Litla-Hraun kalėjime laikomi sunkius nusikaltimus įvykdę asmenys.

Islandijoje, kur gyvena apie 330 000 žmonių, žmogžudystės – itin retas nusikaltimas. Nuo 2000 metų šalyje kasmet nužudoma po 2 žmones, o 2008-aisiais išvis nebuvo nė vienos žmogžudystės. Todėl 2017 metų sausį šalyje, kur policininkai patruliuoja be ginklų, žinia apie paslaptingai dingusią merginą gyventojams sukėlė tikrą šoką ir pakeitė požiūrį į atvykėlius.

Neįprastas dingimas

Sostinės Reikjaviko gyventojai Birnai Briaunsdotirai (20 m.) ta diena buvo niekuo neypatinga. Sausio mėnesį saulė šviečia vos penkias valandas. Vakarop, jau sutemus, mergina susitiko su draugais alaus bare ir vaišinosi alumi, žaidė kortomis, o vėliau visi persikraustė į klubą pašokti.

Apie antrą valandą nakties, pavargę nuo šokimo, Birnos draugai nutarė eiti namo. Birna liko klube ir iš jo išėjo apie penktą valandą ryto. Islandijoje merginoms įprasta ir naktimis vaikščioti vienoms, nes jų čia niekas iki tol neskriausdavo. Mergina patraukė namo gatve, kurioje kas 10 metrų stovi ryškiai šviečiantys žibintų stulpai. Birna buvo jau gerokai apgirtusi, tad vienu momentu ant šaligatvio pabėrė monetas. Šiaip taip jas susirinkusi ji dar susidūrė su kitu praeiviu ir, pražingsniavusi pro „Lebovskio“ barą bei kavos parduotuvę, paslaptingai dingo.

Kai Birna nepasirodė darbe, jos draugė Marija sunerimo, nes anksčiau mergina niekada nebuvo pavėlavusi. Marija paskambino Birnai, tačiau telefonas buvo išjungtas – to irgi anksčiau nebūta. Marija apskambino draugus, su kuriais Birna buvo klube, ir sužinojo, jog ji ten likusi viena, be draugų. Namie merginos irgi nebuvo…

Birnos motina Sila Hreinsdotir po Marijos skambučio iš karto kreipėsi į policiją ir parašė žinutę socialiniame tinkle „Facebook“: „Brangūs draugai, nebūdinga, kad negalėtume su Birna susisiekti. Prašau pasidalinti šia žinute – ir suraskime ją.“Per kelias valandas atsiliepė tūkstančiai žmonių, tačiau dukra tylėjo. Motina naktį dar kelis kartus skambino į policiją, tačiau iš ten irgi nebuvo jokių naujienų.

Sekmadienio rytą policija pranešė, jog Birnos telefonas buvo išjungtas 6 valandą ryto beveik 10 kilometrų nuo Reikjaviko, uosto rajone. Tėvai ir draugai nuvyko ten ieškoti merginos ir vaikščiojo belsdamiesi į visus butus bei rodydami prapuolusiosios nuotrauką. Vakarop motina supanikavo – dar nebuvo taip, kad dukra neatsilieptų 36 valandas, o policija praktiškai merginos ir neieškojo. Tuomet tėvai ir draugai kreipėsi į žurnalistus. Apie jauną dingusią merginą vakare pranešė per visus naujienų kanalus.

Raudonas automobilis

Kai sekmadienio vakarą kolegos paskambino detektyvui Grimurui Grimsonui (56 m.) ir pranešė apie merginos dingimą, jis iš karto nuvyko į komisariatą. Tai buvo patyręs teisėsaugininkas. 1990 metais jis tyrė bylą, kai per nelaimingą atsitikimą, po sniego lavina Vestfirdire žuvo daugiau kaip 30 žmonių. Nuo 2009 metų G. Grimsonas daugiau kaip 6 metus dirbo prokuratūroje, kur tyrė sukčiavimo bylas ir privertė užsidaryti tris stambiausius šalies bankus.

Vykdamas į komisariatą detektyvas labai nesijaudino, nes kiekvieną mėnesį policija gaudavo pranešimų apie dingusiuosius. Tai buvo medžiotojai, turistai, problemiški paaugliai, narkomanai ar pasiklydę senukai. Visi jie anksčiau ar vėliau atsirasdavo.

Atvykęs į komisariatą detektyvas ėmė peržiūrinėti vaizdo įrašus. Jis matė, kaip mergina susirinko pinigus, kaip praėjo pro kavos parduotuvę. Peržiūrėdami įrašą antrą kartą tyrėjai pastebėjo mažą raudoną automobilį „Kia Rio“, važiuojantį priešinga kryptimi, negu ėjo B. Brjansdotir. Gali būti, kad mergina įsėdo į šią mašiną, tačiau nebuvo įmanoma įžiūrėti nei kas yra mašinos viduje, nei koks jos numeris. Patikrinę duomenų bazę, policininkai aptiko šimtą tokių modelį ir spalvą atitinkančių mašinų.

Vėliau, naktį, Birnos tėvai atvyko į policijos komisariatą. Motina reikalavo kuo greičiau pradėti dukros paiešką. Policininkams parodžius kamerų užfiksuotą medžiagą S. Hreinsdotir įniršo, kad policininkai dar nenustatė, kas vairavo mašiną.

Kraujas ant sėdynės

Stereotipas apie tai, kad Islandijoje visi vienas kitą pažįsta, yra perdėtas, tačiau, jei vienam islandui pasakysi apie kitą, tai jie tikriausiai turės bendrą pažįstamą. Šios šalies gyventojams išugdytas jausmas, kad jie yra brangi visuomenės dalis ir, jei tik kam nors reikia pagalbos, padėti skuba visi – pažįstami ir nepažįstami. „Pas mus visi ką nors daro visuomenei, dirba už tai negaudami jokio atlygio. Kas dainuoja chore, kas žaidžia sporto komandoje. Tai padeda mums jaustis reikalingiems ir svarbiems“, – sako islandų detektyvų rašytoja Lilia Sigurdardotir.

Todėl ir į merginos paiešką įsitraukė Islandijos paieškos ir gelbėjimo asociacijos nariai. Tai jau 20 metų veikianti organizacija, kurios nariai yra labai gerai apmokyti savanoriai.

Pirmąjį įkaltį surado du dvidešimtmečiai broliai, išėję ieškoti Birnos ten, kur pastarąjį kartą buvo užfiksuotas jos telefono signalas. Priėję netoliese esančią prieplauką, jie pamatė statybinių medžiagų krūvą. Nusprendę apsižvalgyti atidžiau, broliai tarp jų pastebėjo juodų batų porą. Atvykusi policija greitai patvirtino, kad tai B. Brjansdotir batai. Iš vaizdo kamerų medžiagos buvo matyti, kad į prieplauką buvo atvykęs ir raudonasis „Kia Rio“. Mašina buvo sustojusi prie žvejybos tralerio „Polar Nanoq“ su Grenlandijos vėliava. Iš automobilio išvirtęs akivaizdžiai įkaušęs keleivis nusvirduliavo į laivą. Tada mašina nuvažiavo. Šį kartą policijai pavyko įžiūrėti mašinos valstybinį numerį ir išsiaiškinti, kad ją išsinuomojo žvejai Tomas ir Nikolajus Olsenai (abu – 25 m.) iš Grenlandijos. Nors jų pavardė ta pati, paaiškėjo, kad jie nėra giminės.

Automobilį jie grąžino šeštadienį per pietus, vėliau jį spėjo išsinuomoti jauna šeima. Naujieji nuomininkai skundėsi, jog mašinoje stipriai jaučiasi chemikalų kvapas. Policininkai suprato, jog salonas buvo valytas ir labai atidžiai apžiūrėję ant galinės sėdynės rado kraujo pėdsakų. Jų pavyzdys kartu su B. Brjansdotir DNR buvo nusiųstas į tyrimų laboratoriją. Kadangi Islandijoje nėra šiuolaikinius reikalavimus atitinkančios laboratorijos, kraujo pavyzdžiai buvo išsiųsti į Švediją.

Padėjo kapitonas

Deja, pradėjus ieškoti įtariamųjų, paaiškėjo, kad traleris jau išplaukęs. Antradienį T. Olsenui į laivą, kuris buvo už šimtų kilometrų nuo Reikjaviko, paskambino vienas žurnalistas ir paklausė, ar žvejys buvo išsinuomojęs raudoną „Kia Rio“. Sunerimęs vyras apie tai pasakė laivo kapitonui, kuris nuramino Tomą, kad nereikia jaudintis, jei nieko blogo nepadarė.

Tuo metu detektyvo G. Grimsono komanda susiruošė į žvejų laivą. Sraigtasparniu jie nuskrido į Danijos karinį laivą. Juo jie planavo nuplaukti į Grenlandiją, o iš ten drauge su vietiniais pareigūnais nuvykti į „Polar Nanoq“ laivą ir suimti įtariamuosius. Laikas tuo metu buvo didžiausias detektyvo priešas. G. Grimsonas suprato: kuo ilgiau jie nepasieks laivo, tuo daugiau laiko žvejai turės įkalčiams sunaikinti ir suderinti savo parodymus tarpusavyje.

Tačiau visai netikėtai į pagalbą detektyvui atėjo laivo kapitonas. Internete perskaitęs apie dingusią merginą, jis nusprendė grįžti atgal į Islandiją. Prieš tai dar išjungė interneto ryšį, kad įgulos nariai negalėtų sužinoti nieko daugiau apie šią istoriją.

Pagavo meluojant

Nors islandai ir neturi kariuomenės, šalyje egzistuoja specialiosios antiteroristinių operacijų pajėgos, vadinamos Vikingų daliniu. Trečiadienio rytą sraigtasparnis su šešiais šio Vikingų dalinio nariais pasitiko „Palar Nanoq“, įplaukiantį į Islandijos teritorinius vandenis ir suėmė T. Olseną ir N. Olseną. Jie buvo uždaryti savo kajutėse. Po 12 valandų laivas atplaukė į Reikjaviką.

Tuo metu jau visa Islandija sulaikiusi kvapą sekė šią istoriją. „Ši byla atskleidė mūsų visuomenės baimę: jauna nekalta moteris užsieniečių užpulta miesto centre“, – aiškino Islandijos universiteto sociologijos profesorė Helga Ganlaugson. Visuomenė spėliojo: gal B. Brjansdotir laikoma gyva laive su daugiau mergaičių – kaip įkaitės. Policijai nuolat teko neigti įvairius gandus. Buvo pasirodę pranešimų, kad mergina rasta nuskendusi ežere.

Kai laivas su įtariamaisiais atplaukė į uostą, ten susirinko didžiulė minia, tad pareigūnams teko apsupti prieplauką. Atrodė, kad ten buvo suvažiavę visi Reikjaviko policijos ekipažai. Islandai su palengvėjimu stebėjo, kaip du įtariamieji su antrankiais paliko laivą.

Jūreivių apklausa vyko tuo pačiu metu, tik skirtinguose kabinetuose. Jie papasakojo, kad jų laivas sausio 11-ąją atplaukė į Reikjaviką, kad pasamdytų keletą naujų jūreivių. Pasinaudoję proga senieji įgulos nariai nusprendė pabūvoti krante. Tomas išsinuomojo „Kia Rio“ ir Nikolajų į automobilį paėmė tik apie vidurnaktį, kai šis jau buvo visai girtas.

Abu žvejai tikino, kad tuo metu, kai vaizdo kameros paskutinį kartą užfiksavo B. Brjansdotir, į jų mašiną įlipo dvi merginos. N. Olsenas teigė tuo metu miegojęs. T. Olsenas nuvežė jį į laivą, pastatė mašiną prieplaukos gale, persėdo į mašinos galą pas dvi merginas ir ėmė su jomis bučiuotis. Tomas tvirtino, kad maždaug po valandos abi merginas pavežęs iki sankryžos, išleidęs jas ir nuvažiavęs.

Nikolajaus parodymus patvirtino ir įrašai iš vaizdo kamerų – jis buvo girtas ir išlipo iš mašinos uoste apie šeštą ryto. O štai T. Olseno pasakojime buvo daug mįslių. Šeštadienį, 7 valandą ryto, kai jis buvo užfiksuotas nuvažiuojantis nuo prieplaukos, jo telefonas buvo išjungtas 4 valandoms. Mašina nebuvo užfiksuota jokios stebėjimo kameros iki pat 11 valandos, kai Tomas sugrįžo į uostą. Jis teigė miegojęs mašinoje, nors rodmenys bylojo apie ilgą pasivažinėjimą. Vėliau jis buvo užfiksuotas prekybos centre perkantis valymo skysčio, plastikinių maišų, drabužių ir valantis mašiną. Jis teigė, kad bandė nuo mašinos galinės sėdynės išvalyti vėmalus. Bet tyrimas parodė, kad ten būta kraujo ir jis yra Birnos.

Kiti įkalčiai irgi buvo nepalankūs T. Olsenui. Ant krūtinės jis turėjo įbrėžimų – pasipriešinimo ženklų. Apieškoję jo kajutę laive pareigūnai rado 23 kilogramus hašišo, kurio vertė juodojoje rinkoje viršijo pusantro milijono eurų. Galiausiai laivo šiukšlių dėžėje buvo surastas vairuotojo pažymėjimas, priklausantis B. Brjansdotir.

Grimsonas neabejojo, kad T. Olsenas yra kaltas dėl merginos mirties, bet jos kūno niekur nebuvo galima rasti. Praėjus savaitei nuo merginos dingimo prasidėjo didžiausia paieškos operacija Islandijos istorijoje. Islandijos paieškos ir gelbėjimo asociacija pašaukė 835 savanorius ir skyrė 87 transporto priemones, prie jų prisijungė keli šimtai pavienių padėjėjų. Jie visoje saloje ieškojo B. Brjansdotir. Maždaug po pusantros paros nuo operacijos pradžios iš sraigtasparnio prie Selvogsvičio švyturio buvo pastebėtas plūduriuojantis dingusios merginos kūnas.

Sulaukė nuosprendžio

Šokas greitai pavirto sielvartu. B. Brjansdotir atminimas buvo pagerbtas ne vien Islandijoje, bet ir Grenlandijoje, Danijoje. Žinia apie mirtį Islandijoje apskriejo visą pasaulį. B. Brjansdotir laidotuvės vyko didžiausioje šalies bažnyčioje, toje pačioje gatvėje, kurioje paskutinį savo gyvenimo vakarą leido mergina. Ceremonijoje dalyvavo 2000 žmonių, tarp jų ir Islandijos prezidentas bei premjeras.

Tik po dviejų savaičių Birnos mama buvo pasiruošusi klausytis, kaip mirė jos dukra. G. Grimsonas papasakojo, kad nors B. Brjansdotir buvo rasta nuoga, seksualinės prievartos požymių nebuvo užfiksuota. Pareigūnai nustatė, kad ji buvo smaugiama ir mušama, bet į vandenį įmesta dar gyva. Skrodimas parodė, kad oficiali mirties priežastis – nuskendimas.

Olsenas buvo paleistas į laisvę po dviejų savaičių, nes nedalyvavo įvykdant nusikaltimą. O T. Olsenas kaltę dėl žmogžudystės ir toliau neigė, todėl policija negalėjo suprasti, kodėl jis nužudė B. Brjansdotir. Teismo proceso metu jis bandė pakeisti parodymus ir kaltę suversti N. Olsenui, tačiau visi įkalčiai buvo prieš jį. Visi trys teisėjai T. Olseną pripažino kaltu dėl narkotikų laikymo ir žmogžudystės ir nuteisė 19 metų laisvės atėmimo bausme.

Jau ateina pokyčiai

Grimsonas džiaugiasi ištyręs pirmą ir vienintelę žmogžudystės bylą per savo karjerą, bet apgailestavo, kad policija nesugebėjo sureaguoti greičiau. B. Brjansdotir motina pripažino esanti dėkinga visuomenei už paramą, tačiau jai ši tragedija sukėlė tik sielvartą. Nors naktys Reikjaviko centre ir toliau triukšmingos, kiekvienas islandas gali paliudyti, kad beprasmiška tragedija pakeitė jų saugumo jausmą. Reikjavike padaugėjo stebėjimo kamerų, merginos tapo atsargesnės su nepažįstamaisiais.

Tačiau didžiausias pokytis įvyko tautos psichikoje – žmonės suvokė, kad nėra apsaugoti nuo grėsmių, atkeliaujančių iš už salos ribų. „Manau, daugybei islandų buvo sunku suvokti, kad maža atskira sala tampa atvira ir kosmopolitiška. Žmonės ėmė labiau nerimauti dėl naujos globalaus pasaulio eros“, – teigė žurnalistas Egilas Bjarnasonas.

Narkotikai skrandyje

Kaip dabar visa Islandija sekė merginos dingimo istoriją, taip prieš keletą metų šią šalį buvo sukrėtusi lietuvio narkotikų kurjerio mirtis.

Telšių gyventojo Vaido J. (29 m.) kūnas buvo rastas Norvegijos jūroje prie nedidelio Neskaupstaduro žvejų kaimelio šalies rytuose. Kraupų radinį aptiko naras, apžiūrinėdamas medinius uosto įrenginius, kuriuos planuota taisyti. 7 metrų gylyje gulėjo į kilimą suvyniotas jauno vyro kūnas. Prie kojų buvo pritvirtinti svarmenys.

Ant velionio kūno pastebėtos kelios durtinės žaizdos, tad policija iš karto įtarė, jog žmogus galėjo būti nužudytas, o lavonas įmestas į jūrą, siekiant nuslėpti šį nusikaltimą.

Vėliau aukos skrandyje ekspertai aptiko apie 400 gramų amfetamino, supakuoto į nedidelius guminius maišelius. Nusikaltimo scenarijus didesnių abejonių nekėlė: įtarta, jog narkotikų kurjeris galėjo mirti nuo mirtinos kvaišalų dozės, skrandyje plyšus vienam iš guminių maišelių. Gana įtikinamai skambėjo versija, jog nusikaltėliai, prieš nuskandindami kūną, mėgino išimti iš aukos kūno brangų krovinį, tačiau po kelių nesėkmingų bandymų atsikratė kūno.

Islandijos teisėsaugininkai iš karto įtarė, jog velionis gali būti lietuvis, mat jis vilkėjo marškinėlius su lietuviška etikete.

Sulaikius du įtariamuosius islandus ir vieną lietuvį nustatyta, kad Vaidas J. atskrido į Reikjaviką ir su bendrais laukė, kol išsituštins ir galės atiduoti amfetamino maišelius. Bet net ir išgėrus vidurius laisvinančiųjų, maišeliai nejudėjo iš vietos. Vyras kentė didžiulius skausmus, bet į medikus kreiptis bijojo. Jo gyvybę buvo galima išgelbėti, tačiau trys jo bendrai kelias dienas tik stebėjo, kaip mirtimi vaduojasi kvaišalus atgabenęs telšiškis. Jie nelaimėlio kančias slopino morfijumi ir vis laukė.

Vėliau konstatuota, kad kvalifikuota medicininė pagalba būtų padėjusi jaunam vyrui likti gyvam, o belaukiant atėjo žiauri mirtis. Pasirodė, kad maišeliai skrandyje nesuplyšo, bet sukėlė rimtus virškinimo sutrikimus. Vienas iš įtariamųjų policijai prasitarė, jog Vaidui mirštant jie visi „meldėsi už jo vėlę“.

Bendrininkai nusprendė atsikratyti kūnu, bet prieš tai pabandė ištraukti narkotikus. Todėl kūnas ir buvo subadytas, tačiau jį supjaustyti vyrai nesiryžo. Islandijos pareigūnai abejoja, kad taip ketinta išimti narkotikus iš Vaido J. kūno, mat tokiu atveju padarytos žaizdos būtų kur kas gilesnės. Keli dūriai peiliu į pilvą greičiausiai buvo padaryti tik dėl to, kad kūno viduje taip greitai nesikauptų dujos ir palaikai kuo ilgiau neiškiltų į vandens paviršių.

Tik faktai

  • Nors Islandijos policija neginkluota, tačiau 340 000 islandų turi daugiau kaip 90 000 ginklų. Dauguma jų skirti medžioklei, o ne savigynai. Šalis užima 15 vietą pasaulyje pagal ginklų skaičių vienam gyventojui. Jie čia pardavinėjami laisvai, tačiau įsigyti ne taip paprasta – reikia medicininės pažymos apie sveikatą ir atlikti testą.
  • Ginklų laikymo taisyklių pažeidimai reti, tačiau 2013 metais vienas islandas (59 m.) ėmė iš medžioklinio šautuvo šaudyti pro buto langą. Policija bandė apraminti jį dujomis, tačiau vyras toliau šaudė. Policijai įsiveržus į jo butą, įtariamasis sužeidė du specialiojo būrio pareigūnus – vienam šovė į veidą, kitam buvo peršauta ranka. Tada policijos pareigūnai panaudojo kovinius ginklus ir šaulį nušovė. Tai buvo pirmas kartas šalies istorijoje, kai pareigūnų kulka patiesė nusikaltėlį. Už, atrodytų, normalų pareigūnų elgesį visos šalies žmonių atsiprašė Vidaus reikalų ministras.
  • Psichologo pagalba buvo suteikta ne tik šaudžiusiems policininkams. Reikjaviko gyventojai buvo pakviesti į bažnyčią, kurioje bendravo ne tik su kunigu, bet ir su psichologais. Iš dalies tai galima suprasti pažiūrėjus į nusikalstamumo statistiką. Iš 73 000 per metus užregistruotų nusikaltimų, net 55 000 yra kelių eismo taisyklių pažeidimai. Kiti nusikaltimai yra smulkūs. Pavyzdžiui, policija sulaikė vyrą, kuris vedinas arkliu bandė patekti į šalies vyriausybę. Pasirodė, taip ūkininkas bandė protestuoti, dėl jo nuomone, neteisingos finansinės paramos.
  • Šiuo metu turizmas yra didžiausia Islandijos ekonomikos šaka, pralenkusi tradicinius verslus, tokius kaip žvejyba. Staigus turistų skaičiaus padidėjimas sukūrė didelį spaudimą Islandijos infrastruktūrai, šalies gyventojams vis garsiau skundžiantis dėl gyvenamųjų namų trūkumo, augančių nuomos kainų ar šiukšlių pakelėse.
  • Saloje vis daugėja Europos Sąjungos piliečių. Lenkai ir lietuviai pagal dydį dabar yra antra ir trečia tautinės grupės. Islandijoje veikia ir lietuvių bendruomenė. Lietuviai garsėja kaip geri specialistai – prieš pora metų Tadas Augustinaitis buvo pripažintas geriausiu Islandijos mūrininku. Tačiau lietuviai pasižymi ir nusikalsdami. Mūsų tautiečiai buvo nuteisti įvairiomis laisvės atėmimo bausmėmis: jie vogė iš parduotuvių, buvo pagauti su narkotikų kontrabanda.
  • Šalyje yra 6 kalėjimai, kuriuose kali per 300 nuteistųjų.
  • Ekspertai aiškina, kad nusikalstamumas šioje šalyje mažas dėl to, kad aukštas pragyvenimo lygis, nėra socialinės nelygybės, mažai naudojama stipriųjų narkotikų.