Šiaurės Sirijoje Turkijos pradėta karinė operacija, poetiškai pavadinta „Taikos šaltiniu“, gresia peraugti į Sirijos ir Turkijos karą.

Paliko likimo valiai

Užpraeitą sekmadienį, spalio 6 dieną, įvykusio JAV prezidento Donaldo Trumpo ir Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano telefoninio pokalbio, kuriame, pasak Baltųjų rūmų pareigūnų, buvo aptarti dvišalės prekybos ir gynybos klausimai, metu buvo uždegta žalia šviesa ir naujam karui Artimuosiuose Rytuose. Dienraščio „The New York Times“ šaltinių teigimu, kalbėdamasis su D.Trumpu Turkijos lyderis pareiškė, kad pagaliau nusprendė pradėti seniai planuotą karinę operaciją prieš Sirijos šiaurės rytuose, pasienyje su Turkija, įsitvirtinusiais „teroristais“. Netrukus po šio pokalbio JAV prezidentas paskelbė, kad Amerika šioje turkų karinėje operacijoje nedalyvaus ir jos nerems, tačiau nedelsdama išves iš šio regiono savo karines pajėgas.

Kaip jau įprasta, šį savo sprendimą D.Trumpas kitą dieną paaiškino ne kartą kartotu pažadu „ištraukti Ameriką“ iš jai visiškai nereikalingų karų. „Mums metas atsikratyti tų absurdiškų nesibaigiančių karų, daugelis kurių yra gentiniai, ir sugrąžinti mūsų karius namo. Kovosime ten, kur naudinga mums, ir kovosime tik iki pergalės“, – socialiniame tinkle „Twitter“ parašė JAV prezidentas. Pasak jo, Turkija, Europa, Sirija, Iranas, Irakas, Rusija ir kurdai dabar turės išspręsti susidariusią situaciją ir nutarti, ką jie nori daryti su Šiaurės rytų Sirijoje kalinamais ISIS (teroristų grupuotės „Islamo valstybė“) kovotojais.

Oficialus D.Trumpo patvirtinimas, kad jis įsakė iš kurdų karinių formuočių kontroliuojamos teritorijos Šiaurės rytų Sirijoje išvesti JAV karius (daugiausia iš specialiosios paskirties pajėgų), sukėlė tikrą šoką – ne tik užsienyje, bet ir pačiame Vašingtone. Pasak žiniasklaidos, nors D.Trumpas garsėja impulsyvumu, tačiau toks jo įsakymas buvo netikėtas net Pentagono vadovybei. Ir Kongrese, ir žiniasklaidoje kilo tikra audra. Prezidento sprendimas buvo įvertintas kaip išdavystė, nes Sirijos kurdų pajėgų indėlis į „Islamo valstybės“ smogikų sutriuškinimą regione buvo lemiamas. Kurdų savigynos būriai nuo 2014 m. kovėsi prieš „Islamo valstybę“ kartu su amerikiečiais, o dabar buvę Amerikos sąjungininkai įsiveržus Turkijos kariuomenei paliekami likimo valiai. JAV sąjungininkų išdavystę pasmerkė ne tik Demokratų partijai priklausantys Kongreso nariai, bet ir patys ištikimiausi D.Trumpo rėmėjai respublikonai, tarp jų Senato Teisės komiteto pirmininkas Lindsey Grahamas.

Kaip visuomet, po kilusios pasipiktinimų bangos D.Trumpas žengė žingsnį atgal, pagrasino sugriauti Turkijos ekonomiką, jeigu ji savo veiksmais Šiaurės Sirijoje „peržengs ribas“, tačiau JAV karių išvedimo neatšaukė ir leido suprasti, kad turkų karinei operacijai „Taikos šaltinis“ netrukdys.

JAV prezidentui D.Trumpui nusprendus nesikišti, Turkijos kariuomenė įsiveržė į kurdų gyvenamus rajonus Šiaurės rytų Sirijoje.

Ko siekia turkai?

Pagrindiniu „Taikos šaltinio“ operacijos, kuri prasidėjo spalio 9 d. turkų karinei aviacijai smogus taikiniams Sirijos ir Turkijos pasienyje, tikslu prezidentas R.T.Erdoganas įvardijo „teroristinių grėsmių“ pasienyje neutralizavimą, realios saugumo zonos tarp dviejų šalių sukūrimą ir pabėgėlių iš Sirijos, radusių prieglobstį Turkijoje, grąžinimą į tėvynę. Tačiau kas yra tie teroristai, kokio dydžio bus nuo jų „išvalyta“ saugumo zona ir kodėl būtent į ją norima perkelti nuo pilietinio karo Sirijoje pabėgusius žmones?

Turkijos valdžia teroristais laiko kurdų Liaudies apsaugos pajėgų (YPG) ir Moterų apsaugos būrių (YPJ) kovotojus, sudarančius kurdų vadovaujamų Sirijos demokratinių pajėgų (SDF), kurios kartu su JAV kariškiais kovėsi su „Islamo valstybe“, branduolį. Tačiau Ankara šias kurdų karines formuotes sieja su Kurdistano darbininkų partija, o ši politinė jėga Turkijoje yra uždrausta kaip teroristinė. Pagrindinis šios partijos tikslas – nepriklausomos kurdų valstybės, į kurią, be kitų kurdų gyvenamų teritorijų kaimyninėse šalyse, įeitų ir dalis Pietryčių Turkijos, įkūrimas. Žinoma, kad Turkijos valdžia ketina padaryti viską, kad to neatsitiktų. Seniai grasinusi pradėti karinę operaciją prieš Sirijoje veikiančias kurdų savigynos pajėgas, Ankara įtarinėjo (turbūt ne be pagrindo), kad JAV parama ginkluotoms kurdų formuotėms Šiaurės rytų Sirijoje pinigais, ginklais, amunicija galiausiai pasinaudos karinis Kurdistano darbininkų partijos sparnas kovoje su Turkijos vyriausybe. Vadinamosios saugumo zonos pasienyje sukūrimas ir kurdų savigynos būrių nuginklavimas turėtų pašalinti ar bent sumažinti tokią grėsmę. D.Trumpui pagaliau apsisprendus nesikišti, Turkijos kariuomenės daliniai kartu su proturkiškomis Sirijos arabų pajėgomis spalio 9 d. įsiveržė į Sirijos teritoriją ir ėmė supti pasienyje esančius kurdų kaimus ir miestus.

Ankara skelbė, kad operacijos „Taikos šaltinis“ metu palei visą 480 km ilgio Sirijos ir Turkijos sieną bus sukurta 30 kilometrų pločio saugumo zona, „išvalyta“ nuo teroristų. Be kita ko, į ją patenka ir dalis Sirijos šiaurės rytuose veikiančių naftos verslovių. Į saugumo zoną planuojama perkelti net iki 3 milijonų pabėgėlių stovyklose Turkijoje šiuo metu gyvenančių Sirijos piliečių, pasitraukusių iš tėvynės dėl karo. Šis sumanymas gali būti labai klastingas: kurdai įtaria, kad į jų žemes pasienyje su Turkija bus perkelti Sirijos arabai, kad būtų „atskiesta“ gyventojų etninė sudėtis ir kurdų svajonės apie savo valstybę liktų bergždžios. Skaičiuojama, kad Sirijoje gyvena nuo 1,6 iki 2,5 mln. kurdų, iš viso jų, sudėjus gyvenančius Irake, Irane bei pačioje Turkijoje, yra apie 35 milijonai.

Kas toliau?

Praėjus savaitei nuo Turkijos kariuomenės įsiveržimo į Šiaurės rytų Siriją, klostosi gerai pažįstamas scenarijus: abiejose kovojančiose pusėse daugėja žuvusiųjų ir sužeistųjų, Jungtinių Tautų duomenimis, pabėgėlių skaičius iš karinės operacijos regiono viršijo 100 tūkstančių, vis stiprėja triukšmas tarptautinėje arenoje – Turkija ir gražiuoju, ir piktuoju raginama stabdyti karinę operaciją prieš kurdus ir atsitraukti iš Sirijos. JAV gynybos sekretorius Markas Esperas perspėjo Ankarą, kad puolimas Šiaurės Sirijoje gali sukelti rimtų pasekmių, ES užsienio reikalų ministrai pasmerkė Turkijos puolimą prieš kurdus, Vokietija ir Prancūzija sustabdė ginklų eksportą, Italija pareiškė sieksianti visiško ginklų tiekimo Ankarai uždraudimo. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas perspėjo, kad dėl Turkijos karinės operacijos gali pabėgti kalėjimuose ir stovyklose Šiaurės rytų Sirijoje laikomi „Islamo valstybės“ kovotojai, ir ši teroristų grupuotė regione gali vėl atsikurti.

Tačiau akivaizdu, kad auga ir pačios Turkijos valdžios apetitas. Matyt, nudžiugintas pirmųjų karinės operacijos rezultatų, prezidentas R.T.Erdoganas pareiškė, kad ji nebus stabdoma. „Mes nesustosime, nesvarbu, kas ką sakytų“, – tvirtino jis. Kai kurie apžvalgininkai mano, kad Ankara gali įgyvendinti senas savo užmačias: gilyn į Siriją besiveržianti jos kariuomenė gali nesustoti už 30 kilometrų nuo sienos, o žygiuoti į pietus ligi pat Eufrato upės. Jau anksčiau Turkijos vadovybė neatmetė tokio scenarijaus – esą jei teroristų grėsmė išliks, gali būti perimta visa kurdų kontroliuojama teritorija iki rytinės Eufrato pakrantės. Taigi, kiltų reali trečdalio Sirijos teritorijos atplėšimo grėsmė, galbūt pavadinus tai būtinosios saugumo zonos išplėtimu.

Naujausi įvykiai rodo, kad tokią neatremto Turkijos puolimo grėsmę supranta visos suinteresuotos pusės. Prieš kelias dienas Rusijos karo aviacijos bazėje Chmeimime, Sirijos Latakijos provincijoje, baigėsi Sirijos prezidento Basharo al Assado kariuomenės ir kurdų vadovaujamų Sirijos demokratinių pajėgų atstovų derybos. Kurdai pasirinko mažesnę blogybę: susitarė su Sirijos vyriausybinėmis pajėgomis kartu kovoti su turkų įsiveržimu. Jau šios savaitės pradžioje per kurdų teritoriją saugančius Sirijos demokratinių pajėgų postus buvo praleisti Sirijos vyriausybės kariuomenės daliniai, skubantys į susirėmimų su turkais ir jų sąjungininkais rajonus šiaurės rytuose.

Kažin ar nuošalyje liks ir Rusija bei Iranas, karine jėga remiantys B.al Assado režimą. Be šios paramos valstybinėms Sirijos pajėgoms pilietiniame kare su sirų sukilėliais tikrai būtų buvę riesta. Sunku tikėtis, kad rusai ir iraniečiai sėdėtų sudėję rankas ir žiūrėtų, kaip Turkijos kariuomenė Sirijoje triuškina ne tik kurdų, bet ir B.al Assado pajėgas. Tokia pergalė reikštų, kad turkams atsivertų dar platesnis kelias į Sirijos gilumą, o Turkijos prezidentas, seniai įtariamas svajojant bent iš dalies atkurti buvusios Osmanų imperijos sienas, gali siekti bet kokia kaina pasinaudoti tokia proga. Juk nei Amerika, nei ES nesikiša, NATO sąjungininkai tereiškia susirūpinimą, tad ko bijoti? Nejau gero R.T.Erdogano bičiulio V.Putino? Kas žino, gal ir šį kartą abiem, svajojantiems atkurti buvusias imperijas, pavyks rasti bendrą kalbą.