Šių metų sausio mėnesį Erbilyje įsikūrusiame ir su Masudu Barzaniu siejamame „Rudaw“ naujienų portale buvo pasirodęs įdomus pranešimas. Žymus kurdų intelektualas, daktaras Izadinas Mustafa Rasulas pareiškė, jog Sirijos prezidentas Bašaras al Asadas ir visa jo šeima yra kilę iš Irako Kurdistano, todėl jie nėra ir negali būti alevitai.

Mustafa rėmėsi pasakojimu iš tolimų 1993 m., kai Patriotinės Kurdistano sąjungos lyderis Dželalis Talabanis pakvietė jį prisijungti prie sąjungos delegacijos, vykusios į Siriją, kur Mustafa Rasulas turėjo būti asmeninis Talabanio padėjėjas. Kalbama, kad Talabanis itin mėgo valgyti vieną žuvies rūšį, kuri patiekiama Sirijos Viduržemio jūros pakrantėje, todėl jie nuvyko į al Asadų šeimos bastioną Latakiją. Vieną vakarą pavalgius, Talabanis pasikvietė Mustafą aplankyti dabartinio Sirijos prezidento Bašaro al Asado tėvo Hafezo al Asado brolį Džamilį al Asadą. Kaip įprasta, susėsta buvo prie stalo, kur prie jų prisijungė ir Džamilio sūnus. Mustafa pašnibždomis jo paklausė: ar tiesa tai, kad jie yra atvykę iš Irako Kurdistano Sindžaro regiono? Atsakymas buvo ryžtingas „ne“. Tačiau pokalbio eigą pakeitė visa tai nugirdęs Džamilis al Asadas, prasitardamas, jog „tikrovė yra tokia, jog mes esame kurdai kakajai iš Chanakino (miestas apie 300 km į pietryčius nuo Erbilio), bet persikėlėme į Siriją ir po to įgijome al Asad pavardę“.

Istorija įdomi, tačiau ją reikėtų vertinti atsargiai. Iš tiesų egzistuoja istorinis pagrindas atsirasti tokiai giminės susiformavimo versijai, tačiau tai labai primena atvejus, kai bandoma perrašyti istorinius įvykius. Bašaro al Asado senelis Ali Suleimanas, kilęs iš Kalbijos klano ir susituokęs su iš Nusarijos priekalnių kilusia Naissa, al Asad pavardę, reiškiančią „liūtas“, gavo 1927 m., kadangi vietinių klanų buvo gerbiamas kaip drąsus, stiprus ir protingas žmogus. Tačiau įvairūs šaltiniai ir dokumentai rodo, kad šiame regione, tuometiniame Osmanų imperijos Alepo vilajete, ši giminė gyveno ir seniau. Egzistuoja tikimybė, jog gali būti neišlikusių dokumentų ar tamsių dėmių istorijoje, kai apie tam tikrus epizodus nežinoma nieko, tačiau taip pat nevalia užmiršti, jog Artimieji Rytai yra regionas, kur realybė visuomet susipynusi su legendomis, po dabartį slankioja praeities šešėliai, o politikoje intrigų ne mažiau nei krintančių žvaigždžių rugpjūtį. Politinės personos, valdančiosios šeimos visuomet yra mistifikuojamos ir apie juos galima išgirsti gausybę įvairiausių gandų. Tokio tipo pareiškimai neretai tampa politikavimo įrankiu ir turi tikslinę auditoriją. Mustafa pareiškimo atveju tokius įtarimus sustiprino pats Mustafa teigdamas, jog dėl tokio al Asadų šeimos giminystės ryšio su kurdais tai gali tapti bendradarbiavimo pagrindu tarp Damasko ir kurdų artimiausioje ateityje, kai spręsis Rožavos klausimas. Todėl nenuostabu, jog jis nesulaukė platesnio atgarsio pasaulio spaudoje. Tačiau papasakoti apie šią istoriją paskatino tai, jog joje minima minima paslaptinga Artimųjų Rytų bendruomenė, apie kurią kalbama labai nedažnai.

Jarsanai, arba „tiesos žmonės“ (pers. Ahl-e Haqq), dar vadinami kakajais (kurd. „kaka“ reiškia „vyresnysis brolis“), yra religinė bendruomenė, kurios šaknys kyla iš jazdanizmo. Kaip jau įprasta regione, sudėtinga nusakyti tikrąjį populiacijos skaičių, todėl kliautis tenka akademikų spėjimais. Anot jų, Irane gali būti daugiau kaip 2 milijonai jarsanų, Irake – per 200 tūkst., taip pat Turkijoje – iki 50 tūkst. Daugiausia tai yra kurdai, kalbantys gorani dialektu, nors yra ir persų, lori, azerbaidžaniečių ir arabų. Bendruomenės gyvenamosios teritorijos Irako Kurdistane apima Mosulo, Suleimanijos, Ninevijos, Kirkuko regionus, Irane jie gyvena Kermanšacho ir Havramano provincijose. Daugiausia žinių apie juos turi Vakarų tyrinėtojai, renkantys informaciją apie jarsanus: tuo tarpu regione apie juos žinoma nedaug: kartais teigiama, kad žinomiausias ir ryškiausias jų bruožas yra vešlūs, išraiškingi ūsai, kurie išskiria jarsanus iš aplinkos – islamiškojoje praktikoje ūsai turi būti trumpi bei negali būti ryški išvaizdos detalė.

Jarsanizmas yra sinkretinė monoteistinė religija, dabartinę formą pasiekusi pereidama 8 raidos ciklus, kurių kiekvienas įnešdavo kažko naujo ir savito į pasaulį ir trukdavo apie 300 metų. Paskutinis ciklas, pasibaigęs 14 amžiuje, sutampa su sultono Sahako gyvenimu ir mokymu. Šis kurdų mistikas, gimęs Suleimanijoje, kurio kapas Irano Kermanšacho provincijos Šeichano kaime yra tapęs piligrimybės vieta jarsanams, jarsanizme laikomas šventenybės įsikūnijimu. Jis neabejotinai turėjo daug žinių apie sufizmą, todėl kartais teigiama, kad jarsanizmo kilmė yra islamiška. Būtent Sahako mokymas galutinai atskiria jarsanizmą nuo kitų senovinių Artimųjų Rytų religijų, kadangi, teigiama, jis surašė ir šventąją jarsanų knygą „Kalam-e Saranjam“ („Pokalbiai apie tobulumą“), nors yra manančių, kad ji pradėta rašyti daugiau nei prieš 2500 metų, skaičiuojant nuo šiandienos. Ji užrašyta gorani kalba ir šiandien saugoma Kermanšache bei laikoma tiesioginiu Dievo žodžiu, todėl yra kelrodis žmonijai, kaip reikia gyventi.

Anot jarsanizmo, pasaulis sudarytas iš dviejų skirtingų, tačiau susipynusių matmenų: vidinio ir išorinio, kur kiekvienas turi savo taisykles. Nors žmonės gali pažinti tik išorinį pasaulį, jų gyvenimai valdomi pagal vidinio pasaulio taisykles. Jarsanizmo tikslas yra mokyti žmones, kaip pasiekti galutinę tiesą. Manoma, kad kiekvienas žmogus turi sekti tuo, kas parašyta šventojoje knygoje. Priešingai nei jazidizme, kiekvienas gali sekti jarsano idėjomis, ir ši bendruomenė nėra uždara bei priima atsivertėlius. Jarsanizme yra daugybė idėjų, giminingų zoroastrų, krikščionių ar jazidų tradicijoms – milenarizmas, egalitarianizmas, inatizmas, apreiškimai, dualizmas, tikėjimas angelais. Tačiau, priešingai nei kituose iranėnų tikėjimuose, jarsanizmas atmeta klases, kastas ir rangus.

Daugiametę iranėnų įtaką jarsanizmui rodo jame tebeatrandamos mitraizmo šaknys. Jarsanai išsaugojo ugnies kultą – tikima, kad ne tik ji, bet ir saulė yra šventi dalykai. Tačiau per šimtus gyvenimo kartu su musulmonais metų buvo perimti įvairūs ritualiniai bei dogmatiniai konceptai ir iš jų, tokie kaip kiaulienos nevalgymas, pasninkas (tiesa, trunkantis tik tris dienas), atrandama nemažai ir šiitams artimų idėjų. Nors egzistuoja maldos namai, vadinami džamhane, tačiau jie naudojami retai, o maldų ir ritualų atlikimas dažniausiai nebūna viešas ir stengiamasi viską atlikti kuo paslaptingiau, todėl įprastai meldžiamasi namuose, siekiant nepatraukti aplinkinių dėmesio. Toks paslaptingumas kyla ne tik iš istorijos, kai įvairiems karams ir užkariavimams nuolat keičiant vieniems kitus reikėjo išlikti. Jarsanizmo religinė filosofija paremta paslaptingumo principu, kur kolektyvizmas neturi tokios reikšmės kaip islame ar krikščionybėje. Šis paslaptingumas nėra priskirtas iš šalies ir susijęs su pasakojimais apie siaubą ar žiauriomis praeities legendomis. Šis paslaptingumas kyla iš vidaus ir yra susijęs su nežinomybės skraistės apsigaubimu. O svarbiausia ypatybė, skirianti jarsanus nuo kitų Artimųjų Rytų religijų, yra tikėjimas sielos reinkarnacija. Šį principą aiškiai paaiškina jarsanas Rajabas Assy Karimas iš Ali Saray kaimo, esančio pusiaukelėje tarp Tikrito ir Irako Kurdistano, apie 190 km šiaurę nuo Bagdado, teigdamas, kad „siela turi reinkarnuotis tūkstantį kartų, kol susilieja su Kūrėju“.

Jarsanizmo filosofijoje manoma, jog tikėjimo tiesos, apeigos, ritualai turi būti saugomi paslaptyje, todėl nenuostabu, kad ir istorijos šaltiniuose jarsanizmas minimas labai menkai. Gyvenant tokį paslaptingą gyvenimo būdą, nenuostabu, jog apie jokias istorines politines aspiracijas kalbėti negalime.

Toks paslaptingumas ir atsiskyrimas lėmė, kad jie nesukūrė jokių struktūrų, atstovaujančių savo interesams politinėje sferoje ir mūsų dienomis. Jie yra tokie apolitiški ir apie juos žinoma tiek mažai, jog net 2005 m. Irako Konstitucijoje nėra užsimenama apie juos nieko. Jiems taip pat niekas neatstovauja ir Irako Kurdistano Paramos ir religijos reikalų ministerijoje, nors ši institucija pasižymi itin plačia etnoreligine geografija.

Žinoma, negalima sakyti, jog šiandieniai jarsanai yra visiškai apolitiški, kadangi niūri regiono realybė, grasinanti pačiai bendruomenės egzistencijai Irako žemėse, nebeleido jarsanams ilgiau gyventi užsisklendus savyje. Pirmas viešumo ženklas pasirodė 2015 m., kai Irako Kurdistane buvo išleistas Įstatymas nr. 5, kuriame pirmą kartą paminimi jarsanai kaip bendruomenė, kuriai reikalinga parama ir apsauga. Toks poreikis iškilo tuomet, kai „Islamo valstybė“ jarsanų nepripažino kaip legalios nemusulmoniškos bendruomenės, galinčios gyventi „Islamo valstybės“ kontroliuojamose teritorijose. Kaip ir kitos regiono mažumos, jarsanai nusivylė Bagdadu ir globos pradėjo tikėtis iš Erbilio, kadangi mano, kad jų saugumo situacija pagerėjo teritorinei kontrolei perėjus iš Bagdado į Erbilio rankas, motyvuodami tuo, jog Erbilio kontroliuojamose teritorijose smurto lygis yra žemesnis nei ten, kur dominuoja Bagdadas, nors stengiasi išlikti nuošalyje konflikte dėl nepriklausomybės.

Irake pradedama suprasti, koks turtingas, daugiakultūris paveldas slypi žemėse aplink Bagdadą. Saadas Salloumas, vietinio Masarat žurnalo, skirto pristatyti Artimųjų Rytų mažumas, redaktorius, siekia dokumentuoti šią Irako tikrovę, atspindinčią ilgą, dramatišką ir banguotą kelią, kurį nuėjo Artimieji Rytai, ir kokie jie visuomet buvo. Jis teigia, kad „nuo 2003 m. irakiečiai atrado savo daugiakultūriškumą, bet vis dar tebėra toli nuo pripažinimo, kad tai praturtina jų identitetą“. Tuo tarpu čia galima pridėti, jog Irakas susiduria su problema, jog po Sadamo Huseino nuvertimo vis dar nebuvo atsakyta į klausimą, „koks turi būti Irakas“, o tapatybės klausimais nenueita toliau nei abstrakčios idėjos, kurias galima taikyti universaliai. Tuo tarpu, kol ieškomi atsakymai į šiuos klausimus, gyvenimas nesustoja, ir kasdieniai darbai greitai sugrąžina į gyvenimo ratą, kuris užpildo laiką darbais ir mintimis. Valstybėje, kurios pavadinimą ir dabartinius kontūrus tiek amžiumi, tiek patirtimi pralenkia tie, kurie joje gyvena.

Šarūnas Rinkevičius