalykas buvo bendras: Dievo klausimas. Ne, du dalykai. Antrasis – tai profesorius Azuras ir jo Dievo pažinimo seminaras. Protingas, provokuojantis, net šokiruojantis ir nepaprastai patrauklus profesorius, kurį Oksforde vieni garbina, o kiti keikia. Abejonių kupina Perė, įžūli ateistė Šyryn ir pamaldi musulmonė Mona, gebanti suderinti amerikietišką feminizmą su hidžabo dėvėjimu, – visos jos susitinka Azuro seminare, tikėdamosi surasti Dievą savyje ir išsivaduoti iš abejonių. Trys merginos, trys Ievos dukterys, trys keliai, vienas tikslas – ir trys visiškai skirtingi likimai.

Prisiminimų į praeitį nublokšta Perė tą katastrofišką Stambulo vakarą bando grįžti į skaudžią patirtį, kurią beviltiškai stengėsi užmiršti. Bet ar mes galime pabėgti nuo savęs?

Monika Grigutytė