Šių metų spalio 16 d. Rumunijos senatas atidėjo Transilvanijos vengrų inicijuotą balsavimą dėl oficialaus 1848 m. Vengrijos revoliucijos minėjimo, kuris rengiamas kiekvienų metų kovo 15 d. Rumunijos valdantieji – socialdemokratai – beveik vienbalsiai su kitomis politinėmis jėgomis jau ne pirmą kartą griežtai pasisako prieš kovo 15-osios minėjimus, kurie būtų siejami su vengriškais simboliais, ir kaip alternatyvą siūlo nacionalinę šventę, skirtą visoms Rumunijos etninėms mažumoms.

Kovo 15-oji turi dvi simbolines ir skirtingas prasmes abiem tautoms: 1848 m. gegužės 29 d., po vengrų sukilimo prieš Habsburgų imperiją, kurį numalšino jungtinės austrų ir rusų pajėgos, Transilvanijos parlamentas, kuriame rumunams, daugiausia valstiečiams, iš esmės nebuvo atstovaujama, ratifikavo uniją su Vengrija, todėl Rumunijoje ši revoliucija suvokiama kaip Transilvanijos aneksija. Rumunijos vengrams, tuo tarpu, kovo 15 d. yra laisvės ir vengriškumo šventė, nuo 1991 m. pažymima eisenomis ir folkloriniais pasirodymais bei paskelbta „visur esančių vengrų diena“, neretai sukelianti kalbų, peraugančių į projekcijas apie Transilvanijos autonomiją.

Tai, kas vyksta tarp Rumunijos ir vietos vengrų, nėra nauja: tokios vengrų iniciatyvos yra gana dažnos ir atmetamos jau ne pirmą kartą. Tačiau pats įvykis vertas didesnio dėmesio: jis dar kartą priminė apie neišspręstą ginčą tarp šių dviejų tautų. Nors politinė dimensija yra patogiausia ir matomiausia terpė vystytis nesutarimams, pats vengrų ir rumunų susidūrimas apima pamatinius šių dviejų valstybių konceptus, tautines idėjas, o būdai, kaip jis politizuojamas, rodo, kaip dvi tautos skirtingai mato bendrą praeitį, dabartį ir ateitį. Šiam skirtumui pagrindą dabartine forma sukūrė prieš šimtą metų įvykusi Europos transformacija.

Dabartinį politinį regiono veidą suformavo po Pirmojo pasaulinio karo sukurta naujoji sistema, perbraižiusi visos Europos žemėlapį. Turėjusi užtikrinti taiką, Versalio sistema sukūrė revanšistinėmis nuotaikomis gyvenančių daugiau nepatenkintųjų ir nuskriaustųjų, nei norinčiųjų išlaikyti status quo. Perbraižius sienas, Vengrija prarado du trečdalius savo teritorijos, palikdama gausias vengrų bendruomenes kaimyninėse šalyse: Serbijoje, Ukrainoje, Rumunijoje, Slovakijoje. Vengrijos, kaip valstybės, buvusios pralaimėjusioje pusėje, sienos buvo nubraižytos Trianono rūmuose Versalyje. Ši 1920 m. Trianono taikos sutartis nulėmė, jog didžiausia vengrų bendruomenė už valstybės sienos ir šiandien gyvena Rumunijoje. Šią bendruomenę sudaro per pusantro milijono vengrų. Tačiau tai nėra homogeniškas regionas: gyventojai ir tautiniai simboliai čia yra susimaišę. Itin simboliškai tai iliustruoja antrasis pagal dydį Rumunijos miestas, Transilvanijos sostinė, Klužas-Napoka. Nors čia vietos vengrai sudaro apie 15 % gyventojų, gatvės, kaip ir prieš šimtmetį, turi vengriškus pavadinimus, nors šie ir nebeaktualūs šiandien, o miesto pagrindinėje aikštėje įsikūręs 15 amžiuje gyvenusio vengrų karaliaus Matjažo monumentas.

Nors praeityje būta ginkluotų susirėmimų tarp šių dviejų valstybių, integracija į Vakarų ekonomines, politines ir karines struktūras lėmė itin produktyvų tarpusavio bendradarbiavimą pastaraisiais laikais, o paskutinės regiono ir visos Europos aktualijos ėmė vienyti Rumuniją ir Vengriją, pamirštant praeities nesutarimus, kaip niekuomet anksčiau. Rumunijai baiminantis migrantų bangos po to, kai užsivėrė Vengrijos sienos, Viktoras Orbanas netgi pažadėjo padėti kontroliuoti Rumunijos sienas. Pastaruoju metu Rumunija rodo vis didesnį susidomėjimą ir siekį glaudžiau bendradarbiauti su Višegrado šalimis. Tačiau, nepaisant sėkmingo bendradarbiavimo, politinės realijos istorinės atminties nesunaikina. Ir tai rodo ne tik susirėmimai tarp futbolo fanų. Į praeitį nuolat sugrąžina gausi Transilvanijos vengrų bendruomenė.

Būtina paminėti, jog teiginys „Transilvanijos vengrai“ yra platus ir apibendrinantis. Prie Transilvanijos priskiriami ir trys istoriniai regionai: Banatas, Krišana, Maramurešas, o daugiausia vengrų gyvena centrinėje Transilvanijos dalyje Sėkelyje. Regionas, vengriškai vadinamas Székelyföld, rumuniškai Ținutul Secuiesc,  o vokiškai Szeklerland, Rumunijos dalimi tapo tik 1920 m. po Trianono taikos sutarties, o dėl savo atskirumo Transilvanijos vengrai kartais net išskiriami kaip atskira vengrų tautos subgrupė, gyvenanti Rytų Karpatų kalnų regione.

Sėkelyje vengrai sudaro aiškią gyventojų daugumą: iš maždaug 800 000 vietos gyventojų 61 % yra vengrai. Įdomu, jog čia dar yra likę vokiečių, sudarančių apie 3 % vietos populiacijos. Vengrų autonomijos klausimas aktualus buvo visuomet: 1952 m. Murešo provincija buvo performuota į Vengrų autonominį regioną, kuris vis dėlto 1968 m. buvo išformuotas ir sukurtos trys dabar Sėkelį sudarančios apskritys, neturinčios jokio išskirtinio statuso: Hurgita, Kovašna ir Targu Mureš.

Jokių interesų gynimas nėra įmanomas be organizacinės struktūros. Šiuo klausimu Rumunijoje užsiima 1989 m. įkurta Demokratinė Rumunijos vengrų sąjunga. Jiems mobilizuoti rinkėjus sekasi ganėtinai neblogai: 2016 m. parlamento rinkimuose ši partija surinko 6.2 % rinkėjų balsų, o nuo 1996 m. sąjunga nuolat dalyvaudavo valdančiojoje koalicijoje. Nors 2001 m. kaip alternatyva šiai jėgai susikūrė Vengrų piliečių partija, ji niekad netapo stipresne už Vengrų sąjungą ir 2014 m. šios dvi jėgos nustojo oponuoti viena kitai.

Tačiau Transilvanijos vengrai ėmė mobilizuotis ir patys. Per pastaruosius dešimt metų ėmė vis daugėti įvairių demonstracijų Transilvanijoje, kviečiančių suteikti vengrams autonomiją. Kartais į šiuos kreipimusi Bukareštas reaguodavo palankiai: 2010 m tuometinis, penktasis, Rumunijos prezidentas Traianas Băsescu netgi yra teigęs, kad Rumunija išties galėtų būti labiau decentralizuota, tačiau ši decentralizacija turėtų būti simetriška – nesuteikiant daugiau teisių Sėkeliui nei kitiems regionams. Tuo tarpu decentralizacijos oponentai, kurių yra žymiai daugiau, nedviprasmiškai rodo į Rumunijos Konstituciją, kurios pirmasis straipsnis nurodo, jog šalis yra „suvereni, nepriklausoma, unitarinė ir nedaloma nacionalinė valstybė“, todėl, remiantis šiuo skirsniu, teigiama, kad bet kokia autonominė aspiracija būtų antikonstituciška.

Tuo tarpu, kaip teigia Vengrų sąjungos narys Csaba Sogoras, šiuo metu išrinktas į Europos Parlamentą, jog Rumunijoje gyvenantys vengrai, nors ir yra Rumunijos piliečiai, kultūriškai, lingvistiškai, istoriškai mato save kaip Vengrijos dalį. Iš tokių jausmų kyla vengrų reikalavimai vartoti vengrų kalbą municipalinėje administracijoje ten, kur vengrai sudaro bent 10 % gyventojų; tuo tarpu dabartinė riba yra 20 %. Reikalavimai taip pat apima kovo 15-osios šventimą, Sėkelio vėliavos naudojimą, specialų, į vengrų populiaciją orientuotą išsilavinimą ir atskirus egzaminus vengrams. Tokie vengrų norai Bukarešte suvokiami kaip nelojalumas Rumunijai ir daro įtaką šalies politiniam gyvenimui: tai pasibaigė 2017 m. vasaros krize, kilusia po to, kai socialdemokratams nepavyko susitarti su Vengrų sąjunga dėl paramos koalicijoje. Tikėtina, kad artėjant 2019 m. Rumunijos prezidento, Europos Parlamento rinkimams, vertinant negerėjančią Rumunijos ekonominę būklę, panašių kibirkščių daugės.

Dar daugiau painiavos šiai situacijai kelia Budapešto vaidmuo, kurio tiek gausi vengrų popoliacija, tiek toks vengrų bruzdėjimas negali nedominti. Valdančioji Fidesz partija mėgsta naudoti „kito“ motyvą retorikoje, nukreiptoje tiek į vidaus politiką, tiek tarptautiniuose santykiuose. Ženklų apie Budapešto interesą tam, kas vyksta už sienos, yra daug. Kasmet svarbiausia Viktoro Orbano kalba sakoma ne Budapešte, o sudėtingai lietuvio ausiai skambančiame vengriškame Rumunijos mieste Tusnádfürdő, rumuniškai skambančiame kiek paprasčiau: Băile Tuşnad. 2010 m. Fidesz laimėjus rinkimus, vienas pirmųjų Viktoro Orbano vyriausybės veiksmų buvo Vengrijos pilietybės klausimas: kaimyninių valstybių vengrams pradėta suteikti pilietybė. Opozicija kaltina Orbaną, jog šis užsienyje gyvenančius vengrus išnaudoja savo interesams, o tam, kaip teigia opozicija, padeda įdomi Vengrijos rinkimų sistema. Priešingai nei Vakarų Europoje gyvenantys vengrai, dažniausiai registracijos adresą išlaikę Vengrijoje, kurie rinkimuose turi dalyvauti tiesiogiai, kaimyninių šalių vengrai gyvenamąsias vietas yra deklaravę savo kilmės valstybėse, todėl jie gali balsuoti paštu. Kaimyninių valstybių rinkėjai yra gerokai labiau proorbaniški nei vengrai Vakarų Europoje. Opozicija Fidesz kritikuoja dar smarkiau – kadangi aplinkinių valstybių vengrai turi registruotis kartą per 10 metų, manoma, kad per kiekvienus rinkimus gali būti daugybė jau „mirusių žmonių balsų“.

Tuo tarpu Fidesz viską aiškina paprastai: László Tőkés, Vengrijos nacionalinės asamblėjos pirmininkas, protestantų pastorius iš Transilvanijos, šiuo metu išrinktas į Europos Parlamentą, kovo 15-ąją pavadinęs Sėkelio nepriklausomybės diena, pabrėžė, kad Fidesz propaguoja nacionalinės vienybės nepaisant sienų idėją ir palaiko vengrų autonomijos Rumunijoje siekį, o tai veikia: 2014 m. rinkimuose 95 % ne Vengrijoje atiduotų vengrų balsų atiteko Fidesz.

Žvelgiant į politinius įvykius ir analizuojant politinį diskursą, galima susidaryti itin komplikuotą vaizdą apie etninę regiono įtampą ir sudėtingus dvišalius santykius, tačiau kasdienybė dažniausiai būna gerokai paprastesnė, nei bandymai vertinti situaciją remiantis politizuotais pareiškimais. Rugsėjį man lankantis Pėčikos mieste, Vakarų Rumunijoje, Banato ir Transilvanijos paribyje, buvusioje Dakijos Ziribavos tvirtovėje, apie miesto, turinčio 13 tūkst. gyventojų, aktualijas papasakojo miesto meras vengras Petru Antalas.

Vizualiai Pėčika beveik niekuo neišsiskiria iš kitų šiame regione esančių gyvenviečių; pagrindinis elementas, rodantis, kad tai yra ne Vengrija, o Rumunija, yra dvikalbės lentelės ir statomos rumuniškos ortodoksų cerkvės. Miesto etninė sudėtis akivaizdžiai rodo, kad miestas yra mišrus: 62 % gyventojų yra rumunai, 28 % vengrai. Panonijos apylinkėse iš toli matoma ir miesto siluetą formuoja katalikiška, 19 a. statybos vengriška bažnyčia.

Petru Antalas pasakojo, kaip jis ir vietos gyventojai myli savo miestą, kuriame vengrai sudaro daugiau nei pusę, tačiau sugyvena visi draugiškai. Turguje kalbintas kiekvienas prekeivis puikiai kalbėjo vengriškai, o vietos rumunai gebėjo bent minimaliai susikalbėti vengriškai. Petru Antalas daug pasakojo apie miestą, jo istoriją, nuvedė prie istorinio ąžuolo, pasodinto prieš šimtmetį Rumunijos karaliaus Mihai garbei, prie stalo kėlė ne vieną tostą už Vengriją, Rumuniją, draugišką gyvenimą. Žmonės gatvėse su juo sveikinosi, o apie politiką jis nekalbėjo. Tačiau įdomiausias įvykis nutiko einant nuo bažnyčios turgaus link, kai Petru pastebėjo ant kelio prie bažnyčios tvoros numestą šiukšlę, kurią pakėlė ir išmetė į šiukšlių dėžę. Nežinau, kiek tai buvo nuoširdi pastanga paversti miestą gražesniu ir jaukesniu, o kiek tai buvo politizuotas veiksmas. Lygiai taip pat nežinau, ar meras taip elgiasi nuolat, ar tai buvo tik vienkartinė akcija prie mūsų. Tačiau veiksmas neabejotinai gražus. Veiksmas, kurį matėme ne tik mes, bet ir vietos gyventojai. Veiksmas, nukreipiantis žvilgsnį nuo nesibaigiančių politinių skandalų ir priešpriešų, o atskleidžiantis kultūrinio pažinimo grožį, kurį sudaro paprasta gyvenimo kasdienybė.

Šarūnas Rinkevičius