LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Vatikane vykstančiame Vyskupų sinode jaunimui pirmą kartą dalyvauja du vyskupai iš kontinentinės Kinijos. Bažnyčios diplomatijos istorijoje tai didžiulis įvykis. Rugsėjo 22 d. Vatikanas paskelbė pasirašęs preliminarų susitarimą su Kinija dėl vyskupų skyrimo. Iki šiol Kinijos patriotinės bažnyčios paskirti vyskupai Šventojo Sosto nebūdavo pripažįstami, vyskupų įšventinimas be Vatikano leidimo baigdavosi ekskomunika (atskyrimu nuo Bažnyčios). Po beprecedenčio susitarimo Kinijos patriotinės bažnyčios paskirti vyskupai sugrįžo į vienybę su Roma.
Skrisdamas į Romą po vizito Baltijos šalyse lėktuve popiežius Pranciškus teigė, jog, pasirašant taikos sutartį, kurios buvo siekiama kelis dešimtmečius, abi pusės kažką prarado. Kyla klausimas, ar kompromisas neišėjo į naudą Kinijai labiau nei Vatikanui.
Kadangi apie susitarimo detales Vatikanas nieko viešai nepaskelbė, mums, Lietuvoje išgyvenusiems Bažnyčios persekiojimus sovietų režimo metu, gali kilti abejonė dėl šio Vatikano sprendimo. Pastaraisiais metais komunistinėje Kinijoje ypač suagresyvėjo antibažnytinė veikla.
Istoriko, Vilniaus universiteto docento ARŪNO STREIKAUS klausiame, kokie buvo Vatikano diplomatiniai santykiai su Sovietų Sąjunga, kaip tuo metu buvo vykdomi vyskupų skyrimai ir ar galima atrasti panašumų su dabartine komunistinės Kinijos situacija.
Kokie buvo Šventojo Sosto ir Sovietų Sąjungos santykiai? Ar vyko derybos dėl tikinčiųjų situacijos?
Diplomatiniai santykiai tarp Vatikano ir Sovietų Sąjungos niekada neegzistavo, oficialūs santykiai nebuvo palaikomi, nors dėl praktinių dalykų (Bažnyčios hierarchijos sutvarkymo, atnaujinimo, katalikų sielovados) Vatikanas nuo bolševikų perversmo dienų buvo pasirengęs deryboms su sovietais. Šventojo Sosto nuostata pasaulietinių valstybių, priešiškų ir neutralių Bažnyčios atžvilgiu, buvo tokia, jog reikia ieškoti kontakto. Vieni tyrinėtojai sako, kad tokia Vatikano diplomatijos tradicija susiklostė nuo Prancūzijos revoliucijos laikų, kiti – kad nuo XX a. pradžios, Pirmojo pasaulinio karo.
Pradiniame etape pati Sovietų Sąjunga buvo suinteresuota,kad būtų greičiau ir plačiau pripažinta tarptautiniu mastu, todėl su Vatikanu derybos vyko gana intensyviai iki trečiojo dešimtmečio pabaigos. Kai sovietų režimas įsitvirtino ir jautėsi pakankamai stiprus, akivaizdžiai matėsi, kad derybos niekur neveda – visi Vatikano pasiūlymai dėl katalikų sielovados būdavo atmetami, todėl derybos nutrūko galutinai. Stalinui įsitvirtinus valdžioje, prasidėjo religijos persekiojimas, ne tik katalikų, bet ir ortodoksų. Nuo tada iki Stalino mirties, net iki šeštojo dešimtmečio pabaigos jokių kontaktų tarp Šventojo Sosto ir Maskvos nebuvo. Tiktai Chruščiovui atėjus į valdžią ir prasidėjus popiežiaus Jono XXIII pontifikatui atnaujintas šioks toks dialogas.
Nuostatų pasikeitimas buvo abipusis. Sovietai buvo suinteresuoti, kad ir Šventasis Sostas gal bent netiesiogiai paremtų Sovietų Sąjungos iniciatyvą tarptautinėje arenoje. Vatikane su popiežiaus Jono XXIII pontifikato pradžia pamažu įsitvirtino nuostata, kad reikia ieškoti susitarimo su komunistiniais režimais, ieškoti modus vivendi (gyvenimo būdo), kuris Vatikano sluoksniuose buvo greitai perfrazuotas į modus moriendi (išlikimo būdo).
Kadangi sovietai nebuvo linkę derėtis dėl konkrečių dalykų kaip katalikų sielovada, vėliau 7–8 dešimtmetyje vadinamoji Vatikano Rytų politika daugiausia pasireiškė kituose vidurio Europos komunistiniuose kraštuose – su jų vyriausybėmis vyko gana intensyvios derybos, kurios pasibaigė keliais susitarimais. Su Sovietų Sąjunga tokių oficialaus lygmens derybų nebuvo.
Vyskupų klausimas irgi iškilo. Nuo Vatikano II Susirinkimo laikų vyskupų kandidatūrų suderinimas vyko gana sklandžiai dėl to, kad Vatikanas atviriau aprobavo su sovietų režimu suderintas vyskupų kandidatūras. Visgi pasirengimas priimti kandidatus nebuvo visiškai aklas pasitikėjimas. Kiek leido sąlygos, jau nuo Chruščiovo laikų komunikacija su pasauliu už geležinės uždangos buvo galima, ir Vatikanas stengėsi kiek įmanoma vyskupų kandidatūras patikrinti. Buvo šventinami tik tie valdžios pasiūlyti vyskupai, apie kuriuos buvo įmanoma gauti bent minimalią informaciją.
Stanislovo Kiškio knygoje apie pal. Teofilių Matulionį rašoma, kad, bandydamas užkirsti kelią valdžios kandidatui, jis pats ieškojo būsimo vyskupo. Atrodo, kad buvo bandymų vyskupą skirti tiesiogiai per Vatikaną, kad jis nebūtų „sovietinio sukirpimo“.
Tokių atvejų buvo ne vienas. Su T. Matulionio grįžimu iš lagerio bene pirmą kartą užmegztas alternatyvus kontaktas su Šventuoju Sostu. Kadangi Matulionis Romoje turėjo autoritetą, į jo nuomonę buvo atsižvelgiama. Vincento Sladkevičiaus slaptas įšventinimas – pirmas ir, ko gero, paskutinis atvejis, kai vyskupo kandidatūra buvo suderinta visiškai be sovietų žinios, užbėgant už akių valdžios pastangoms įšventinti jiems parankius asmenis. Tai išskirtinis atvejis.
Ar žinote daugiau detalių apie vyskupų patvirtinimą? Ar vykdavo derybos tarp Sovietų Sąjungos ir Vatikano?
Vyskupų įšventinimo susiejimas su kitais Bažnyčios padėties klausimais vienoje ar kitoje šalyje derybomis vyko tik su komunistiniais kraštais. Sovietų Sąjungos atveju derybos galėjo vykti tik labai netiesioginiu būdu, nes, kaip minėjau, oficialių kontaktų nebuvo. Tai vykdavo per vyskupus, kurie buvo pašventinti ir jiems buvo leista išvykti į Romą. Prieš vykdami į Romą, vyskupai gaudavo gana išsamias instrukcijas iš atitinkamų valdžios įstaigų (Religijos reikalų tarybos įgaliotinio KGB ). Tad neoficialios derybos vyko per juos. Jie atveždavo valdžios suderintas kandidatūras, pateikdavo valdžiai parankią informaciją apie Bažnyčios padėtį Lietuvoje. Kartais per juos buvo duodama suprasti, kad jei Vatikanas patvirtintų šias kandidatūras, arba, pavyzdžiui, labiau kontroliuotų Vatikano radijo lietuviškas transliacijas ir Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos veiklą Vatikane, nevykdytų neva antisovietinės veiklos, tada sovietų valdžia būtų pasirengusi daryti tam tikrų nuolaidų, priimti daugiau kandidatų į kunigų seminariją, oficialiai išleistų ką nors iš religinės literatūros. Tokių užuominų buvo dažniausiai perduodama per dvasininkus, kurie valdžios leidimu išvykdavo į Romą.
Komentuodamas Vatikano ir Kinijos preliminarų susitarimą, popiežius sakė, kad priimdamos kompromisą abi pusės kažką praranda. Ar statytinis vyskupas nėra per didelis praradimas? Juk kur vyskupas, ten Bažnyčia. Sakote, kad Lietuvoje okupacijos metais buvo statytinių vyskupų. Ar statytiniai vyskupai nekliudo tikinčiųjų pastoracijai ir apskritai Bažnyčios sveikatai?
Pirma, Vatikanas, kaip minėjau, nešventindavo vyskupų neturėdamas apie kandidatus informacijos. Buvo ne vienas atvejis, kai valdžios peršamos kandidatūros buvo atmetamos dėl turimos informacijos, kad jie ne tik itin nuolankūs valdžiai ir yra jos visiškai kontroliuojami, bet ir dėl įvairių moralinių dalykų, su dvasininko gyvenimu nesuderinamo elgesio.
Žinoma, kai ieškai kompromiso, visada turi nusileisti. Sovietmečiu buvo pašventinta tokių dvasininkų, kurie normaliomis sąlygomis nebūtų tapę vyskupais, nes jie neturėjo pastoracinio aktyvumo, gal netgi administravimo sugebėjimų ir sveikatos būklė buvo ne tokia, kokios reikalautų vyskupo tarnystė. Bet iš kitos pusės, būdami savo pareigose ne tiktai valdžios valia, bet ir turėdami Šventojo Sosto aprobatą – žinodami, kad yra legalūs vyskupai – jie savaime įgydavo daugiau pasitikėjimo savimi ir santykiuose su valdžia jų pozicija sustiprėdavo. Jie jausdavo, kad nėra tik valdžios statytiniai, visiškai nuo jos priklausomi, kad ir dvasinė valdžia juos pripažįsta.
Ar galėtumėte pateikti vyskupų, prakutusių po Vatikano patvirtinimo, pavyzdžių?
Jau sovietmečiu sutarta, kad toks atvejis buvo Liudviko Povilonio, kuris buvo įšventintas vyskupu 1969 m. Iš pradžių jis laikomas valdžios kandidatu, nors prieš tai buvo kalinamas ir nuo jos nukentėjęs. Bažnytiniuose sluoksniuose Vatikano sprendimas jam teikti vyskupo šventimus kritikuotas. Visgi vėliau jo stipresnė laikysena ir pasipriešinimas įvairioms valdžios iniciatyvoms, kurias buvo bandoma per jį įbrukti, gerokai pakeitė ir besipriešinančios, katakombinės Bažnyčios nuomonę. Kai 8–9 dešimtmetyje jis tapo Kauno arkivyskupijos apaštaliniu administratoriumi, jo laikysena buvo gerokai kitokia nei iš pradžių.
Kaip jūs reagavote, sužinojęs apie Vatikano ir Kinijos susitarimą?
Iš principo reagavau pozityviai, nes tai nėra eksperimentavimas ir ėjimas, nežinant visų aplinkybių. Vatikanas turi derybų ir santykių su nedemokratiniais-autokratiniais režimais patirtį. Vatikano diplomatiniai santykiai su Bažnyčiai nepalankiais režimais vadovaujasi mažesnio blogio principu. Valdžios paskirtų vyskupų pripažinimas yra geriau negu visai jokio santykio. Vadinamoji Kinijos patriotinė bažnyčia yra visiškai nepriklausoma nuo Vatikano. Pripažindamas vyskupus, Šventasis Sostas įgyja bent šiokią tokią situacijos kontrolę. Žinodamas Vatikano didelę patirtį ir ilgą tokio pobūdžio santykių tradiciją visiškai pasitikiu šio sprendimo racionalumu.
Milda Vitkutė
