©Nishiyama Onsen Keiunkan

Seniausias iki šiol veikiantis viešbutis yra keliais šimtais metų senesnis už Lietuvos vardo paminėjimą.

Seniausias pasaulyje viešbutis įsikūręs Japonijos Yamanashi prefektūroje. „Nishiyama Onsen Keiunkan“ viešbutis svečius priėmė daugiau nei 1300 metų ir buvo įkurtas 705 m. Šiuos japonų karštųjų versmių svečių namus valdo ta pati šeima jau 52 kartas.

2011 m. Gineso rekordų fiksuotojai pripažino jį seniausiu viešbučiu pasaulyje. Japonija taip pat gali pasigirti antru pagal senumą pasaulyje viešbučiu „Hōshi Ryokan“, kuris taip pat minimas Gineso rekordų knygoje.

Atrodo, kad Japonijos ilgaamžis verslas atlaiko laiko išbandymus, o galbūt atsakymas slypi gydomuosiuose karštųjų versmių vandenyse.

37 kambarių svečių namai yra Akaishi kalnų, dar vadinamų Pietų Japonijos Alpėmis, papėdėje, maždaug už 140 km nuo Fudži kalno. Nuo tada, kai atsidarė prieš 1316 metų, visas viešbučio karštas vanduo tiekiamas tiesiai iš vietinių Hakuho šaltinių.

Dėl netoliese esančių karštųjų versmių, vadinamam onsen (karšta versmė arba aplink karštąsias versmes pastatyti svečių namai), kiekviename viešbučio kambaryje yra įrengta natūralių šaltinių karštosios vonios, taip pat viešosios karštosios voniomis, kuriomis gali dalintis visi svečiai.

©Nishiyama Onsen Keiunkan

Nuo tada, kai Fujiwara Mahito pirmą kartą pastatė svečių namus, per daugelį metų buvo atlikta nemažai atnaujinimų, o 1997 m. buvo atlikta didelė renovacija. Net ir atlikus šias renovacijas, svečių namai išlaikė savo tradicinį onsen architektūros stilių, jame taip pat yra washitsu stiliaus elementų su tatamio kilimais ir klasikinis japonų menas bei baldai.

2019 m. siūloma „WiFi“ paslauga, todėl dabar svečiai gali naudotis internetu. Tačiau dauguma svečių pasrenka poilsį nuo elektroninių pretaisų, kad galėtų visiškai pajusti atpalaiduojančią atmosferą, pasigrožėti įspūdingais vaizdais ir atsipalaiduoti karštųjų šaltinių voniose.

©Nishiyama Onsen Keiunkan

Japonijos ryokan (svečių namai) – kategorija, kuriai priklauso „Nishiyama Onsen Keiunkan“, atsirado VIII a., Tačiau populiarumo viršūnę pasiekė XVII a., kai išaugo prekyba tarp sostinės Edo (dabar Tokijas) ir Kioto imperatoriaus rūmų. Daugelis jų buvo pastatyti palei Tokaido greitkelį, jungiantį minėtus objektus, ir tapo populiarūs tarp prekybininkų, pareigūnų ir samurajų.

Vienas iš būdų, kaip seniausiam pasaulio viešbučiui pavyko taip ilgai veikti, iš dalies priklauso nuo tradicinės architektūros ir tradicinių paslaugų. Šalis, kuri kasmet patiria daugybę taifūnų, žemės drebėjimų ir gauna daug drėgmės, lanksti struktūra ir reguliarus priežiūra yra raktas į ilgaamžiškumą.

Beje, tradicinė japonų architektūra ir dizainas taip pat vaidina svarbų vaidmenį.

©Nishiyama Onsen Keiunkan

Tradicinė Japonijos architektūra

Tradicinės japonų architektūros unikalaus stilio kūrimas prasidėjo VIII amžiuje, vis dėlto, pilnai susiformavo tik Edo laikotarpiu (XVII – XIX a.). Šie stiliai nuo to laiko įkvėpė dizainerius visame pasaulyje ir nesunku suprasti, kodėl. Kai kuriuos pagrindinius šios architektūros atributus galima suskirstyti į keletą pagrindinių elementų.

Pirmiausia, tradicinėje Japonijos architektūroje yra naudojama daug medienos. Esant aukštam drėgmės lygiui, dažniems taifūnams ir daugeliui žemės drebėjimų, medienai, net ir dideliems pastatams, tradiciškai buvo teikiama pirmenybė, o ne kitoms medžiagoms, pavyzdžiui, akmeniui. Paprastai, mediena yra lengvai prieinama, suteikia daugiau vėdinimo ir gali būti patvaresnė tokiomis sąlygomis. Ji taip pat yra lankstesnė, o tai suteikia didesnį saugumą žemės drebėjimų metu.

©Nishiyama Onsen Keiunkan

Derinant šias natūralias medžiagas su paprastai minimalistiniu japonų architektūros stiliumi, susipina gamta ir tvarumas, kurie sukuria raminančią atmosferą.

Atsižvelgiant į tai, stogai yra dar vienas pagrindinis japonų tradicinės architektūros elementas. Jie ne tik paprastai yra kreivi, platūs ir pailgi, todėl malonūs akims, bet ir suprojektuoti taip, kad apsaugotų langus nuo lietaus. Tai leido ištisus metus atidaryti langus, kad būtų galima išvėdinti patalpas, nesvarbu, koks oras, ir neleisti vandeniui patekti į namus.

Persikėlę į tradicinio japoniško namo ar viešbučio vidinę dalį, galite tikėtis pamatyti shōji (judantys ekranai) ir fusuma (stumdomos durys) ir tatamio kilimėlius, naudojamus kaip grindis.

Šie tradiciniai elementai veikia kartu, kad subalansuotai įleistų ar blokuotų šviesą ir sukurtų lanksčią erdvę. Ekranus ir stumdomas duris taip pat galima lengvai perkelti, atsižvelgiant į vietos poreikį, sukuriant platesnius kambarius arba juos atskiriant pagal pageidavimą.

Tradicinėje japonų architektūroje labai gerbiama gamta. Šiuo stiliumi siekiama sukurti pusiausvyrą ir harmoniją tarp žmonių ir jų natūralios aplinkos – tai vis dar pastebima „Nishiyama Onsen Keiunkan“, ir galbūt todėl šie svečių namai išliko labai populiarūs bėgant metams.

©Nishiyama Onsen Keiunkan

Karštosios versmės

Karštosios versmės arba onsen, kyla giliai po Žemės paviršiumi, kur vandenį natūraliai kaitina Žemės vidinė šiluma, kol jis pakyla iki žemės lygio. Paprastai jie randami netoli vulkaninės veiklos rajonų, kurie yra paplitę Japonijoje.

Plačiai priimtas karšto šaltinio apibrėžimas yra šilto vandens šaltinis, kuris tekėdamas iš žemės yra karštesnis nei 36,7 laipsnius pagal Celsijų. Kartais jie gali būti karštesni nei aplinkinių žemės ir oro temperatūrų, o kartais jie vadinami geoterminėmis ar šiluminėmis versmėmis.

Magmos intruzija (įsiveržimas) šalia paviršiaus, sušildo požeminį vandenį. Kai kurios šiluminės versmės šildomos konvekcine cirkuliacija, kai požeminis vanduo prasiskverbia gylyn, pasiekdamas apie 1 km ar didesnį gylį, kur uolienų temperatūra yra aukšta.

Maudynės karštosiose versmėse suteikia naudos sveikatai, o tai paaiškina, kodėl žmonės visame pasaulyje reguliariai eina į karšto mineralinio vandens šaltinius. Japonijoje net gyvūnai mėgaujasi karštosiomis versmėmis. Jigokudani beždžionių parke gyvenančios makakos garsėja maudynėmis ištisus metus netoliese esančiose karštuose šaltiniuose.