Rubrika

„Second Hand“ užkulisiai Jungtinėje Karalystėje: kaip tautiečiai švarina britų rojų

Tolimųjų reisų vairuotojas impozantiška kepuraite, tamsiais akiniais, nukreipęs į save vaizdo kamerą, viena ranka valdo vairą, o kita energingai mostaguoja, pritardamas kabiną kratančiai metalo muzikai. Artūro Jevdokimovo filmas „Second Hand“ prasideda taip netikėtai, kad galime būti tikri – „Kino pavasario“ žiūrovai patirs nutrūktgalvišką nuotykį.

Suprantama, filmo ritmas ilgainiui sulėtėja – kitaip dokumentinės istorijos nepapasakosi. Tačiau impulsyviojo furisto vaizdas vis iškyla virš kitų epizodų kaip nežinia kur dardančios Europos simbolis.

Nacionalinio rūšiavimo ypatumai

A. Jevdokimovo filme rodoma dėvėtų drabužių verslo grandinės pradžia. Labdarai aukojamų rūbų surinkimo tinklas, beveik nematomas, aprėpia visą Jungtinę Karalystę. Dauguma tame versle lietuviai, tad iš esmės ši industrija – nacionalinė. Pasižyminti rūsčiomis taisyklėmis ir aiškia vaidmenų hierarchija: bosas, vairuotojas, keli koordinatoriai, rūšiuotojai ir mėtytojai – žemiausia grandis.

Šie po rajoną nešioja reklamines labdaros skrajutes arba renka gatvėje prie durų paliktus drabužių maišus. Ir ne pasišvilpaudami, o bėgte. Nes per keletą valandų liepiama išdalinti tūkstančius lapelių su maišeliais. Antraip laukia ne uždarbis, o vis didėjantis įsiskolinimas bosui.

Filmas „Second Hand“ atskleidžia visą temų įvairovę. Viena jų – XXI amžiaus vergija. Suvilioti skelbimų apie lengvą uždarbį, nieko nenutuokiantys verslo naujokai – „mėsa“ – netenka savo asmens dokumentų ir tampa visiškai priklausomi nuo bosų valios.

„Vergijos atvejų dabar mažiau, tas reiškinys per pastaruosius dešimt metų nyko. Tačiau pats verslas klesti. Vis užmetu akį į darbo skelbimus Anglijoje ir matau, kad darbuotojų poreikis išlieka didelis“, – kalbinamas LRT.lt, sako filmo režisierius A. Jevdokimovas.

Savas verslas – savi metodai

Verslas turi kriminalinių atspalvių, nors nieko pernelyg nusikalstama mūsų tautiečiai nedaro. „Iš esmės jie užsiima utilizacija, sakykime, rojaus atliekų perdirbimu. Surenka nereikalingus daiktus, drabužius, kurie ir vėl panaudojami. Galėtum sakyti, kad tai gana ekologiška veikla, švarinimas“, – svarsto režisierius.

Pasak pašnekovo, sąlygos tokiam verslui atsiranda dėl labdaros tradicijų, kurios Jungtinėje Karalystė gyvuoja šimtmetį. Britai neišmeta nereikalingų daiktų, o mieliau atiduoda tiems, kam jų labiausiai reikia. Juolab patikinti, kad tokiu būdu padeda neįgalimes vaikams ar sergantiesiems vėžiu.

Kad už kilnaus tikslo slypi apgaulė, kad tie drabužiai keliauja visai kitur, o iš veiklos kai kas krauna gražų pinigą, rūpi nedaugeliui.

Pasak A. Jevdokimovo, nereaguojama ir į tai, kad naujieji emigrantai naktimis švarina labdaros konteinerius, o smulkesni vyrukai įsigauna į vidų ir ima rūšiuoti vietoje. Niekas, net pasaulinės labdaros korporacijos, dėl to nesiskundžia.

„O nuostoliai juk dideli. Teoriškai dėl to lietuvius turėtų gaudyti policija. Bet ne, negaudo. Kodėl? Atsakymo neturiu, bet po Airijos televizijos tyrimo darau prielaidą, kad gigantiškos kompanijos tiesiog vengia panašių temų. Nes nenori, kad kas įdėmiau pažvelgtų į jas pačias: kiek iš tiesų jos skiria labdarai, kaip ją skirsto? Todėl ir atsitveria tylos siena“, – sako A. Jevdokimovas.

Tad, anot jo, korporacijos niekuo nesiskiria nuo mūsų tautiečių, kurie drabužius renka savais metodais.

Galėjo baigtis blogai

Sumanymas dokumentuoti „antrų rankų“ reiškinį kilo po 2010 metų, kai poetas, žurnalistas (ir vienas filmo herojų) Arūnas Spraunius paskelbė publikacijų ciklą apie paties išgyventas gastarbaiterio patirtis.

Kino dokumentininkas, prodiuseris Arūnas Matelis šią temą pasiūlė režisierei Ramunei Rakauskaitei. 2015 metais jos sukaupta medžiaga atiteko A. Jevdokimovui. „Temos ėmiausi su didžiausiu džiaugsmu. Kūriau entuziastiškus planus, kaip ją plėtosiu. O kai gerokai įsivėliau į reikalą, pamačiau, kad viskas kur kas sudėtingiau“, – juokiasi LRT.lt pašnekovas.

Išmėgino visokių būdų patekti į drabužių verslo pasaulį. Tačiau tiesiausias kelias atsivėrė per nuoširdų bendravimą su filmo personažais. Neslepiant intencijų, sumanymų. Net kartu dalijantis abejonėmis, koks turėtų būti filmas, kaip jį įsivaizduoja filmuojami žmonės.

Kai kuriuos verslo niuansus filmo kūrėjams teko išmėginti savu kailiu. Tarkime, antroji režisierė ir operatorius buvo įsidarbinę mėtytojais. Kitą kartą komandos nariai apsimetė prekeiviais. Afrikiečių valdomoje angarų teritorijoje pardavė mažaverčius likučius. Viską nufilmavo paslėpta kamera. Pasak A. Jevdokimovo, šiuo atveju gerokai rizikuota, epizodas galėjo baigtis labai blogai.

Pažvelgė į emigranto sielą

Filmo sumanymas leido A. Jevdokimovui patyrinėti emigranto būdą iš labai arti. Pastebėjęs, kad ten gyvenantys lietuviai kiek kitokie. „Aktyvesni, priversti suktis, kad išliktų, išgyventų. Tačiau jautėsi ir neigiamos pasekmės – vienatvė. Nes šalia nėra draugų, šeimos, giminių. Tik po daugelio metų, kai įleidžia šaknis, atsiranda naujas pažįstamų ratas. O kol kas kybo tarp dangaus ir žemės. Tarsi pateko į rojų, bet dar neapsigyveno jame“, – pabrėžia režisierius.

Anot jo, gyvenimas svečioje šalyje, nepažįstamos aplinkybės gerai atskleidžia žmogišką prigimtį. „Savęs nepažinsi saugiai gyvendamas nuosavame kieme. O ten net gali stebėti tą procesą, kaip žmogus tampa savimi. Žmogumi, kurio anksčiau nepažinojo. Menininkui galimybė matyti tokį reiškinį – neįkainojama“, – pabrėžia „Second Hand“ režisierius A. Jevdokimovas.

Mindaugas Klusas