Protestai tęsiasi, nors ir ne tokiu dideliu mastu, kaip rinkimų metu

Buvusi Baltarusijos valstybinės televizijos darbuotoja Olga Belmach Rusijos žiniasklaidai papasakojo, kaip žmonės gyvena tebesitęsiant protestų akcijoms, kai savo valdžią bet kokia kaina bando išsaugoti Aleksandras Lukašenka.

Viename iš interviu ji pasakojo, kad nuo pat taikių protestų pradžios žmonėms pasidarė pavojinga išeiti iš namų. Pavyzdžiui, bet kuris praeivis jėgos struktūros atstovų yra laikomas potencialiu mitingo dalyviu, net jeigu žmogus tiesiog ėjo kažkur savo reikalais.

Ji pažymėjo, kad daugelis yra pasirengę netikėtam areštui, netgi rengiasi taip, kad „būtų patogu sėdėti tardymo izoliatoriuje Okrestino“. Pasak žurnalistės, daugelis su savimi turi dantų šepetėlį ir atsarginių apatinių, nes niekada nežino, kada galės grįžti namo.

Pasak jos, protestai tęsiasi, nors ir ne tokiu dideliu mastu, kaip rinkimų metu. Moters teigimu, už išėjimą į gatvę „mus pradėjo stipriai mušti, baudžia piniginėmis baudomis ir areštu“, o pačios akcijos tapo labiau koncentruotos, vyksta skirtingose vietose, kad valdžios smogikams būtų sunkiau pagauti protestuojančius. Ji priminė neseniai įvykdytą 12-14 metų vaikų sulaikymą, iš jų buvo atimtos ryšio priemonės, vaikai nuvežti į tardymo izoliatorių. Ir taip gali nutikti su kiekvienu, tvirtina O. Belmach.

Tardymo izoliatoriuje Okrestino gatvėje yra siaubingos sąlygos, sulaikytuosius gali palikti be šildymo, negalima pasikeisti net apatinių drabužių. O žmonės čia patenka „iš pačių aukščiausių visuomenės sluoksnių“. O. Belmach „MK“ pasakojo, kad „vaikai pamokose piešia mitingus“, o mažieji „bijo dėdžių juodais drabužiais ir skafandrais“, moksleiviai kieme žaidžia „sulaikymus“. Savaitgaliais nedirba vaikų būreliai, nes yra rizika, kad vaikai bus tiesiog sulaikyti. Vaikams yra pasakojama, kaip elgtis sulaikymo metu, o milicijos įskaitose atsiduriama visomis šeimomis.

„Jeigu anksčiau mes baiminomės ir saugojome vaikus nuo maniakų, tai dabar giname nuo milicijos“, – tvirtina žurnalistė.

Žmonių sulaikymai Minske yra vykdomi „be atpažinimo ženklų“, pareigūnai savo veidu slepia po juodomis kaukėmis. Jų neįmanoma prognozuoti. „Siaubas ir pasibaisėjimas“ yra tuomet, kai supranti, kad sužinoti, kodėl tave sulaikė, negalima, tvirtina moteris. Kas stovi priešais tave – banditas ar pareigūnas, taip pat nežinai. „Baisu visiems. Baisu ir tiems, kas yra kitose barikadų pusėse“, – aiškino O. Belmach, nes ir patys jėgos struktūrų darbuotojai su jų šeimomis taip pat nėra apsaugoti nuo savivalės.

Moters teigimu, baltarusiai nebuvo „nutildyti“, jiems tik „stipriai surištos rankos“. Gyventi tokioje baimėje teks ilgai. Dabar žmonėms paprasčiausiai baisu buriuotis, nes suėjus į vieną vietą daugiau nei 5 žmonėms, patenki į izoliatorių. Dalis baltarusių, palikę savo gerokai atpigusius būstus, išvyko į Ukrainą, Lietuvą ar Lenkiją. „Į Rusiją važiuoja mažiausiai, nes ten pabėgėlius išduoda“, – pareiškė įvykių Baltarusijoje liudininkė, pridūrusi, kad suiminėjami net ir užsieniečiai.