Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Norvegijoje nuo rugpjūčio vidurio šunims nustatoma daugiau hemoraginio enterito atvejų. Ypač ši liga pasireiškia Osle bei jo apylinkėse, tačiau ji užfiksuota ir kituose Norvegijos regionuose. Šunų mylėtojai yra sunerimę dėl Norvegijoje plintančios ūmios ligos, kuri ne visada išgydoma, ir dalis ja susirgusių gyvūnų nugaišta. Žmogui ši liga nėra pavojinga.
Pasak Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) dr. L. Kriaučeliūno smulkių gyvūnų klinikos vadovės Birutės Karvelienės, lietuviams pastaruoju metu irgi kyla klausimų dėl šios ligos protrūkio. „Tai yra natūralu, nes mes visi esame atsakingi už savo augintinius. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, Lietuvoje nėra gauta pranešimų apie masinius šunų susirgimus ar gaišimus. Tačiau šunų savininkai turėtų būti atidūs“, – perspėja B. Karvelienė.
Specialistai primena, kad minėta liga pasireiškia ūmiu viduriavimu su krauju, kurį lydi ir vėmimas, silpnumas, apetito nebuvimas, išsekimas, gyvūnas gali gaišti. Ligos metu labiausiai pažeidžiamas gyvūno plonasis žarnynas. Iki šiol, pagal norvegų duomenis, yra užfiksuoti 173 ligos atvejai, iš kurių 43 – baigėsi gyvūno netektimi. Tikslus susirgimų skaičius nėra žinomas, nes informacija apie juos ne visada galėjo pasiekti Norvegijos maisto saugos ir veterinarijos tarnybą, kuri su kitomis atsakingomis institucijomis tiria šios ligos protrūkį. Šio protrūkio priežastis nėra visiškai aiški. Norvegijos maisto saugos tarnyba, Norvegijos veterinarijos institutas ir kitos institucijos atlieka epidemiologinį tyrimą, mėgina nustatyti ir susirgimo priežastį, tad tiriami sergantys ir nugaišę gyvūnai.
Pasak veterinarijos specialistų, atmestos hipotezės, kad susirgimai galėjo kilti dėl virusų (parvovirusas, koronavirusas, mėsėdžių maro virusas, cirkovirusai), parazitų (giardiazė ir kriptosporidiozė), bakterijų (kampilobakteriozė, salmoneliozė, ešerichiozė, leptospirozė, tularemija ir juodligė), apsinuodijimų rodenticidais ir panašiomis medžiagomis bei dumbliais, dėl grybinės kilmės infekcijų ir vektorių pernešamų ligų. Tyrimai parodė, kad daugelio sirgusių šunų organizme kolonizavosi didelis kiekis bakterijų Providencia alcalifaciens ir Clostridia perfringens. Šios bakterijos gali būti randamos ir sveikų šunų žarnyne, bet nedideliais kiekiais.
„Manoma, kad pagrindinis šios ligos plitimo kelias yra per virškinamąjį traktą, kuomet gyvūnas suėda ar palaižo užterštą pašarą, objektą. Pastebėta, kad ligos plitimas tiesioginio kontakto metu (nuo šuns šuniui) nėra pagrindinis. Kitų rūšių gyvūnams ši liga nėra registruojama. Užteršto pašaro nenustatyta, tačiau vyksta tyrimas, nes, surinkus informaciją apie sirgusių šunų mitybos ir laikymo pobūdį, gauti skirtingi rezultatai. Ūminis hemoraginis viduriavimas pasireiškė įvairaus amžiaus ir veislės šunims. Protrūkio tyrimas yra sudėtingas, ir jau galima teigti, jog ligos pasireiškimas nepriklauso nuo šuns amžiaus, veislės ar lyties“, – teigia LSMU dr. L. Kriaučeliūnio smulkiųjų gyvūnų klinikos veterinarijos gydytoja Inga Stadalienė.
Norėdami apsaugoti savo augintinius nuo šios ligos, kaip pataria gydytoja I. Stadalienė, savininkai turėtų apriboti šunų kontaktus su kitais šunimis, vengti šunų vedžiojimo viešose vietose, neleisti gyvūnams uostyti ir laižyti vietų ar objektų, galėjusių turėti kontaktą su kitais šunimis. Taip pat reikėtų kreiptis į veterinarijos gydytoją, jei šuo turi kokių nors ligos požymių. Apsilankyti pas veterinarijos gydytoją naudinga ir prieš vykstant su šunimi į užsienį, neabejotinai reikėtų laikytis veterinaro rekomendacijų dėl gyvūno vakcinacijos plano.
„Privalome būti budrūs, laikytis rekomendacijų, kad išvengtume ligos plitimo. Gyvūnų savininkai turi kuo skubiau kreiptis į veterinarijos gydytojus, jei pastebėjo, kad gyvūnas yra vangesnis, atsisako pašaro, vemia, viduriuoja. Ligų, kurios pasireiškia panašiais klinikiniais požymiais, yra daug, todėl svarbu nustatyti tikslią ligos priežastį ir kryptingai taikyti gydymą pagal gautus tyrimo rezultatus. Todėl būtina atlikti bakteriologinį tyrimą. Svarbu suprasti, kad išsamus gyvūno ištyrimas leidžia gauti tikslius rezultatus ir padeda veterinarijos gydytojui nukreipti gydymą tikslinga kryptimi“, – pažymi I. Stadalienė.
LSMU pranešime teigiama, kad šio universiteto Veterinarijos akademijos dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinika yra pasirengusi galimam sunkios ligos protrūkiui, jei toks kiltų Lietuvoje. Klinikoje veikia smulkių gyvūnų izoliatorius, kuriame visą parą gydomi visiškai nuo kitų izoliuoti gyvūnai, sergantys užkrečiamosiomis ligomis. Jais besirūpinantis personalas rengiasi specialia vienkartine apranga, kuri panaudojus išmetama (nepatenka į bendruosius atliekų konteinerius) ir sunaikinama pagal visas biosaugos taisykles – utilizuojama. Įėjimas į izoliatorių yra griežtai kontroliuojamas bei atliekama dezinfekcija su aukšto efektyvumo dezinfekantais, kad patogenas nebūtų išplatintas aplinkoje.
Pranešime pabrėžiama ir tai, kad Veterinarijos akademijos profesoriai, docentai, veterinarijos gydytojai bendradarbiauja su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba, taip pat infekcinių ligų paplitimo bei būtinos biosaugos klausimais konsultuoja privačius veterinarijos gydytojus.