Rita šiuo me­tu esu Pie­tų Is­pa­ni­jo­je pas bro­lį

Aly­tiš­kė Ri­ta Ja­ku­ce­vi­čiū­tė gy­ve­na ir dir­ba Pran­cū­zi­jo­je, ji da­li­ja­si gy­vais įspū­džiais taip pat ir apie si­tu­a­ci­ją Is­pa­ni­jo­je, kur šiuo me­tu iš­vy­ko pas ten gy­ve­nan­tį bro­lį.

Ma­no nuo­la­ti­nė gy­ve­na­mo­ji vie­ta yra Pa­ry­žiu­je Pran­cū­zi­jo­je, o šiuo me­tu esu Pie­tų Is­pa­ni­jo­je pas bro­lį. Iš pat pra­džių bu­vo sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kad ga­li­me pri­ei­ti prie to­kios eks­tre­ma­lios si­tu­a­ci­jos.

Iki ko­vo gy­ve­ni­mas ėjo sa­va va­ga, be di­de­lių po­ky­čių. Aš ir ma­ne su­pan­tys žmo­nės be­veik ne­krei­pė­me į tai dė­me­sio. Vis­kas at­ro­dė kon­tro­liuo­ja­ma ir net ne­ver­ta stre­suo­ti bei ne­ri­mau­ti.

Ko­vą pa­ju­tau ko­ro­nos pa­sėk­mes sa­vo pro­fe­si­nė­je veik­lo­je, kai pra­si­dė­jo žmo­nių su­si­bū­ri­mų drau­di­mas, ren­gi­nių at­šau­ki­mas. Aš esu fre­e­lan­ce vi­de­as­tė – fil­muo­ju ir mon­tuo­ju įvai­raus ti­po vi­deo-, dir­bu pa­gal už­sa­ky­mus skir­tin­goms įmo­nėms, da­rau ko­mer­ci­nius vi­deo-, fil­muo­ju ren­gi­nius.

Ko­vo mė­nuo nu­si­ma­tė ne­blo­gas, ga­nė­ti­nai už­pil­dy­tas dar­bais ir stai­ga pra­si­dė­jo fil­ma­vi­mų anu­lia­vi­mai ar nu­kė­li­mai. Vie­nas žmo­gus su­sir­go – fil­ma­vi­mas anu­liuo­tas, ki­tas di­de­lis ren­gi­nys nu­kel­tas ir jo­kių nau­jų pro­jek­tų.

Pas­kui bu­vo už­da­ro­mos mo­kyk­los, ka­vi­nės, drau­džia­mi dau­giau nei 5000 žmo­nių su­si­bū­ri­mai, vė­liau 1000 ir 100. Kuo to­liau, tuo la­biau vis­kas grei­tė­jo. Iš­ėjo įsa­ky­mas lik­ti na­muo­se, dirb­ti iš na­mų, kam tik lei­džia ga­li­my­bės. At­ro­dė, kad vis­kas su­sto­ja.

Tuo­met pra­dė­jau ne­ri­mau­ti dėl si­tu­a­ci­jos ir dė­lio­ti at­ei­ties pla­nus, ką da­ry­siu, jei si­tu­a­ci­ja blo­gės – gal­būt po­rai sa­vai­čių vyk­ti į kai­mą ir dirb­ti prie as­me­ni­nių pro­jek­tų ar va­žiuo­ti į Lie­tu­vą pas tė­vus.

Per ke­le­tą die­nų vis­kas dras­tiš­kai pa­si­kei­tė.

Pran­cū­zai, ypač pa­ry­žie­čiai, ne­mėgs­ta jų tei­sių su­var­žy­mų. Pir­mą sek­ma­die­nį po drau­di­mų bu­vo sau­lė­ta die­na, o vi­si par­kai jau bu­vo už­da­ry­ti, tai įvy­ko di­de­lis žmo­nių su­si­bū­ri­mas prie upės.

Pir­ma­die­nį dar tu­rė­jau dirb­ti, bet tai bu­vo at­šauk­ta. Pas­kui nu­te­kė­jo in­for­ma­ci­ja dėl ga­li­mo 45 die­nų ka­ran­ti­no. Jo truk­mė iš­gąs­di­no, nes gy­ve­nu vie­na ma­žo­je erd­vė­je. Bu­vo min­čių vyk­ti į Lie­tu­vą, bet pas­kui šį va­rian­tą at­me­čiau dėl ga­li­mų už­kra­tų vy­res­niems žmo­nėms, ga­li­my­bės izo­liuo­tis. Ir nu­spren­džiau vyk­ti pas bro­lį į Is­pa­ni­ją, kur si­tu­a­ci­ja daug­maž pa­na­ši ir pa­pras­tes­nis su­si­sie­ki­mas.

Bi­lie­tą pa­si­ė­miau pir­ma­die­nio die­ną, pre­zi­den­to pra­ne­ši­mas iš­ėjo pir­ma­die­nį va­ka­re ir nau­jos tai­syk­lės įsi­ga­lio­jo nuo ant­ra­die­nio 12 val. die­nos, o ma­no skry­dis bu­vo tre­čia­die­nį per pie­tus. Tai­gi bu­vo pa­skelb­tas 15 die­nų ka­ran­ti­nas su ti­kė­ti­nu pra­tę­si­mu, rei­ka­la­vi­mu iš­ei­nant iš na­mų tu­rė­ti de­kla­ra­ci­ją su bu­vi­mo lau­ke prie­žas­ti­mi, ša­lių už­si­da­ry­mais.

Są­my­šis. Li­go­ni­nės per­pil­dy­tos, me­di­kams trūks­ta kau­kių. Ei­lės par­duo­tu­vė­se, trū­ku­mas pre­kių, ypač tu­a­le­ti­nio po­pie­riaus, kiau­ši­nių, ma­ka­ro­nų…

Bu­vo daug stre­so, per vie­ną die­ną bent pen­kis kar­tus pa­kei­čiau nuo­mo­nę dėl ke­lio­nės. Dau­gu­ma skry­džių bu­vo anu­liuo­ti ir ma­na­sis bu­vo prieš­pas­ku­ti­nis tarp Pa­ry­žiaus ir Ma­la­gos to­mis die­no­mis. Iš va­ka­ro nu­spren­džiau ne­va­žiuo­ti, bet ry­te at­si­kė­liau, su­si­dė­jau daik­tus ir iš­vy­kau.

Oro uos­te bu­vo ne­daug žmo­nių, jo­kios pa­ni­kos, vis­kas vy­ko sklan­džiai iki įlai­pi­ni­mo į lėk­tu­vą. Tuo­met pa­sa­kė, kad Is­pa­ni­jos val­džia pri­ima tik re­zi­den­tus (vie­ti­nius gy­ven­to­jus) ir kad jei ma­nęs ne­įsi­leis, tai oro li­ni­jos už tai ne­at­sa­ko. Per ke­lias mi­nu­tes nu­spren­džiau vis­gi vyk­ti, bro­lis at­siun­tė jo re­zi­den­ci­jos po­pie­rius. Nu­si­lei­dus ne­bu­vo pa­tik­rų. Is­pa­ni­jo­je šiuo me­tu, kaip ir vi­sur, ka­ran­ti­nas, tai­gi lie­ka­me na­muo­se.

At­mo­sfe­ra – tiek Pa­ry­žiu­je, tiek Is­pa­ni­jo­je – sle­gian­ti, jun­ta­mas ne­ri­mas. Pran­cū­zi­jo­je įsta­ty­mai vis griež­tė­ja. No­rint iš­ei­ti, rei­kia pa­si­da­ry­ti de­kla­ra­ci­ją dėl iš­ėji­mo iš na­mų prie­žas­čių. Skait­me­ni­nė te­le­fo­ni­nė jau ne­be­ga­lio­ja, tu­ri bū­ti po­pie­ri­nė. Bau­dos au­ga. Iš pra­džių – 38 eu­rų bau­da, jei ne­su­mo­ka­ma per ke­lias die­nas – jau ky­la iki 135. Da­bar iš kar­to 135 ir, jei pa­si­kar­to­ja, jau 375 ir gre­sia še­šių mė­ne­sių įka­li­ni­mas.

Kai ku­riuo­se mies­tuo­se įves­ta ko­men­dan­to va­lan­da. Pa­si­py­lė daug  bau­dų ir areš­tų ne­pa­klus­nie­siems. Dar vie­na pro­ble­ma – Pran­cū­zi­jo­je yra daug be­na­mių, ku­riems ne­bu­vo su­teik­ta pa­gal­ba.

Pre­zi­den­tas Em­ma­nu­e­lis Mac­ro­nas pa­skel­bė ka­ro pa­dė­tį, ku­ri jam su­tei­kia di­de­lę val­džią. Ma­nau, svar­bu su­si­telk­ti, kad vi­ru­sas grei­čiau bū­tų lo­ka­li­zuo­tas ir eks­tre­ma­li si­tu­a­ci­ja kuo grei­čiau pa­si­baig­tų.

Bet kar­tu val­džia pa­si­nau­do­ja šia pa­dė­ti­mi, kad už­tik­rin­tų sa­vo ga­lią. Pran­cū­zi­jo­je, pa­skel­biant ka­ro pa­dė­tį, o ne eks­tre­ma­lią si­tu­a­ci­ją  (kaip, pa­vyz­džiui, po te­ro­riz­mo iš­puo­lių), yra su­tei­kia­mi val­džiai įga­lio­ji­mai pa­pil­do­mai kon­tro­lei. Ka­ro ir epi­de­mi­jos ter­mi­nų pai­nio­ji­mas yra ma­ni­pu­lia­vi­mas vi­suo­me­ne.

Is­pa­ni­jo­je po­li­ci­ja mar­ši­ruo­ja gat­vė­mis, bau­džia­ma už bu­vi­mą lau­ke be prie­žas­ties. Pra­ei­tą die­ną po­li­ci­jos eki­pa­žas ėjo vi­di­niais kie­mais ir drau­dė klau­sy­tis mu­zi­kos. Mus su­drau­dė, nors klau­sė­me per te­le­fo­ną, taip pat mū­sų kai­my­nus, nors mums jų mu­zi­ka net ne­si­gir­dė­jo, o la­biau gir­dė­jo­si po­li­ci­jos pa­rei­gū­nų kal­bos.

Šiuo me­tu as­me­niš­kai jau­čiuo­si ga­na sau­giai, ta­čiau ne­ri­mau­ju dėl at­ei­ties, ko­kiu mas­tu dar ga­li iš­plis­ti ši pan­de­mi­ja, dėl mir­čių skai­čiaus, li­go­ni­nių per­pil­dy­mo ir ka­da vi­sa tai baig­sis, kaip ir ka­da ga­lė­siu grįž­ti į sa­vo na­mus į Pa­ry­žių ir į Lie­tu­vą, Aly­tų, ap­lan­ky­ti tė­vų.

Man at­ro­do, kad pan­de­mi­ja ir ka­ran­ti­nas yra tar­si me­tas su­sto­ti, pa­da­ry­ti pau­zę nuo mū­sų vis grei­tė­jan­čio gy­ve­ni­mo bū­do, per­žiū­rė­ti sa­vo ver­ty­bes, gy­ve­ni­mą, su­pan­čius žmo­nes.  Vis skųs­da­vo­mės, kad ne­tu­ri­me lai­ko, tai da­bar tu­ri­me jo į va­lias ir ga­li­me jį nau­do­ti sa­vo po­il­siui, mie­gui, ben­dra­vi­mui su ar­ti­mai­siais ar as­me­ni­nių pro­jek­tų kū­ri­mui.

Ma­nau, kad vi­suo­me­nė tu­rė­tų pa­si­keis­ti, ir iš val­džios pu­sės tu­rė­tų bū­ti už­tik­rin­tas žmo­nių sau­gu­mas ir pir­mi­niai po­rei­kiai, to­kie kaip mais­tas ir gy­ve­na­mo­ji vie­ta ne tik pan­de­mi­jos me­tu, bet ir vė­liau.

Ki­tas ge­ras po­ky­tis, jog pa­sau­ly­je su­ma­žė­jo tar­ša.

Pui­ku, kad Lie­tu­va iš anks­to ėmė­si prie­mo­nių ir ne­lau­kė, kol vi­ru­sas iš­plis. Vi­siems lin­kiu kan­try­bės ir svei­ka­tos. Bū­ki­me ra­mūs ir sma­gūs! Sau­gaus ka­ran­ti­no!

Saulė Pinkevičienė