Vikipedija nuotr.

Lygiai prieš 100 metų Suomija tapo pirmąja valstybe, kuriai pavyko paskelbti nepriklausomybę nuo Rusijos imperijos. Bet šį kartą ne apie patį įvykį ir net ne apie jo reikšmę mūsų valstybės kūrėjų politinei vaizduotei. Kiekviena šalis verta tiek, kiek verti jos vaikai. Tad šį kartą norėčiau pakalbėti apie žmogų, kurį laikau verčiausiu Suomijos sūnumi. Ir tai net nėra Carlas Gustavas Mannerheimas. Tai Mika Waltari, garsiausias Suomijos rašytojas ir mėgstamiausias mano rašytojas. Kartu tai ir šalies istorijos kelionė per žmogaus, glaudžiai susijusio su valstybe, gyvenimą.

Mika Waltari gimė 1908 m., tad Suomijai tapus nepriklausoma buvo dar visai mažas. Tačiau vaiko akimis matyti pakankamai žiaurūs nuožmių kovų dėl šalies laisvės vaizdai liko jo atmintyje. Tačiau tai nepadarė jo abejingo savo šaliai, nepaskatino jos žeminti. O tokį kelią deja, pasirinko ne viena kūrybinga asmenybė visame pasaulyje. Jaunystėje Waltari patyrė visą bohemos gyvenimo spindesį ir skurdą, o tai atsispindėjo ir jo vėlesniuose darbuose. Motina norėjo, kad jis taptų liuteronų dvasininku, tačiau šio kelio, kaip ir daugelis tuometinėje Lietuvoje jis atsisakė pasirinkdamas filosofijos ir literatūros studijas. Sulaukus septyniolikos, gimė pirmoji knyga, o netrukus laukė bohemiška studento kelionė į Paryžių. Ši kelionė vėliau atsispindėjo jo fikcinio personažo keliuose, tik… XVI a. atmosferoje. Vis dėlto, dar jaunas jis vedė ir susilaukė vienintelės dukters, su kuria šilti santykiai išliko visą gyvenimą, o ji pati tapo rašytoja.

Netrukus susidomėjo Senovės Egipto civilizacija, kurią laikė visos civilizacijos ištakomis. Faraono Echnatono reformos jam atrodė pirmas žmonijos bandymas surasti vienintelį Dievą. Kartu jis pamatė, kaip bet kuri graži idėja būna suplanuojama idealistų, įgyvendinama fanatikų ir duoda vaisius visiškiems niekšams. Kokią idėją, kuri buvo populiari to meto pasaulyje, tebelieka populiari ir šiandien, jis turėjo omenyje, manau, pristatinėti daug ir nereikia. Tai tapo daugelio jo kūrinių tema ir nuosekliai juose atsispindėjo.

Atėjo laikas išbandyti save ir realybėje. Buvo 1939 metai, kai SSRS kariuomenė įsiveržė į Suomiją, o kuri stojo į nelygią, bet didvyrišką kovą. Mika irgi pakilo į kovą. Tiesa, į ją įsijungė ne su šautuvu rankose, nes suprato, kad taip savo tautai kažin kuo nepadės. Suprato, kad ne kardas, o plunksna yra jo ginklas. Jis nebuvo iš tų intelektualų, kurie tėvynei atsidūrus pavojuje, samprotautų, kad „mes gal patys buvome kalti“, ar „mūsų valdžia per daug engė paprastą žmogų“. Jis nebuvo dogmatikas, kuris matė pasaulį tik juodai baltą. Tačiau jis suprato, kuri pusė yra jo, ir pasirinko. Mika Waltari II-ojo pasaulinio karo metais dirbo Suomijos propagandos ministerijoje ir rašė tekstus, kurie padėdavo suomių kariui stotis ant pavargusių ir nušalusių kojų ir dar kartą, kartais paskutinį, žygiuoti į ataką prieš nuožmų ir, rodos, nenugalimą priešą.

Suomiai išsaugojo nepriklausomybę, tačiau daug neteko – miestai sugriauti, žmonės žuvę, šalyje cenzūra. Mika nepasidavė ir, negalėdamas kalbėti namie, 1941 m. pradžioje Švedijoje Nauticus slapyvardžiu išleido knygelę „Tiesa apie Estiją, Latviją ir Lietuvą“. Joje išdėstė viską apie šiose šalyse įvykusią sovietinę okupaciją. Suomiai turėjo kovoti dar beveik keturis metus, bet sugebėjo nepriklausomybę išsaugoti. Prie to ryškiai prisidėjo ir Waltari.

Karo siaubai ir tragedijos atsispindėjo jo romanuose, kuriuose vaizduomas pasaulis ant grėsmės slenksčio. Pasaulis, norintis save sunaikinti, tapo nuolatiniu jo tekstų palydovu. 1945 m. jis išleido darbą, padariusį jį nemariu – „Sinuhę egiptietį“. Ši knyga puikiai tiko ir masiniam skaitytojui. Ji net keturis dešimtečius, visu Šaltojo karo laikotarpiu, buvo skaitomiausias užsienio kūrinys JAV. Tačiau giliau pakapstęs skaitytojas galėjo rasti čia daugybę paralelių. Šlovę prarandantis Egiptas priminė sugriuvusią senąją Europą, nuožmūs ir iki dantų apsiginklavę hetitai – nesėkmingai pasaulio tvarką bandžiusį perkonstruoti Trečiąjį reichą, o suktas ir padėtį sau geriausiai išnaudojantis Babilono valdovas įtartinai priminė patį Staliną. Kūrinyje savaip išpranašautas komunizmo triumfas bei jo žlugimas, o gal net ir jo sugrįžimo daug gudresnėmis formomis galimybė. Tęsia jis šias temas ir kituose savo kūriniuose ir nesvarbu, ar jie vyktų senovės etruskų, ar Romos imperijos laikais, ar viduramžių Europoje. Įžvalgiai ir labai netikėtai pokario laikams, didžiulis dėmesys buvo buvo skiriamas musulmonų pasauliui ir bandymui jį suprasti. Čia tiesiog reikėtų paskaityti „Mikaelį – sultono tarną“. Ši knyga padėtų mums šiandien atsakyti į daug klausimų. Galų gale ir liūdnasis „Mirties angelas“ – tragiškai liūdna meilės istorija, vykstanti 1453 m. žlungant kitados galingai civilizacijai. Žlungant taip, kad įsivaizduoji save stovintį tarp Konstantinopolio griūvančių mūrų ir matai lenktus kardus, kurie nušnios galvas visų, kuriuos kada nors mylėjai, o tau belieka pažiūrėti didžiausiam priešui į akis ir iškėlus galvą oriai nusišypsoti.

Civilizacijos žlugimas susidūrus su pranašesne, agresyvesne civilizacija, prievartinis žmonių tradicijų ir jų pamėgų gyvenimo formų keitimas – nuolatinės Waltari temos. Nuo senovės Egipto iki XVI a. šie motyvai jo romanuose nuolat atsikartodavo ir taip jis atspindėjo ir savo gyvenamąjį metą. Tačiau ne tik tai. Jo kūriniuose ryškūs ir kiti motyvai: likimas, prieš kurį nieko negali padaryti net galingiausias žmogus, milžiniškas noras gyventi tada, kai viskas aplink griūna ir atrodo, kad gyventi neverta, galiausiai skaudi meilė, kuri iš pažiūros teikia visiems tik skausmą ir kančią, tačiau yra tokia galinga, kad jokios fizinės ir dvasinės sienos, bei ribos, įskaitant ir pačią mirtį, nėra pajėgios jos įveikti.

Waltari romanų herojai kentėjo ir kankino patys, buvo skaudinami ir skaudino patys, buvo išduodami ir išdavė patys. Skaityti šiuos nuotykius ne visada smagu, nes supranti, kiek kainavo visa tai parašyti. Įsijausti tiek į civilizacijų, tiek į pavienių žmonių likimą ir matyti tai, kas amžina nuo seniausių laikų iki dabar, ir kas nei velnio nepasikeis ir ateityje. Gal todėl Waltari gyvenimas nebuvo lengvas – jis negalėjo suvaldyti savo nuotaikų svyravimo, nuolat sirgo depresija, nemiga, o negalėdamas prakalbinti savo herojų panirdavo ir į besaikio gėrimo liūną. Tačiau tai tik parodo jį visoje žmogaus dramatizmo šviesoje su silpnybėmis, be kurių jis niekada nebūtų galėjęs nuveikti to, ką nuveikė.

Šį žmogų, kuris savo romanais pasaulyje išgarsino ir visą Suomiją, o kartu prisidėjo prie žmonių civilizacijos raidos bendriausia prasme, geriausiai apibūdina keli dalykai. Pirma, vienas mėgstamiausių Waltari dalykų buvo greitis. Bet jis taip ir nesugebėjo per save perlipti ir pradėti vairuoti pats, todėl jį vežiojo duktė. O antra, yra citata iš „Sinuhės egiptiečio“. Tai dovanėlė tiems, kas nepatingėjo perskaityti iki galo. Aš negaliu perteikti nei mažiausios tūkstantosios dalies to, ką patyriau vartydamas tuos puslapius. Jei kas gali, tai tik ši trumpa citata. „Tas kas kaupia žinias, kaupia skausmą“. Mano nuomone, didžiausia vertybė yra ta, kad kūrinio herojus, kuris nuolat kartojo šiuos žodžius vis tiek tas žinias kaupė.

Vikipedija nuotr.

Simonas Jazavita