Įniršę dėl Q.Soleimanio nužudymo musulmonai šiitai degina JAV prezidento D.Trumpo iškamšą.

Ką tik peržengtas 2020-ųjų slenkstis jau padvelkė šalčiu: ar iš tiesų gali kilti JAV ir Irano karas?

Žaibas iš dangaus

Žinia trenkė tarsi perkūnas iš giedro dangaus: sausio 3 dienos rytą Irako sostinėje Bagdade žuvo vienas svarbiausių Irano kariuomenės vadų generolas majoras Qasenas Soleimanis. 62 metų generolas vadovavo Irano Revoliucinės gvardijos elitinėms „Al Quds“ pajėgoms, atsakingoms už karines operacijas užsienyje. Neskelbtu lėktuvo reisu į Bagdadą atskridęs Q.Soleimanis su savo palyda dar nebuvo palikęs oro uosto teritorijos, kai kelyje palei krovinių terminalą nugriaudėjo du sprogimai. Automobilis, kuriuo važiavo iranietis generolas ir jį pasitikę asmenys, užsiliepsnojo tarsi fakelas. Ugnies sūkurys apsiautė ir iš paskos sekusią asmens sargybinių mašiną.

Netrukus JAV Gynybos departamento atstovas pranešė, kad generolas Q.Soleimanis ir jį lydėję šeši asmenys buvo sunaikinti per Jungtinių Valstijų kariuomenės surengtą ataką. Danguje virš Bagdado oro uosto beveik be garso ratus sukęs bepilotis lėktuvas „MQ-9 Reaper“ į generolo kortežą paleido tris lazeriu valdomas raketas „Hellfire“. Kaip vėliau pranešė oficialūs Irako pareigūnai, Q.Soleimanio kūną pavyko atpažinti tik iš jo mūvėto žiedo.

Q.Soleimanio likvidavimo operacija sukėlė nepaprastai didelį diplomatinį ir politinį triukšmą. Vašingtonas nedelsdamas prisiėmė atsakomybę už aukšto užsienio šalies kariškio ir jį lydėjusių kitų valstybių piliečių nužudymą svetimos šalies teritorijoje. Tarptautinės teisės požiūriu toks poelgis absoliučiai nepateisinamas, nepaisant to, kad Jungtinės Valstijos Irano Revoliucinę gvardiją laiko teroristine organizacija, o generolą Q.Soleimanį JAV prezidentas Donaldas Trumpas buvo pavadinęs „teroristu Nr.1 visame pasaulyje“. Jungtinės Valstijos „Al Quds“ pajėgas ir jų vadovą laikė atsakingais už daugybę kruvinų išpuolių prieš JAV ir jos sąjungininkus Irake, Sirijoje bei kitose Artimųjų Rytų šalyse. Vienas iš pastarųjų, po kurio prezidentas D.Trumpas esą įsakęs likviduoti Q.Soleimanį, buvo 2019 m. gruodžio 31 d. Irano remiamų Irako šiitų sukarintų organizacijų „Kata’ib Hezbollah“ ir PMF narių surengta ataka prieš JAV ambasadą Bagdade.

Įtakingo Irano karo vado – skelbiama, kad Q.Soleimanis faktiškai buvo antrasis asmuo neoficialioje Irano valdančiųjų hierarchijoje po šalies dvasinio lyderio ajatolos Ali Khamenei’aus – nužudymas tarsi išsprogdino Iraną. Šimtai tūkstančių žmonių išėjo į gatves skanduodami prakeiksmus Amerikai, žadėdami jai baisų kerštą. Buvo deginamos JAV vėliavos, prezidento D.Trumpo iškamšos, laidotuvių dieną atsisveikinti su Q.Soleimaniu atėjo daugiau nei milijonas Irano gyventojų. Pasak žiniasklaidos, tokio gedinčiųjų skaičiaus nebuvo nuo pat 1989-ųjų, kai mirė vadinamasis Irano islamo revoliucijos lyderis ajatola Ruhollah Khomeinis.

„Al Quds“ pajėgų vadas generolas Q.Soleimanis (kairėje) buvo laikomas antruoju pagal įtaką po aukščiausiojo Irano dvasinio lyderio ajatolos A.Khamenei'aus.

„Al Quds“ pajėgų vadas generolas Q.Soleimanis (kairėje) buvo laikomas antruoju pagal įtaką po aukščiausiojo Irano dvasinio lyderio ajatolos A.Khamenei’aus.

Tarptautinė reakcija

Pirmoji tarptautinė reakcija į generolo Q.Soleimanio likvidavimą buvo labai įvairi, tačiau ją trumpai būtų galima apibūdinti kaip rimtą susirūpinimą. JAV veiksmus parėmė Izraelis, pagyręs prezidentą D.Trumpą už ryžtą ir priminęs apie kiekvienos šalies teisę ginti savo piliečius. Priešiškai Irano atžvilgiu nusiteikusi Saudo Arabija ir Egiptas apsiribojo raginimais neleisti didėti tarp Irano ir JAV kilusiai įtampai, nors veikiausiai šiose musulmonų sunitų gyvenamų valstybių sostinėse įtakingo šiitų karo vado mirtis nesukėlė gedulingos nuotaikos.

Sirija, Libanas ir Irakas, kurio dauguma gyventojų yra šiitai, griežtai pasmerkė JAV išpuolį. Irano parlamentas net priėmė rezoliuciją, raginančią šalies vyriausybę išvaryti iš šalies visas joje lig šiol esančias Amerikos karines pajėgas, apie 5 200 kariškių, kurie daugiausia užsiima Irako armijos apmokymu. Rusijos užsienio reikalų ministerija pasmerkė Q.Soleimanio nužudymą atkreipusi dėmesį į galimas pavojingas pasekmes taikai ir stabilumui regione. Kinija, kuri kaip ir Rusija gana glaudžiai bendradarbiauja su Iranu, paragino Vašingtoną ir Teheraną laikytis rimties ir nedidinti eskalacijos.

Gana santūriai reagavo ir NATO sąjungininkės Vakarų Europoje: pavyzdžiui, Didžioji Britanija, pripažinusi, kad Q.Soleimanio vadovaujamos „Al Quds“ pajėgos visą laiką kėlė mirtiną grėsmę, kvietė laikytis ramiai, Vokietija pabrėžė, kad JAV veiksmai tebuvo atsakas į seriją karinių provokacijų, dėl kurių atsakingas Iranas, o Prancūzijos atstovas pastebėjo, kad sausio 3 d. prabudome kur kas pavojingesniame pasaulyje.

Minios žmonių Irane rinkosi į generolo Q.Soleimanio laidotuves.

Minios žmonių Irane rinkosi į generolo Q.Soleimanio laidotuves.

Karas, kurio niekas nenorėjo

Tačiau pats svarbiausias klausimas – kas bus toliau? Irano valdžia paskelbė duosianti griežtą atsaką Jungtinėms Valstijoms, ir daugelis apžvalgininkų neabejoja, kad taip ir bus. Šimtai tūkstančių šiomis dienomis į gatves išėjusių iraniečių, skanduojančių „Mirtis Amerikai!“, šaukiasi keršto, ir būtų naivu tikėtis, kad karinio susirėmimo su JAV galbūt norinti išvengti Irano vadovybė į tai visai neatsižvelgs. Kita vertus, galimiems Irano atsakomiesiems veiksmams jau užbėgo už akių ir pats D.Trumpas, internete perspėjęs Teheraną, kad bet koks išpuolis prieš amerikiečius susilauks žaibiško, stipraus ir „galbūt neproporcingo“ atsako.

Kitaip tariant, JAV vadovas aiškiai leido suprasti, kad į kiekvieną galimą karinį smūgį Amerika atsakys žymiai stipresniu. Vėliau D.Trumpas pranešė, kad Pentagonas Irano teritorijoje numatė 52 potencialius taikinius, tarp jų ir „kultūrinės svarbos“. Skaičius esą pasirinktas neatsitiktinai: būtent 52 įkaitus 1979-ųjų lapkritį buvo paėmę JAV ambasadą Teherane šturmavę iraniečiai.

JAV dienraštis „The Washington Post“, svarstydamas apie tai, ar įtampos tarp JAV ir Irano eskalacija negalėtų sukelti karo net abiem pusėms bandant jo išvengti, atkreipė dėmesį, jog pastaruosius 8 mėnesius D.Trumpas vis grasino Teheranui ir griežtino jam ekonomines sankcijas. Tuo tarpu Irano vadovybė per šį laiką elgėsi taip, tarsi būtų tikra, jog D.Trumpas vis dėlto nerizikuos pradėti tikro karo. Ryžtingas smūgis į generolo Q.Soleimanio kortežą, po kurio akivaizdžiai turėtų sekti Irano keršto akcija, apvertė tokią Irano vadovų prielaidą aukštyn kojomis. Dabar jie esą turi nagrinėti visai naujus variantus, nes situacija iš esmės pasikeitė. Teorinis masinio JAV smūgio Iranui – į žadėtus 52 taikinius ar mažiau – variantas nesukontroliuotos karinės eskalacijos atveju gali tapti praktiniu scenarijumi. Istorija moko, kad karai dažnai kyla net ir tada, kai nė viena konflikto pusė jų visai nenori. Įtampos didėjimas neretai sukuria savą įvykių logiką, kurios nebeįmanoma atspėti arba išvengti.

„The Washington Post“ teigimu, iš bepiločio lėktuvo į Q.Soleimanį ir jo bendrus paleistos amerikiečių raketos sumalė į šipulius ir Irano strategų scenarijų, remiantis kuriuo D.Trumpas, ruošdamasis šiais metais vyksiantiems JAV prezidento rinkimams, turėjo stengsis išvengti pavojingos karinės konfrontacijos ir į Teherano veiksmus amerikiečių ir jų sąjungininkų Artimuosiuose Rytuose atžvilgiu žiūrėti beveik užmerktomis akimis. Iraniečiai apsiskaičiavo neįvertinę Kongrese D.Trumpui pradėtos apkaltos: kas, jei ne garsus žvanginimas ginklais ir grasinimai senam Amerikos priešui – daugiau nei 40 metų Iraną valdančiam mulų režimui – gali paskatinti amerikiečius galimo karo akivaizdoje susitelkti apie savo vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų vadą? Kokia dar apkalta, kokie įtarinėjimai, jei po daugelio metų pagaliau atsirado ryžtingas ir narsus prezidentas, ne žodžiais, o veiksmais pasišovęs išrauti šią „blogio šaknį“, kol religinis Teherano režimas dar nepasigamino atominės bombos?

Tokiame karinės galios ir ryžto nedelsiant ją panaudoti demonstravimo scenarijuje, kuris pradedamas įgyvendinti po Q.Soleimanio likvidavimo, Iranui palikta nedaug manevro laisvės. Neatkeršyti Jungtinėms Valstijoms jis negali, pastarosiomis dienomis „Didžiojo Šėtono“ adresu – taip islamistai Irane tradiciškai vadina Ameriką – nuskambėjo daug rimtų grasinimų. Akivaizdu ir tai, kad D.Trumpas to tik ir telaukia: JAV karinis atsakas į bet kokį Irano ar su juo siejamų Irako ar Sirijos šiitų pajėgų išpuolį būtų triuškinamas ir, kaip iškart perspėjo Amerikos prezidentas, galimai neproporcingas. Kas tai galėtų būti, kol kas galima tik svarstyti: tarkime, po Irano raketos, paleistos iš kranto į Persų įlankoje esantį JAV ar sąjungininkų laivą, amerikiečių aviacija galėtų ne tik smogti iraniečių pakrantės apsaugos bazėms, bet ir grafitinėmis bombomis atakuoti svarbiausius Irano elektros tinklo infrastruktūros mazgus. Nesunku įsivaizduoti, kaip šalį demoralizuotų žaibiškas nugramzdinimas į akmens amžių, jeigu ji kelias savaites ar mėnesius liktų be elektros. Analitikai Iraną vadina popieriniu tigru, kuris gali tik psichologiškai gąsdinti žymiai stipresnį priešą, slapta vildamasis, kad šis neišdrįs stoti į atvirą kovą. Taigi, kai nebelieka vietos blefui, galima tikėtis, kad Teheranas nesiims savižudikiškų veiksmų ir neprovokuos D.Trumpo. Tačiau nereikia pamiršti, kad persai – ne tik labai ambicingi, bet ir gudrūs bei klastingi. Taip, virš Irano susitelkę juodi karo debesys po kurio laiko gali savaime išsisklaidyti, bet nereikėtų nustebti, jeigu iš jų netikėtai pasipiltų tikros audros žaibai.