Nesu užkietėjusi keliautoja, tačiau retsykiais pakeisti aplinką ar susipažinti su kitų šalių žmonėmis bei jų kultūra visada išeina į naudą. Taigi po savaitgalio laimingų žmonių šalyje nusprendžiau pasidalyti dviprasmiškais įspūdžiais.

Kasmet pasaulyje rengiamų apklausų bei vykdomų tyrimų dėka yra skelbiamos pačios laimingiausios pasaulio šalys. Matyt, neatsitiktinai bene kiekvienais metais pirmajame trejetuke savo pozicijas užsitvirtina Skandinavija. Praėjusiais metais laimingiausių žmonių šalimi, remiantis tyrimų duomenimis, buvo paskelbta Norvegija, o štai 2016-aisiais – Danija.

Ne taip jau seniai teko pasilankyti šios šalies sostinėje Kopenhagoje. Nors, regis, aplankyti ten tikrai yra ką, tačiau tiek iš pirmo, tiek iš paskutinio žvilgsnio miestas kaip miestas, tik kokie žmonės ten „atsipūtę“! Priešingai nei mes, lietuviai. Įdomu, kodėl?

Nerūpi, ką žmonės pasakys

Matyt, daugelis lietuvių, į klausimą, kodėl gi danai yra laimingų žmonių tauta, atsakytų: „Turėčiau gerą darbą ir tiek uždirbčiau, tai ir aš būčiau toks „atsipūtęs“ ir laimingas“. Dalis teisybės čia yra, tačiau tiesa, matyt, slypi tame, jog danams visai nė motais, ką apie juos pagalvos kaimynas ar aplinkiniai žmonės. O kai nesuki galvos dėl bereikalingų dalykų, gali išlikti ramus.

Vienas iš pagrindinių dalykų, kuriais garsėja Kopenhaga, yra žalieji parkai, kurie tampa populiaria pasivaikščiojimų bei kitų veiklų vieta tiek tarp pačių Kopenhagos gyventojų, tiek tarp miesto svečių. Čia vietiniai gyventojai saulėtą dieną drąsiai ir be jokių kompleksų atvyksta pailsėti, nusnausti, pavalgyti, pasideginti, pažaisti, pasivaikščioti, atsigerti alaus ar padaryti mankštą. Niekam iš aplinkui sėdinčių nekeista, kodėl šalia gulintį kaimyną dengia tik apatiniai, kodėl jis čia taip saldžiai miega ar vartoja alkoholį viešoje vietoje.

Taip pat danams nerūpi nei kaip tu apsirengęs, nei ką valgai, nei kaip tu apskritai elgiesi. Jų manymu, vertinti ar nužiūrinėti kitus yra nekultūringa.

Švarus oras, bet ne gatvės

Regis, laimingų ir gerai uždirbančių žmonių bei aplinkosaugos politika garsėjančioje šalyje atvykėlius turėtų pasitikti ir švari aplinka. Tačiau tiesa ta, kad vos nusileidus lėktuvu ir užėjus į oro uostą pasitinka netvarka.

Pirma į galvą šovusi mintis buvo: „Pas mus, Lietuvoje, to nepamatysi...“. Matyt, ne kiekvienas atkreiptų dėmesį, tačiau oro uoste šalia šiukšliadėžių besimėtančios šiukšlės – kasdienybė. Nevalyti langai – taip pat. O numesti šiukšlę bet kur gatvėje yra įprastas dalykas.

Centrinėse miesto gatvėse galima išvysti net senų dviračių griaučių!

Tačiau... Kuo gali pasigirti Kopenhaga – tai švariu oru. Senų automobilių čia beveik nėra, tik maži ir ekonomiški arba varomi elektra. Visgi populiariausia jų transporto priemonė – dviratis. Gal todėl čia dažnesnės dviračių, o ne automobilių avarijos?

Išvystyta dviračių takų infrastruktūra

Vaikščiodamas Kopenhagos gatvėmis čia turi saugotis ne automobilių, o dviračių vairuotojų. Kalbant apie miesto infrastruktūrą dviratininkams ji labai palankiai pritaikyta: absoliučiai visur yra dviračių takai, kurie, beje, labai kokybiški, sankryžose įrengtos papildomos šviesoforų sekcijos dviratininkams, ir net tokiose vietose, kaip vidiniai bažnyčių, katedrų, rotušių kiemeliai, gali drąsiai lankytis vairuodamas dviratį. Gali net neabejoti, jei yra laipteliai pėstiesiems, bus nuokalnė ir dviračiui.

Kopenhagos gyventojai dviračiais pasiekia ne tik kavines ar parduotuves, bet ir darbus ar net naktinius klubus. Sykį mačiau, kaip moteris ant dviračio vežėsi spintą (!).

Tiesa, jei atstumas yra per didelis, visuomet gali važiuoti traukiniu, kurie taip pat pritaikyti dviračiams.

Apie specialias aikštelės, kur galima palikti arba išsinuomoti šią transporto priemonę, turbūt nė neverta pasakoti.

Valgo ir nestorėja

Vos atvykę į Kopenhagą domėjomės, ar danai turi savo nacionalinį patiekalą, kurį būtų verta paragauti. Pasirodo, danai ypač mėgsta kiaulieną. Ir kuo ji riebesnė, tuo skanesnė. Nieko nuostabaus, juk net pas mus, Lietuvoje, danai sėkmingai augina kiaules.

Visgi kyla klausimas: kaip kiaulieną mėgstantiems šios šalies gyventojams pavyksta taip gerai atrodyti? Atsakymas paprastas: bet kurio dano paklausus apie jo užsiėmimus bei laisvalaikį, kiekvienas iš jų išvardintų bent kelias sporto rūšis, kuriomis užsiima. Tai galėtų būti dviračių sportas, bėgimas, plaukimas, rankinis, futbolas ar ledo ritulys.

Tiesa, kitas kiek netradicinis pamėgtas danų patiekalas – saldi silkė. Tiesa, jos ragauti atsisakėme. Matyt, lietuviškam skoniui tai ne itin priimtina.

Alkoholis – nuo 16 metų

Mes nuolat girdime, kad lietuviai geria be saiko. Bet ar tikrai? Danija – viena iš šalių, suvartojanti daugiausia alkoholio. Čia alkoholio iki 12 laipsnių gali įsigyti asmenys nuo 16 metų, o vartoti jį gali bet kur ir bet kada: parkuose, mieste, traukinyje ar tiesiog gatvėje. O ir nusipirkti jo gali visą parą, jei tik parduotuvė dirba.

Nors visą savaitgalį vaikštinėjant miesto gatvėmis bei parkais ne kartą teko matyti kompanijas ar pavienius asmenis, vartojančius alkoholį pačiose keisčiausiose vietose, besišlaistančio ar tiek apsvaigusio, kad kabinėtųsi prie praeivių – nė sykio.

Čia gali išvysti ir miesto gatvėmis gausios kompanijos minamą beer bike, iš kurio sklinda garsi vietinių pamėgta muzika, pavymui aidi minančiųjų pritariamieji balsai, o alkoholis vartojamas nevaržomai.

Įdomu ir tai, kad net ir padauginęs alkoholio danas nepasiūlys „plytos į veidą“, priešingai, jis išliks draugiškas ir linksmas.

Ką vertėtų aplankyti?

Taigi jei kada lankytumėtės Kopenhagoje, būtinai užsukite į Nyhavn, vadinamąjį Naująjį uostą. Tai – nedidukas kanalas, kurio pašonėje driekiasi pėsčiųjų gatvė. Nuo jos puikiai matyti ryškiaspalviai XVIII amžiaus namukai.

Nors ilgą laiką šis uostas turėjo prastą vardą, dabar jis – viena lankomiausių ne tik svečių, bet ir miestiečių vieta.

Beje, šis uostas neatsiejamas nuo garsaus danų pasakų rašytojo Hanso Kristiano Anderseno, kuris kadaise čia gyveno. Šio kūrėjo nuopelnas – ne tik mums puikiai žinomos pasakos: „Coliukė“, „Princesė ant žirnio“, „Bjaurusis ančiukas“, „Sniego karalienė“, „Mergaitė su degtukais“, bet ir populiariausia Danijos moteris – garsioji Undinėlė, sėdinti krantinėje ant akmens ir kasmet sulaukianti neįsivaizduojamai didelio turistų dėmesio.

O štai Kopenhagos rotušėje galima išvysti ir jo paties skulptūrą.

Na, o kur dar laukinės gamtos gyvūnų turtingas zoologijos sodas, Mūsų gelbėtojo bažnyčios bokštas, kuriame gali pajausti svaiginančio aukščio jausmą, Tivoli pramogų parkas, kurio mes, deja, neaplankėme, Kopenhagos opera, Amalienborg rūmų aikštė ir Marmurinės bažnyčios kupolas bei viena didžiausių LEGO parduotuvių...

Beje, negaliu nepapasakoti apie dar vieną keisčiausių patyrimų lankantis Kompenhagoje. Tai – miestelis Kristianija, kuri yra tarsi atskira valstybė su negaliojančiais Danijos, tačiau savais įstatymai. Ją prieš kelis dešimtmečius įkūrė hipių bendruomenė.

Kontrastas tarp Danijos sostinės ir šio kaimelio, kuriame stovi iš bet kokių medžiagų suręsti nameliai, grafičio užrašais nutepliotos jų sienos, automobilių nuolaužos, metalinės šiukšliadėžės, kuriose dega ugnis, bei ant stalų be jokios baimės pardavinėjamos narkotinės medžiagos bei netvarkingai apsirengę tipeliai, yra nesuvokiamai didelis.

Štai toks, mano akimis, tas laimingų žmonių miestas Kopenhaga ir tokie įspūdžiai sugrįžus iš jos.