Taip atrodo ugninio drakono galva.

Maždaug tuo metu, kai Lietuvoje pradedama ruoštis tradicinei Lašininio ir Kanapinio kovai, kitame pasaulio gale, tolimojoje Japonijoje, ateina Ugnies šventės metas.

Kad ir kaip būtų keista, šios ugninės apeigos, žinomos kaip Otō Matsuri ugnies festivalis, atskleidžia stiprų vidinį ryšį tarp tokių į mus nepanašių japonų ir mūsų pačių protėvių, senovės baltų. Nedrįsčiau sakyti, kad tas pasaulėjautos ryšys su šiuolaikiniais japonais vienija dabartinius lietuvius (visi apibendrinimai – slidus dalykas), tačiau šventosios ugnies garbinimo laikų atspindžiai galbūt vienaip ar kitaip pasiekia ir mūsų laikus.

Japonijos rytinėje pakrantėje esančios Vakajamos prefektūros, gyventojų skaičiumi prilygstančios pusei Lietuvos, Šingu mieste jau daugiau nei 1 400 metų laikomasi tradicijos Ugnies šventės dieną pakilti stačiais akmeniniais laiptais į Chihogaminės kalną, ant kurio stūkso Kamikūros šventykla.

Tai senosios japonų religijos šintoizmo išpažintojų maldos namai. Šintoistai, arba, išvertus lietuviškai, einantys Dievų keliu, garbina gamtą ir ją įkūnijančias dvasines būtybes, nematomas gamtos dvasias, susijusias su konkrečiomis vietomis ir gamtiniais procesais.

Ugnies dievybė yra labai svarbi šintoistų panteone. Ji vaidina labai svarbų vaidmenį jau minėtame Ugnies festivalyje, kurio pagrindinė veiksmo vieta yra į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtraukta Kamikūros šventykla. Iš pat ryto tikintieji ir šventinės procesijos dalyviai (tradiciškai vien tik vyrai) prie Ramiojo vandenyno pakrantės, dalyvaujant šintoistų dvasininkui, atlieka Otō Matsuri apsivalymo apeigas.

Tai tradicinis ritualas, per kurį meldžiamasi prašant Dangaus gero derliaus ir dvasinės globos savo šeimai. Po to lygiai du tūkstančiai baltai apsirengusių vyrų, vadinamųjų noboriko, apsijuosusių iš šiaudų pluošto nuvytomis virvėmis, pasiėmę tradicinius fakelus, pradeda kopti akmeniniais laiptais į statų kalną.

Galop pasiekę šventyklą jie dalyvauja šventinėse pamaldose ir jų pabaigoje, uždegę atsineštus fakelus, pasiima dalį šventosios ugnies. Kai tamsoje suliepsnoja fakelų jūra, iš tolo matyti, kaip nuo stataus kalno nusileidžia ugninis drakonas.

Tai du tūkstančiai vyrų vienu metu pasileidžia bėgti žemyn akmeniniais laiptais. Mačiusieji sako, kad tai nepamirštamas reginys, primenantis tamsoje prabudusį ir link vandenyno nugarmėjusį ugnies krioklį. Šventės dalyviai ir žiūrovai tiki, kad per iškilmingas apeigas šventykloje į noboriko deglus peršokusi šventoji ugnis ne tik išsklaido nakties tamsą, bet ir uždega žmonių širdis. Turbūt lietuviams taip pat nebūtų labai sunku tuo patikėti.