Pasaulio dirbtuve dažnai vadinamoje Kinijoje jau trečią mėnesį siaučia pavojinga epidemija. Griežtoms karantino taisyklėms privalo paklusti beveik 60 milijonų žmonių. Kaip naujo koronaviruso protrūkis atsilieps viso pasaulio ekonomikai?

Greitoji pagalba ekonomikai

Jau esama viltingų ženklų, kad Kinijos valdžios ir medikų kova su gruodžio mėnesį Uhano mieste epidemiją sukėlusiu virusu „Covid 19“ iš dalies tampa sėkminga – pranešama apie kai kurių priešvirusinių vaistų efektyvumą, sėkmingas pastangas gerinti sunkių pacientų būklę, perpilant jiems nuo viruso pasveikusių ligonių kraujo plazmos, kurį laiką mažėjantį užsikrėtusiųjų, gyvenančių už Hubėjaus provincijos, tapusios „Covid 19“ epidemijos epicentru, skaičių.

Drakoniškos priemonės, kurių griebėsi Kinijos valdžia, bandydama sustabdyti epidemijos plitimą į kitas šalies provincijas ir didžiuosius miestus, davė šiokių tokių rezultatų, nors, regis, situacijos iš esmės nepakeitė. Iki vasario pradžios buvo pratęstos dirbančiųjų atostogos, labai smarkiai apribotas, o kai kuriais atvejais ir visiškai nutrauktas susisiekimas tarpmiestiniais traukiniais bei autobusais, keli didžiausi miestai Hubėjaus provincijoje kariuomenės pastangomis buvo visiškai izoliuoti nuo išorinio pasaulio. Valdžiai įsakius gyventojams neišeiti iš namų, ištuštėjo milijoninių miestų gatvės, sustojo įmonės, o tos, kurios valdžios nurodymu veikia, susiduria su vis didesniais sunkumais, nes negauna žaliavų ar komplektuojančių detalių iš kitų Kinijos vietų bei užsienio.

Nors dar prieš kelias savaites aukšto rango politikai Pekine optimistiškai kartojo, kad epidemijos protrūkis tik laikinai atsilieps šalies ūkiui, visgi dabar oficialiuose pranešimuose pasigirdo jau visai kitokių gaidų. Epidemija, kad ir stabdoma griežto karantino priemonėmis, vis labiau plečiasi ir pačioje Kinijoje, ir kaimyninėse šalyse, ir kituose žemynuose. Kartą pratęstos naujametės atostogos pasibaigė, žmonės turėjo grįžti į savo darbo vietas, moksleiviai – į mokyklas, tačiau įprastinio gyvenimo vaga pasikeitė.

Kaip išvengti viruso plitimo milijoniniams miestams grįžus prie kasdienių darbų, nežino niekas: juk gyvenimas turi tęstis, turi veikti visuomeninis transportas, mokyklos ir universitetai, parduotuvės ir ligoninės, gamyklos ir įstaigos. Visgi per sausį „Covid 19“ viruso epidemija daug ką pakeitė šimtų milijonų kinų kasdienybėje, ne veltui šalies prezidentas Xi Jinpingas prieš kelias dienas perspėjo, kad Kinija privalo stabilizuoti savo ekonomiką ir išvengti masinių atleidimų.

Valstybinės įmonės „Chang an Automobile“ Hebėjaus provincijoje rytinėje Kinijoje darbininkai cechuose dirba su apsauginėmis kaukėmis.

O kaipgi jų išvengti, jei visai ar iš dalies nevykdomi gamybos užsakymai, jei nėra kaip pristatyti užsakovams pagamintos produkcijos, jei įmonės negauna įplaukų? Kinijos centrinis bankas skubiai sumažino palūkanų normą, atpigino skolinimąsi, įliejo į ekonomiką dešimtis milijardų juanių, tačiau netrukus paaiškės, ar tai duos norimą efektą. Kovos su epidemija pabaigos dar toli gražu nematyti, ir jei ekonominė suirutė per kelis artimiausius mėnesius dar labiau sustiprės, Kinijos laukia labai nelinksmas scenarijus, gal net perėjimas prie ypatingosios padėties, kai tvarką šalyje prižiūrės kariuomenė.

Per didelė priklausomybė

Kinijos ekonomistai suskaičiavo, kad dėl gruodžio pradžioje prasidėjusios koronaviruso epidemijos šalies ekonomika neteko maždaug trilijono juanių, arba daugiau nei 132 milijardų eurų. Kol kas esą labiau nukentėjo viešojo maitinimo paslaugų sektorius ir mažmeninė prekyba. Daugelis įmonių buvo uždarytos dėl įvesto karantino, visi masiniai renginiai naujametiniu laikotarpiu atšaukti, o avansiniai mokėjimai buvo grąžinti klientams. Geležinkelio ir civilinės aviacijos bendrovės grąžino klientams pinigus už jų įsigytus bilietus, nes vidiniai ir užsienio reisai buvo atšaukti.

Ekonomistai nuogąstauja, kad vasario pabaigoje nemažai įmonių gali būti priverstos pradėti bankroto procedūrą – labiausiai dėl to, kad jos privalo susimokėti už nuomą ir atsiskaityti su darbuotojais esant nuolatinėms ar laikinoms prastovoms. Tiesa, manoma, kad dauguma įmonių, nepaisydamos didelių gamybos sąnaudų, ir toliau tęs veiklą. Tikimasi, kad kai bus atšaukti administraciniai apribojimai, susiję su epidemijos plitimu, prekių bei paslaugų paklausa vėl atsigaus ir viskas grįš į senas vėžes.

Tačiau ar galima tikėtis, kad į senas vėžes grįš ir pasaulio ekonomika, kai nurims sumaištis „globaliomis dirbtuvėmis“ vadinamojoje Kinijoje? Kiek ji truks ir kiek tai kainuos užsienio šalių ekonomikai? Juk gamybos grandinės ėmė striginėti ne tik pačioje Kinijoje, kurioje dėl epidemijos izoliuotos ištisos provincijos su jų pramoniniais centrais, bet ir kitose valstybėse, kuriose veikia su Kinijos fabrikais bendradarbiaujančios įmonės. Antai Vokietijos dienraštis „Die Zeit“ tvirtina, kad „Covid 19“ viruso protrūkis atskleidė pernelyg didelę Europos šalių ekonomikos priklausomybę nuo Kinijos.

Dėl epidemijos Kinijoje ir griežtų karantino procedūrų ima trūkinėti įprastinės prekių ir žaliavų tiekimo grandinės.

Dar daugiau: kai kurių Vakarų ekonomistų manymu, Kinijoje kilusi naujos ligos epidemija, galinti peraugti į visą pasaulį apimsiančią pandemiją, taps rimtu globalizacijos reiškinio išbandymu. Ironiška, bet dauguma įvairiose šalyse naudojamų medicininių veido kaukių, kuriomis ir Kinijos, ir kitų Azijos šalių gyventojai kilus epidemijoms bando apsisaugoti ir apsaugoti kitus nuo lašeliniu būdu plintančių virusų gaminama būtent Kinijos gamyklose. Tačiau dabar, kai šimtams milijonų kinų prireikė šių apsaugos priemonių (paprastai medicinines veido kaukes būtina keisti bent kartą per dieną), visų gamybos pajėgumų Kinijai jau nebepakanka. Šalies valdžia kreipėsi į kitas pasaulio šalis, prašydama padėti jai medikamentais ir medicininėmis kaukėmis. O iš kur prireikus tokių kaukių gaus kitos gausiai gyvenamos šalys, šiuo metu importuojančios jas iš Kinijos?

Viruso pamokos

Bet grįžkime prie ekonomikos. „Die Zeit“ pabrėžia, kad Kinijos reikšmė pasaulio ekonomikai yra milžiniška. Kinijos eksperto apimtys per metus sudaro 2 trilijonus ir 383 milijardus JAV dolerių, tai yra žymiai daugiau, nei svarbiausių jos konkurenčių – Jungtinių Valstijų, Vokietijos, Japonijos ir Pietų Korėjos. Daugiau nei 1,4 milijardo gyventojų turinti Kinija pagamina daugiau nei 25 proc. visos pramoninės pasaulio produkcijos – šiose planetos dirbtuvėse gaminama beveik viskas, pradedant dantų šepetėliais, baigiant sunkiaisiais įrengimais, traukiniais ant magnetinės pagalvės ir šiuolaikine elektronika. Ištieskite ranką ir paimkite bet kurį daiktą, esantį šalia – galima lažintis, kad ant jo bus užrašas „Made in China“ arba „Made in P.R.C“, reiškiantis „Pagaminta Kinijoje“.

Kinija pasaulinei rinkai tiekia ne tik įvairiausią jos gamyklose pagamintą produkciją, ji komplektuojančiomis ir atsarginėmis dalimis aprūpina stambiausius užsienio šalių pramonės centrus. Prieš kelis dešimtmečius Vakarų šalių kompanijos užsidirbo milžiniškus pelnus, perkėlusios savo gamybos bazes į pigios darbo jėgos rojų – Kinijos miestus. Tačiau ekstremalios situacijos, tokios, kaip „Covid 19“ viruso protrūkis ir kiti dramatiški netikėtumai, sukeliantys sumaištį pasaulio dirbtuvėje, atskleidžia ir kitą globalizacijos pusę: egzistuoja labai realus pavojus, kad epidemijos krizei Kinijoje aštrėjant gali sustoti gamyklos kitose pasaulio šalyse, pasaulinėje rinkoje gali pritrūkti Kinijoje gaminamų prekių, paklausių gaminių kainos gali šoktelėti aukštyn, nes jų tiekimo apimtys sumažės. Kol kas viruso epidemija skaudžiausiai kirto pasaulinėms žaliavų rinkoms.

Kinija importuoja 15 proc. visos pasaulyje išgaunamos naftos, ir nuo epidemijos pradžios žalios naftos paklausa nukrito 20 proc. Kartu smuko ir naftos kainos. Kita ekonomikos šaka, patyrusi griaunamą epidemijos Kinijoje poveikį – turizmas. Turistai iš Kinijos uždirbdavo 20 proc. pasaulinės turizmo pramonės pajamų. Dabar jie sėdi namuose.

Nuo metų pradžios Kinijoje trūkinėja dešimtmečius veikusios žaliavų tiekimo grandinės, be kurių negali apsieiti pasaulio dirbtuvės. Dėl to geležies rūda atpigo 10 proc., varis ir nikelis– 8 proc., cinkas ir aliuminis – 5 proc. Suskystintos dujos atpigo net 30 proc. Kinijai dėl „neįveikiamų aplinkybių“ sumažinus jų pirkimo apimtis. Suskystintų gamtinių dujų tiekėjai, tarp jų Kataras ir Indonezija, atsidūrė nelengvoje situacijoje. Kad Kinijoje ir kitose šalyse įvesto griežto karantino sąlygomis sunku užtikrinti žaliavų tiekimus, patvirtina vos vienas pavyzdys: Kinijos liejykloms skirti laivai su šimtais tūkstančių tonų geležies rūdos iš Australijos grįžę namo turi 14 dienų stovėti karantine, kad vėl galėtų atnaujinti tiekimus.

Pasak „Die Zeit“, kai kurie Vakarų analitikai mano, kad dabartinė krizė gali sugriauti pasitikėjimą Kinija kaip svarbia mokslo bei technologijų valstybe ir suteikti stiprų deglobalizacijos impulsą. Juk kiekviena diena Kinijai grumiantis su plintančiu koronavirusu atskleidžia vis naujus pavojus, susijusius su pernelyg susietomis įvairių šalių ekonomikomis. Gali būti, kad tik elektroniniu mikroskopu teįžiūrimas virusas „Covid 19“ privers iš esmės peržiūrėti „pasaulio dirbtuvės“ koncepciją ir paskatins valstybes nacionalinio saugumo sumetimais vėl statytis gal ne tokias dideles, bet nuosavas dirbtuves namuose, kad nebebūtų priklausomos nuo svetur kylančių mirtinai pavojingų netikėtumų.