Aistroms dėl Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimtebekunkuliuojant, paslaugiai pamirštami faktai, kurie visai neseniai įvyko ir analiptol neišnyko be pėdsakų. Dar 2019 m. gruodžio 6 dieną aukštas pareigas užimantys demokratų partijos atstovai, tokie kaip senatoriai Elizabeth Warren, Amy Klobuchar ir Ron’as Wyden’as kartu su Mark’u Pocan’u, parašė oficialų laišką, išreikšdami susirūpinimą dėl įmonių, užtikrinančių rinkimų nešališkumą .

Ne „Hitleriu“ vadinamas D. Trampas, ne „nacistais“ apšaukiami jo šalininkai ar respublikonų senatoriai, bet būtent demokratų partijos aukščiausios grandies atstovai susirūpino rinkimų technologijų industrijos pažeidžiamumu ir skaidrumo trūkumu, o taip pat prasta balsavimo mašinų ir kitos rinkimų technikos, programinės įrangos būkle (citata originalo kalba: „vulnerabilities and a lack of transparency in the election technology industry and the poor condition of voting machines and other election technology equipment“). Laiške išvardinti konkretūs atvejai, sisteminės problemos. Pavyzdžiui, kuomet rinkimuose pateikti balsai būdavo skaičiuojami kito kandidato naudai, balsavimo mašinos atmesdavo biuletenius ir t. t. Tai oficialus dokumentas, o ne kiršinančios melagystės „Odesos profsąjungų rūmuose pusšimtį rusų sudegino ar „lietuvių snaiperės Kaukaze, kurias mūsų gimtajame krašte taip mėgstama prisiminti. Atsakyti senatoriams skaitmeninių technologijų įmonės nesiteikė.

Demokratų partijos atstovai, bent jau dalis jų vadovybės, daug kartų išreiškė nerimą dėl egzistuojančios balsų skaičiavimo sistemos. Jie labai aiškiai reikalavo skaidrumo ir atskaitomybės. Kaip viena iš išvardintų problemų buvo nurodytas pavojingas techninių paslaugų teikimas iš esmės kontrolės ir atgalinio ryšio su paslaugų tiekėju nebuvimo sąlygomis. Antai nesyk būdavo atkreipiamas dėmesys, jog nebeliko konkurencijos balsavimo rezultatų skaičiavimo paslaugų sferoje. Jeigu XX a. pirmojo dešimtmečio pradžioje tokias paslaugas teikė maždaug 20 įmonių, dabar padėtis pasikeitė iš esmės, paslauga sukoncentruota kelių grupių rankose. Vėliau senatorė E. Warren žiniasklaidai duotuose interviu atkreipė dėmesį, kad privačios įmonės iš esmės perėmė nacionalinių rinkimų technologijas, o tai, kaip vykdo savo verslą yra paslėpta už paslapties šydo (citata originalo kalba: have taken over nearly all of the nation’s election technology — and how they do business is clouded in secrecy.).

Apie rinkimų sistemos netobulumus bei landas galimoms manipuliacijoms prirašyta užtektinai knygų. Viso JAV politinio spektro – iš kairės į dešinę ir atgal – atstovai, autoriai bei analitikai viešai kalbėjo, rašė, ragino atkreipti dėmesį į esamus sistemos trūkumus, kurie niekaip neištaisomi. Apie mirusių rinkėjų masę, gundančią rinkimų dieną surengti „zombių apokalipsę“ savosios partijos naudai. Apie balsavimą paštu, kuris teikia galimybes atsikratyti balsais už konkurentą ir užtvindyti sau palankiais. Apie balsų skaičiavimo mašinas ir bala žino kieno rankose laikomus serverius, suteikiančius progą susidėlioti rezultatus norima tvarka. Kairiojo politinio katyvo kovotojai, pavyzdžiui, respublikonus kritikuojantis David’as Daley’us – žurnalistas, buvęs leidinio „Salon“ vyriausiasis redaktorius – apkaltino respublikonų partija vykdant slaptą programą „REDMAP“, kuria siekiama daugumą valstijų paversti prorespublikoniškomis, o demokratų partiją pašalinti iš visų lygmenų valdžios institucijų („Ratf**ked: The True Story Behind the Secret Plan to Steal America’s Democracy“, Liverigh, 2016). Jane Mayer knygoje „Tamsūs pinigai“ teigia egzistuojant turtuolių, tokių kaip Charles’as ir David’as Koch’ai, „tinklą“ – esą jie finansuoja ir įvairiais būdais palaiko radikalius dešiniuosius JAV politinėje arenoje. Tokiu būdu siekiama užkirsti kelia „socialinio teisingumo“, „gamtosaugos, stabdant globalią klimato kaitą“ ir t. t. politikai, o machinacijos rinkimų metu yra reikšmingos priemonės norimiems rezultatams pasiekti („Dark Money: The Hidden History of the Billionaires Behind the Rise of the Radical Right“, Anchor, 2017). Kita kairioji aktyvistė, Nancy MacLean perspėja apie pasiviešinti nenorintį politinį isteblišmentą, slapta nuo JAV piliečių užgrobusį valdžią manipuoliuojant rinkimų rezultatais ir įgyvendinantį rakalią dešinę politiką (Democracy in Chains: The Deep History of the Radical Right’s Stealth Plan for America“, Viking, 2017).

Atsakant tokiems autoriams, nurodoma, kad aprašydami taip nekenčiamą „dešinę“, jie nutapo itin tikslų politinės kairės autoportretą. Taip pat primenama tikrovė, kuri egzistuoja jų šlovinamų demokratų mietuose ir valstijose. Detroitas jau tapo chrestomatiniu pavyzdžiu, kaip demokratų partija, vieną kartą pasisavinusi valdžią, daugiau jau niekada jos nebepaleidžia. Miestą ištiko ekonominė ir kriminalinė katastrofa, t. y. žadant „socialinį teisingumą“, buvo atverta eilinė kairuoliška skurdo ir įsiskolinimo smegduobė. Apie tai galima paskaityti pradedant  John’o G. Fuller’io „We Almost Lost Detroit“, Reader’s Digest Press, New York, 1975, baigiant  Mark’o Binelli’o „The Last Days of Detroit: Motor Cars, Motown and the Collapse of an Industrial Giant“, London, Bodley Head, 2013. Kadaise klestėjęs miestas, demokratams išgyvendinus pramonę bei mokesčius mokančius piliečius, o taip pat iš esmės pakeitus gyventojų populiaciją, buvo paverstas dar viena demokratų „partijos tvirtove“. Daugelį dešimtmečių nuo socialinių išmokų priklausantieji klusniai balsuoja už vienintelę partiją, o ten vykstantys rinkimai kelia asociacijas su Kongo Liaudies Respublika marksizmo-leninizmo klestėjimo laikais, be ne Vakarų civilizacija.

Taigi, priešingame politinio ringo kampe irgi netylima, antai Eric’as Eggers’as 2018 metais išleistoje knygoje „Apgavystė: kaip kairė ketina pavogti ateinančius rinkimus“ („Fraud: How the Left Plans to Steal the Next Electio“, Regnery Publishing, 2018), pateikia glaustą sukčiavimų JAV balsavimo metu istoriją. Taip pat jis nurodo problemas, kilsiančias būsimų rinkimų metu, t. y. šiais 2020 metais. Pavyzdžiui, dėl balsavimo paštu, dėl JAV pilietybės neturinčių asmenų dalyvavimo rinkimų metu, pačios balsų skaičiavimo sistemos techninių trūkumų ir t. t. įvyksiantys pažeidimai bei kilsiantys konfliktai. Kas šįmet ir atsitiko – būsimasis laikas tapo esamuosu. Adrian’as Norman’as „Vagystės mene“ analizuoja priežastis, dėl kurių atsiveria galimybės falsifikuoti rinkimus JAV, kaip ideologiškai motyvuoti politikai bet kokia kaina siekia įgyvendinti leftistinę politiką, o demokratinę sistemą vertina kaip įrankį, tinkamą savo tikslams pasiekti („The Art of the Steal: Exposing Fraud & Vulnerabilities in America’s Elections“, Eleven Press, 2020). Allum’as Bokhari perspėja apie daugianacionalinių technologijų įmonių, tokių kaip „Google“, „Facebook“ ar „Twitter“, kurių savininkai nusprendė, jog jie yra „gerieji cenzoriai“, sprendima paprasčiausiai ištrinti iš skaitmeninės erdvės, panaikinti kaip politinę tikrovę netenkinančius politikus, pavyzdžiui, tokius kaip D. Trampas („#DELETED: Big Tech’s Battle to Erase the Trump Movement and Steal the Election“, Center Street, 2020).

Kas įvyko ir kas tebesitęsia, patikrinti yra visiškai nesudėtinga. Kaip antai, kuomet kartu su kitais riaušininkais šių metų vasarą buvo suimta Niujorko miesto mero, komunisto Bill’o de Blasio dukra – dvidešimt penkerių metų Chiara de Blasio – gerasis tėtutas ją ne tik asmeniškai vadavo iš daboklės, bet urbi et orbi pareiškė, jog didžiuojasi jos „žygdarbiais“. O „Twitter“ taip vadinami „faktų tikrintojai“ išcenzūravo, paprasčiau tariant ne tik uždraudė Niujorko policijos seržantų sąjungos (labdaringos asociacijos) žinutę, bet apskritai panaikino pačios organizacijos paskyrą.

Kas gi taip įsiutino skaitmeninio GLAVLIT’o (rus. Главное управление по охране государственных тайн в печати, ГУОГТП (ГУОТ)) cenzorius? Kaip bet kuriuos kairiuosius – tiesos sakymas. Pareigūnų vardu Niujorko miesto policijos oficialioje paskyroje pareigūnų atstovas parašė: „Kaip Niujorko miesto policijos departamentas gali apsaugoti Niujorką nuo riaušes keliančių anarchistų, jeigu daiktais besišvaistanti mero dukra yra viena iš jų. Dabar mes žinome, kodėl jis draudžia mobilizuoti raitąją policiją ir neleidžia Niujorko policijos departamentui vykdyti savo pareigas.“ (citata originalo kalba: „How can the NYPD protect the city of NY from rioting anarchist when the Mayors object throwing daughter is one of them. Now we know why he is forbidding Mounted units to be mobilized and keeping the NYPD from doing their jobs.“). Dar kartą, paraidžiui: „Twitter“ tiesiog panaikino policijos pareigūnų paskyrą.

Tokius konkrečius atveju darosi sudėtinga suskaičiuoti. Taip elgiamasi kasdien ir jokių Ostankino propagandininkų skabejevų su solovjovais, jokių komunistinės Kinijos cenzorių nereikia. Patys Vakarų skaitmeninių technologijų gigantai tai daro savo rankomis.

Ir tai ne „dar vienos melagingos naujienos“, ne dar vienas įsivaizduotas „feikas“, kaip mūsų dienomis pamėgta kartoti, bet JAV Senato komiteto teisės klausimais posėdis, atliekant aukščiausių „Facebook“ ir „Twitter“ vadovų apklausą dėl jų vadovaujamų taip vadinamų „socialinių platformų“ veiklos. Tame tarpe cenzūruojant, nutildant ir šnipinėjant jų politinei darbotvarkei neįtinkančius vartotojus – įrašą pažiūrėti galima čia.

Nenutildomi, necenzūruojami, nevadinami melagiais vienos gerai žinomos politinės krypties atstovai. Jie neįtraukiami į jokius viešai skelbiamus sąrašus dėl savo politinių pažiūrų, taip pat jiems negrasinama susidorojimu. Išklausykime juos.

Pavyzdžiui, Robert’as Reich’as, buvęs H. B. Obamos patarėjas, teigia, jog kuomet visas šis košmaras pasibaigs (debatai dėl JAV prezidento rinkimų rezultatų), bus būtina įkurti tiesos ir susitaikymo komisiją, kuri išsiaiškins ir įvardins kiekvieną valdžios atstovą, politiką, administratorių ir žiniasklaidos magnatą, kurių gobšumas ir bailumas sukėlė minėtą katastrofą (citata originalo kalba: „When this nightmare is over, we need a Truth and Reconciliation Commission. It would … name every official, politician, executive and media mogul whose greed and cowardice enabled this catastrophe). Verslininkas Richard’as William’as Costolo, buvęs Twitter generalinis direktorius, atvirai pareiškė, kad savanaudžiai kapitalistai pirmieji bus išrikiuoti prie sienos ir sušaudyti vykstant revoliucijai, o jis, Richard’as, pats asmeniškai egzekucijų metu mielai transliuos vaidus to, kas vykdoma ir komentuos (citata originalo kalba: „Me-first capitalists … are going to be the first people lined up against the wall and shot in the revolution. I’ll happily provide video commentary“). Bhaskar’as Sunkara, poltinis apžvalgininkas, žurnalo Jakobinas steigėjas, pareiškė, kad Romanovų dinastijos mažų vaikų nužudymas yra pateisinamas vardan revoliucijos (citata originalo kalba: I think killing the little Romanov children was justified [for the sake of the revolution].) Ir taip toliau, ir panašiai. Nei vienas jų savo žodžių neatsisakė, nepatikslino, kad jų ištarti žodžiai buvo suprasti neteisingai ar iškraipyti.

Tai, kas vyksta mūsų visų akivaizdoje, dedasi jau nebe pirmi metai. Pranešantys apie demokratų partijos atstovų nusižengimus, atvirai nusikalstamą veiką būdavo ir tebėra cenzūruojami, blokuojami, ištrinami, išvadinami „klaidinančiais“ bei „melagingais“, nesvarbu, kokie svarūs įrodymai, kokie patikrinti faktai bebūtų pateikiami. Tuo tarpu kairiąją „politinę darbotvarkę“ atstovaujančiųjų sakomos kalbos ir atliekami veiksmai pateikiami kaip „norma“, kurią reikia besąlygiškai priimti ir nevalia ginčytis.

Todėl tai, ką mes šiandien stebime, yra visiškai dėsninga pasekmė įvykių, kurie rutuliojosi jau kelis dešimtmečius. Teisininkė, buvusi federalinė prokurorė Sidney Powell pažadėjo „išlaisvinti Krakeną“, atskleisdama neįtikėtino masto falsifikacijas, įvykdytas  šių metų rinkimuose. Pasak jos, tos pačios įmonės, atsakingos už 2020 metų JAV prezidento rinkimus, naudodamos tas pačias technologijas bei programinę įrangą, falsifikavo rinkimų rezultatus Venesuelos diktatoriaus Hugo Čaveso naudai . Šie teiginiai „progresyvių žurnalistų“ kaip mat pavadinti nepagrįstais – esą niekas nebegali pakeisti JAV prezidento rinkimų rezultatų. Profesionali teisininkė pateikia įrodymus dėl analogiškų falsifikacijų, kuriuos konformistinė žiniasklaida arba ignoruoja, ar paskelbia nevertais dėmesio.

Leftistų primetama „naujoji norma“ bei keliama „revoliucija“ čia pat atsisuka prieš juos pačius, kartais tiesiog kurioziškai. Pavyzdžiui, kaip nutiko Portlendo miesto įgaliotinei Jo Ann Hardesty, besąlygiškai palaikančiai „Black Lives Matter“ judėjimą ir griežtai reikalaujančiai panaikinti policijos, kurią ji kaltina „sisteminiu rasizmu“, finansavimą. Šiai „revoliucionieriai“ pasisekė, nes jos taip nekenčiama policija ją pačią ir ištraukė iš bėdos. J. A. Hardesty, grįždama iš kazino, kur minėta afrokovotoja prieš „sisteminį rasizmą“ pramogavo, pati (kaip vėliau paaiškėjo) sukėlė konfliktą su ja vežusiu „Lyft“ taksistu. J. A. Hardesty, nusprendusi, jog jos asmeniniam saugumui iškilo pavojus, šaukėsi ne leftistinių bendrininkų pagalbos, bet paskambino policijai. Kaip tik tuo metu, kai ji skambino, taksi automobilis buvo ne Portlendo miesto jurisdikcijoje. To paties, kurio teisėsaugos pareigūnų finansavimo nutraukimu ir išvaikymu asmeniškai rūpinosi Portlendo miesto įgaliotinė J. A. Hardesty. Jos laimei, taksi tuo metu buvo Vašingtono valstijos ribose. Todėl buvo kas atsiliepia numeriu 911 ir dviejų policininkų ekipažas atskubėjo vaduoti taksi automobilyje rietenas sukėlusios revoliucionierės (nebeapsikentęs vairuotojas liepė jai tiesiog išsimėžti lauk). Savaime suprantama, jokios J. A. Hardesty padėkos pareigūnai nesulaukė. Dar daugiau, ji juos užsipuolė. Viešai. Ji nuosekliai toliau kovoja prieš „rasistus policininkus“.

Nutiko tai, kas nutinka be jokių išimčių: Policijos atstovai nusprendė beprasmiškai nesiginčyti ir paskelbė įvykio įrašą. Tai nėra vienintelis ar atsitiktinis atvejis ar keistas nesusipratimas – jau galima publikuoti daugiatomę pavyzdžių enciklopediją, kaip ką tik pareigūnus keikusieji ir juos išvaikyti reikalavusieji leftistai ima šaukti pagalbos. Konformistinė žiniasklaida ir vėl arba tyli, ignoruodama tai, kas įvyko, arba pateiktus akivaizdžiu įrodymus išvadina „netiesa“ bei „melagyste“. Jokie įrodymai nedomina, nes tikrovė yra uždrausta.

Pakanka nurodyti konkrečius faktus, išvardinti bei pateikti įrodymus, kaip toks faktologinės medžiagos pateikėjas užpjudomas, apšaukiant „rasistu“, „fašistu“ ir „dešiniuoju radikalu“. Kaip antai, Mičigano valstijos generalinė prokurorė Dana Nessel pateiktą ieškinį dėl pažeidimų rinkimų metu pavadino rasistiniu. Kadangi ji demokratų partijos narė, pateikti įrodymai, išvardinti teisiniai argumentai, nors ji pati dirba generaline prokurore, pasirodo, jos nedomina. Juo labiau, kad kalbama ne apie rasę ar odos spalvą, bet apie įstatymų ir rinkimų tvarkos nesilaikymą. Pjudymo taikiniais konformistinei žiniasklaidai tapo teisminius ieškinius teikiantieji ir reikalaujantieji elementariai laikytis tvarkos.

Kaip nurodė Walteris Ulbrichtas (Vokietijos Vieningosios socialistų partijos pirmasis sekretorius, stalinistas) 1945 metais, sovietams užgrobiant valdžią Vidurio Europoje, dangstantis „laisvais rinkimais“ ir „pačiomis skaidriausiomis procedūromis“, veikti leidžiama tik taip: „Šiuo klausimu negali būti jokių neaiškumų – viskas turi atrodyti demokratiška, bet kontroliuoti viską turime mes. “

Kol pliekiamasi kas yra blogesnis ir svaidomasi kaltinimais sąmokslo teorijomis, galimybės išgirsti vieniems kitus, išsiaiškinti, galų gale sutarti bent jau dėl esminių dalykų, menksta kartu su vis dar turimomis laisvėmis.

 

Ramūnas Trimakas