Neįtikėtini Sibirą užgriuvę karščiai, šią vasarą šokiravę meteorologus, ne tik naikina amžinąjį įšalą ir skatina miškų gaisrus, bet ir didina į svarbią Arkties jūrų magistralę besidairančių valstybių apetitą.

Iš Sibiro į Kiniją

Mokslininkų teigimu, dėl spartaus Arkties jūrinio ledo tirpimo iki 2035 metų prekybiniai laivai galės Šiaurės jūrų laivybos keliu, besidriekiančiu pagal Rusijos šiaurines pakrantes, plaukioti ištisus metus, o ne tik vasarą, kaip dabar. Pasak Prancūzijos internetinio leidinio „Slate.fr“, tai strateginės reikšmės klausimas Rusijai: juk kuo sparčiau šyla Arkties jūros, tuo lengviau kitoms šalims ekonomiškai, o gal ir dar kitaip, prasiskverbti į anksčiau sunkiai prieinamą pasaulio regioną. Ir tai nebūtinai, kaip mėgsta gąsdinti vidinę auditoriją Maskva, su Arktimi besiribojančios NATO valstybės – Amerika, Kanada, Norvegija, Danija. Į naują platėjantį kelią iš Azijos į Europą dairosi ir Kinija. Pekinas jau pranešė apie savo ketinimą Šiaurės jūromis nutiesti „poliarinį šilko kelią“. Aistras kaitina ir neišspręsti teritoriniai ginčai dėl Arkties vandenų išskirtinių ekonominių zonų, nes šiaurės jūrų šelfe, kaip manoma, slūgso dideli naftos ir dujų klodai. Sparčiai traukiantis jūrinio ledo plotams atsiveria naujų naftos verslovių galimybės.

Šių metų birželio mėnesį Rusijoje buvo užfiksuoti nauji oro temperatūros rekordai: už speigračio esančiame Jakutijos mieste Verchojanske, anksčiau vadintame planetos šalčio poliumi, termometrų stulpeliai pakilo iki +38 laipsnių padalos. Šiais metais pirmą kartą Šiaurės jūrų kelyje, jungiančiame Murmansko uostą su Beringo sąsiauriu, navigacija prasidėjo 2 mėnesiais anksčiau, nei įprastai. Jau nuo gegužės 15 dienos palei Sibiro pakrantę iš Azijos į Europą plaukiantys laivai galėjo drąsiai rinktis šį maršrutą nebijodami atsidurti arktinio ledo spąstuose.

Pasak „Slate.fr“, dėl klimato šiltėjimo sparčiau tirpstantis Arkties jūrinis ledas atveria Rusijai dar neregėtas galimybes. Iš Sabetos miestelio Jamalo pusiasalyje, kuriame veikia neseniai pastatyta didžiausia Rusijoje suskystintų gamtinių dujų gamykla, gegužės 18 d. išplaukė su Kipro vėliava plaukiojantis dujovežis „Christophe-de-Margerie“. Jo talpyklos buvo sklidinai pripildytos suskystintų dujų. Laivas pasuko link Beringo įlankos, o galutinis jo maršruto taškas – už 15 000 kilometrų nuo Jamalo pusiasalio Sibire esanti Kinijos Dziangsu provincija. Skelbiama, kad šis dujovežis, turintis sustiprintą korpusą, saugantį nuo dreifuojančių ledų, ir tris galingus variklius, yra vienas iš nedaugelio tokios paskirties laivų pasaulyje, kurie gali plaukioti Sibiro pakrante tokiu metų laiku. Rugpjūtį „Christophe-de-Margerie“ turėtų pasiekti numatytą Kinijos uostą, ir, jei viskas klostytis sėkmingai, tai bus pirmasis šiais metais dujovežio reisas iš Sibiro rytų kryptimi.

Pažvelgus į šį žemėlapį nesunku suprasti, kodėl Kinija taip domisi „poliariniu šilko keliu“ į Europą.

Kai nebereiks ledlaužių

Nuo liepos iki gruodžio iš viso tik apie 20 laivų plaukioja Šiaurės jūrų keliu. Rusijos valdžia ketina iki 2035 m. šią jūrų magistralę padaryti veikiančia visus metus. Šios šalies Transporto ministerija planuoja Šiaurės jūrų keliu gabenamų krovinių kiekį po 4 metų padidinti iki 80 mln. tonų. Dabar juo per metus pervežama tik 10 mln. tonų. Pagrindinis ekonominis šios magistralės pranašumas tas, kad ji leidžia sutrumpinti laivų kelią iš Europos į Aziją 15 parų, o strateginis – kad nereikia plaukti per Gibraltaro sąsiaurį ir Sueco kanalą. Šis maršrutas leidžia pasiekti Ramųjį vandenyną greičiau nei per 3 savaites.

Iki šiol didžiausia šiaurinių Sibiro pakrančių ekonominės plėtros kliūtis buvo Arkties ledynai. Įveikti ją buvo mėginama ir gana netikėtais būdais: pavyzdžiui, dar 1962 m. autoritetingas sovietinis klimatologas Michailas Budko siūlė barstyti ant jūrinio ledo plotų gumos perdirbimo įmonių gamybines atliekas, kad taip būtų paspartintas ledo dangos tirpimas. Deja, eksperimentas nepavyko, ir Šiaurės jūros nuo ledų ėmė sparčiai vaduotis tik po 60 metų, gerokai sustiprėjus pasauliniam atšilimui.

Kol kas šiuose vandenyse žiemos laikotarpiu gali plaukioti tik rusiški tanklaiviai, skelbia „Slate.fr“. Bendrovės „Rosatomflot“ ir Sovkomflot“ turi apie 40 ledlaužių, tarp jų 10 su atominėmis jėgainėmis. Šie milžinai geba pralaužti storoje ledo dangoje 30 metrų pločio kelią už jų plaukiantiems laivams, tarp jų ir tankeriams. Šiuo metu, pasak ekspertų, Rusija turi dvigubai daugiau ledlaužių, nei visos kitos šalys kartu paėmus. Tačiau kuo labiau šyla Arkties vandenys, tuo paprasčiau kitoms valstybėms pasiekti šį regioną. Jei Arktyje temperatūros anomalijos ir toliau 7 laipsniais viršytų daugiametę normą, Šiaurės jūrų kelias taptų atviras navigacijai 8 mėnesius per metus. O to dar nėra buvę, teigia ekspertai.

Ne tik geros naujienos

Rusijos valdžiai labai nepatiko tai, kad neperspėjus Maskvos, nors pagal tarptautinę teisę laivyba tarptautiniuose vandenyse yra laisva, Šiaurės jūrų keliu prieš kurį laiką praplaukė Prancūzijos karinio jūrų laivyno aprūpinimo laivas „Rhone“. Jam tai pavyko padaryti be Rusijos ledlaužių pagalbos ir neužsukus į Sibiro pakrantės uostus. Tiesa, laivyno vadovybė tvirtina, kad apie planuojamą laivo kursą Maskva buvo informuota.

Pasak „Rhone“ vadovybės, plaukimo Šiaurės jūrų keliu metu prancūzams buvo pasitaikę sutikti Rusijos karo laivų, tačiau jų kapitonai esą elgėsi profesionaliai – taip pat, kaip elgiamasi ir su rusų karo laivais, kai jie tarptautiniuose vandenyse plaukia palei Prancūzijos krantą. Didžiausią pavojų kėlė tik „Rhone“ kelyje pasitaikydavusios stambios ledo lytys. Kadangi rugsėjo mėnesį saulė poliariniame regione beveik nepasislepia už horizonto, laivo įgula įdėmiai stebėdavo, ar pagal laivo kursą nepasirodys atskilę ledo luitai.

Po šio įvykio Rusijos valdžia ėmė reikalauti, kad visų laivų kapitonai prieš 45 dienas iki įplaukimo į Šiaurės jūrų kelią praneštų kelionės pradžios datą, pateiktų laivu plaukiančių žmonių sąrašą ir nurodytų plaukimo tikslą. Be to, visos kelionės metu laive turi būti rusų „ekspertas“. Maskva tokius reikalavimus vadina paprastomis saugumo priemonėmis. Nuo to laiko Rusijos valdžia išdavė beveik 800 leidimų plaukti šia jūrine magistrale. Remdamasi tuo, kad įprastinė Šiaurės jūrų kelio trasa yra mažiau nei už 200 jūrmylių nuo Rusijos pakrantės, Rusijos valdžia laiko ją savo išskirtinės ekonominės zonos dalimi.

Prancūzų jūrų inžinierius Fredericas Hannonas, vienas iš dujovežio „Christophe-de-Margerie“ projektuotojų, tvirtina, kad noras pasinaudoti Šiaurės jūrų keliu yra gerai jaučiamas. Šis tankeris suskystintoms gamtinėms dujoms gabenti priklauso bendrovės „Novatek“ komerciniam laivynui. Jame yra 15 specialiai navigacijai Šiaurės jūrų keliu pritaikytų laivų. Pasak F.Hannono, jis ir jo kolegos iki „Christophe-de-Margerie“ užsakymo pateikimo negalėjo net įsivaizduoti, kad imsis projektuoti laivus, galinčius plaukioti plonu ledo sluoksniu padengtais vandenimis. Kaip ir kitos užsienio šalių įmonės, Prancūzijos bendrovė „Total“ jau dalyvauja keturiuose naftos ir gamtinių dujų gavybos projektuose Jamalo ir Gydano pusiasaliuose Rusijoje. „Total“ siekia plėsti gamtinių dujų gavybą Šiaurės Sibire. Šiaurės jūrų kelias – patraukliausias regione išgautų dujų gabenimo iš Sibiro pakrantės į Europos ar Azijos šalis maršrutas. Į šį laivybos kelią žvalgosi ir kiti: kinai jau paskelbė ketinantys šiais vandenimis nutiesti „poliarinį šilko kelią“. Taigi, Azija artimiausiais metais gali tapti pagrindine rusiškų suskystintų gamtinių dujų rinka, nors Rusija šiame žemyne vis dar smarkiai atsilieka nuo konkurentų iš Australijos, Egipto ir Kataro, rašo „Slate.fr“.

Tačiau, kaip dažnai būna gyvenime, geros naujienos eina koja kojon su ne tokiomis geromis. Pasaulinis atšilimas, vis plačiau atveriantis trumpiausią prekybos kelią iš Europos į Aziją, kelia labai rimtų problemų sausumoje. Sovietiniais laikais Sibiro amžinojo įšalo zonoje pastatyta daug miestų, naftos ir dujų verslovių, svarbių infrastruktūros objektų. Ant polių stūksantys pastatai ir inžineriniai įrenginiai nebeatlaiko 30 ir net 40 laipsnių karščio bangų: net ir dideliame gylyje poliai tampa nestabilūs, ištižusio ir suzmekusio grunto košė plečiasi, skverbiasi vis giliau. Pastatų pamatai skilinėja, tik laiko klausimas, kada dėl pažeistų konstrukcijų jie gali tapti pavojingi dirbti ir gyventi. Rusų geografo Dmitrijaus Streleckio prognozėmis, iki 2050 m. Rusijos vadinamojoje Tolimojoje Šiaurėje pavojus iškils 20 proc. infrastruktūros objektų ir 50 proc. gyvenamųjų namų. Gali būti, kad naftos ir dujų versloves Sibiro telkiniuose teks statyti iš naujo, o tai pareikalaus milijardinių investicijų. Akivaizdu, kad Arkties regione prasideda labai rimtų permainų metas.