Turkijoje pamažu įsibėgėja „Beprotišku projektu“ praminto Stambulo kanalo statyba. 45 kilometrų ilgio kanalas, sujungsiantis Juodąją ir Marmuro jūras, europinę Stambulo dalį pavers sala.

Šimtmečių svajonė

Labai prieštaringai, ypač pačiame Stambule, vertinama amžiaus statybos sumanymas anaiptol nėra naujas: jam kone 500 metų. Pasak žiniasklaidos, iškasti dvi jūras jungiantį kanalą, einantį lygiagrečiai Bosforo sąsiauriui, buvo siūloma dar Osmanų imperijos sultono Suleimano Didžiojo (1520–1568) valdymo laikais. Statyba buvo pradėta, bet po kurio laiko sustabdyta. Antrą kartą tokia iniciatyva buvo iškelta 1591-ųjų kovą sultono Murado III dvare. Kanalo kasimo darbai vėl buvo atnaujinti, bet vėlgi tik laikinai. 1654 m. vėl buvo grįžta prie kanalo statybos idėjos, tačiau dėl nepakeliamų jos įgyvendinimo kaštų diskusijos buvo nukeltos į tolimesnę ateitį.

Kai praėjusio amžiaus 3-iąjį dešimtmetį buvo pasiūlyta siauriausioje Gibraltaro sąsiaurio vietoje pastatyti 13 kilometrų ilgio užtvanką su hidroelektrine ir dėl to 60–200 metrų sumažinti Viduržemio jūros lygį, buvo prisiminti ir dirbtinio kanalo palei Stambulą statybos planai. Deja, užtvankos ties Gibraltaru planai taip pat išsisklaidė it rūkas.

Rusijos karo laivas „Admiral Esen“ Bosforu kanalu plaukia iš Juodosios jūros į Viduržemio.

1994-aisiais Stambulo kanalo sumanymas buvo panaudotas kaip politinė korta vietinių rinkimų Turkijoje fone. Tuometinis demokratinės kairiosios partijos lyderis Bulentas Ecevitas, keturis kartus ėjęs šalies premjero pareigas, pasiūlė užbaigti kelis kartus pradėtą ir nutrauktą kanalo statybos projektą, tačiau nesugebėjo įtikinti šalies parlamento skirti finansavimą. Dar po 15 metų, 2009-aisiais, valdančiosios R.T.Erdogano Teisingumo ir raidos partijos paskatinta Turkijos vyriausybė rekomendavo iš naujo išnagrinėti Stambulo kanalo tiesimo galimybę ir pabandyti atnaujinti projektą. 2011 m. pavasarį Turkijos premjeras R.T.Erdoganas paskelbė apie projekto įgyvendinimo galimybių nagrinėjimo pradžią, o dar po 2 metų buvo rasti statybos finansavimo šaltiniai. Stambulo kanalo statyba turėtų kainuoti daugiau nei 10 milijardų JAV dolerių. Šios lėšos, pasak Turkijos valdžios atstovų, būtų skirtos iš valstybės biudžeto, tačiau su sąlyga, kad didžiąją darbų dalį atliks Turkijos kariuomenės inžineriniai daliniai. Paskelbta ir planuojama Stambulo kanalo atidarymo data – jis pradės veikti 2023 metais, kai bus minimas Turkijos respublikos įkūrimo šimtmetis bei Lozanos sutarties galiojimas. Pagal šią 1923 m. pasirašytą ir 13 metų galiojusią sutartį (ją pakeitė Montrė konvencija) Turkija neturi apmokestinti prekybinių laivų, plaukiančių Bosforo kanalu.

Patvirtinta būsimojo Stambulo kanalo trasa.

Bosforo alternatyva

2018-ųjų pradžioje buvo patvirtintas galutinis Stambulo kanalo maršrutas – jis buvo pasirinktas išnagrinėjus 5 galimus variantus. Šiaurėje kanalas prasidės Juodosios jūros pakrantėje, Arnavutkėjus apygardoje vakarinėje Stambulo dalyje. Jis drieksis Avdžilaro ir Bašakšehiro (Başakşehir) apygardų teritorija, kol pietuose pasieks Kiučiukčekmedžės (Küçükçekmece) ežerą palei Marmuro jūros pakrantę. Skelbiama, kad kanalo ilgis sieks nuo 45 iki 50 kilometrų, jo plotis – 147 metrus, gylis – 25 metrus. Kai kanalas bus iškastas, europinė Stambulo dalis taps sala, iš vienos pusės atkirsta nuo sausumos naujuoju Stambulo kanalu, iš kitos – Bosforo sąsiauriu.

Stambulo kanalu iš Juodosios jūros į Marmuro, o toliau – į Egėjo ir Viduržemio jūras ir priešinga kryptimi galės plaukioti patys didžiausi antvandeniniai ir povandeniniai laivai. Numatyta, kad per dieną juo galės praplaukti iki 160 laivų.

Bosforo alternatyvos Turkijai pirmiausiai reikia dėl to, kad Bosforo sąsiauris yra pernelyg apkrautas, laivyba juo dėl didelio naftos tanklaivių ir krovininių laivų srauto kasmet tampa vis pavojingesnė. Pagal 1936 m. pasirašytą Montrė konvenciją, apibrėžiančią teisinį laivybos Turkijai priklausančiais Bosforo ir Dardanelų sąsiauriais statusą, Ankara negali imti mokesčio už jais plaukiančius tanklaivius. Tačiau tuo metu, kai buvo pasirašomas šis tarptautinis susitarimas, kasmet per Bosforą praplaukdavo apie 3 000 laivų. Dabar jų skaičius išaugęs iki 58 tūkstančių ir toliau didėja. Nesunku suprasti, kad Turkijos iždas praranda daug pajamų, kurias galėtų gauti už naudojimąsi Juodąją ir Marmuro jūras jungiančiu kanalu.

Stambulo gyventojai protestuoja prieš gigantišką Stambulo kanalo statybos projektą.

Intensyvi laivyba Bosforo sąsiauryje kelia rimtą pavojų Stambului: nuo 1953 iki 2003 metų Bosforo sąsiauryje įvyko 461 laivų avarijos, dėl jų buvo apgadinti miesto infrastruktūros objektai ir pastatai. Prieš kelis metus nevaldomam krovininiam laivui įsirėžus į Bosforo pakrantėje stovinčius istorinius rūmus, nuostoliai siekė 100 mln. JAV dolerių. Ypač skaudžiai miestui atsiliepia tanklaivių avarijos –akvatorijoje išsiliejus naftai padaroma didžiulė žala gamtai, užteršiami dideli pakrančių plotai. Kasdien Bosforu praplaukia vidutiniškai apie 15 tanklaivių su naftos produktais, daugiausia iš Rusijos. Juo nuolat kursuoja prekybiniai laivai su pavojingais kroviniais, tarp jų – chemikalais. Nereikėtų pamiršti ir suskystintas dujas gabenančių dujovežių. Savaime suprantama, kad intensyvi laivyba vos 1 000 metrų pločio farvateriu, kuriuo naudojasi ir keltai, kruiziniai laivai, pakrančių apsaugos kateriai, pramoginiai laivai, jachtos, žvejybiniai botai, yra gana pavojinga. Galimybė „nukrauti“ Bosforą didelę dalį laivybos „atidavus“ būsimajam Stambulo kanalui atrodo labai patraukliai įvairiais požiūriais. Tarp jų – ir dėl to, kad būtų išvengta didžiulių eilių, norint iš Juodosios ir Marmuro jūrų įplaukti į Bosforo sąsiaurį. Savo eilės reiduose kasdien priversti laukti dešimčių laivų kapitonai. Turkijos transporto ministerijos vertinimais, per metus dėl priverstinių prastovų prarandama apie 1,4 milijardo JAV dolerių, kurie galėtų papildyti šalies biudžetą, pradėjus veikti Stambulo kanalui.

Jungs ir skirs

Tačiau Stambulo kanalo statybos projektui pritaria toli gražu ne visi ir pačioje Turkijoje, ir už jos ribų. Bene garsiausiai tam priešinasi paties Stambulo gyventojai. Žinoma, jie pritartų, kad Bosforo sąsiauriu plauktų kelis kartus mažiau laivų, kad sumažėtų laivybos avarijų ir ekologinių katastrofų rizika, sąsiaurio akvatorijos tarša. Vis dėlto kanalo statybos priešininkų argumentai taip pat nėra laužti iš piršto. Naujasis Stambulo meras Ekremas İmamoğlu, Respublikonų liaudies partijos, didžiausios Turkijos opozicinės politinės jėgos, narys pasmerkė praėjusių metų gruodžio pabaigoje Turkijos Aplinkos ir urbanizacijos ministerijos patvirtintą Stambulo kanalo statybos projekto poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą. Šis dokumentas teisiškai atveria kelią parengiamiesiems kanalo statybos darbams.

Bosforo sąsiauris

Stambulo meras, pernelyg nesirinkdamas žodžių, šia proga surengtoje spaudos konferencijoje pareiškė, kad naujasis kanalas „nužudys Stambulą“. Esą dėl kanalo kasimo darbų bus labai apsunkintas geriamojo vandens tiekimas europinei miesto daliai, nes bus suardyti vandeningieji požeminio vandens horizontai, didelės apimties statybos darbai (planuojama, kad kanalui pastatyti prireiks ne mažiau nei 10 tūkstančių kasdien dirbančių darbininkų) darys didelę žalą aplinkai, be to, naujasis vandens kelias pakeis vandens druskingumą ir kitas augalams, žuvims ir jūros gyvūnams svarbias savybes, todėl gali būti padaryta nepataisoma žala Stambulo pakrančių ekosistemoms.

Šnairuoja ir Turkijos kaimynės, pirmiausia Rusija. Turkijos valdžia yra pareiškusi, kad būsimasis kanalas nepateks Montrė konvencijos jurisdikcijai, nes jis atsiras jau po jos pasirašymo. Tai reiškia, kad tik nuo Turkijos valdžios priklausys, ar praleisti Stambulo kanalu į Juodąją jūrą ir atgal Juodosios jūros baseino šalių karo laivus, o jei taip, tai kiek ir kokiomis sąlygomis. Montrė konvencija griežtai reguliuoja Bosforu plaukiančių laivų tonažą, skaičių bei tai, kiek laiko trečiųjų šalių karo laivai gali išbūti Juodojoje jūroje. Taisyklės galioja ir pačios Turkijos sąjungininkėms, NATO šalims, nors tai gali būti susiję ir su pačios Turkijos nacionaliniu saugumu.

Žinoma, pradėjus veikti Stambulo kanalui, Turkija negalės uždaryti Bosforo kitų šalių karo laivams, tačiau teoriškai kitų šalių laivai galėtų juo pasiekti Juodąją jūrą be tonažo ar skaičiaus apribojimų. Pavyzdžiui, dabar JAV ir kitų trečiųjų šalių karo laivai Juodojoje jūroje negali būti ilgiau nei 21 dieną, o atidarius laivybą Stambulo kanalu jie joje galėtų būti kiek reikia. Entuziazmo nerodo ir kai kurios arabų šalys. Ekspertų teigimu, Stambulo kanalas dėl krovinių imtų konkuruoti su Sueco kanalu Egipte. Manoma, kad dėl naujo vandens kelio, sujungsiančio Juodąją ir Viduržemio jūras, neišvengiamai kils Stambulo ir Dubajaus (Jungtiniai Arabų Emyratai) uostų prekybos karas. Kokie galėtų būti geopolitiniai ir ekonominiai Stambulo kanalo padariniai, turbūt dar sunku pasakyti. Aišku tik viena: vienas didžiausių Turkijos nacionalinių projektų, skirtas jungti pirmiausia jūras, iš tikrųjų gali ir skirti. Kaip ir ką, parodys ateitis.