LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Nusikaltimas ir bausmė žygiuoja greta nuo neatmenamų laikų, bet Rusijoje greta eina ir nusikaltėliai bei valdžia. Pasak Prahos universiteto profesoriaus, publicisto Marko Galeotti, kuris visą gyvenimą tyrinėjo Rusiją ir jos santykį su nusikaltėliais ir pačia savimi, valdžios ir nusikalstamo pasaulio žmonės Rusijoje susipynę nuo neatmenamų laikų.
„Vory“ (liet. vagys) valdžioje naudojasi „vory“ kalėjimuose paslaugomis, o šiems uždegama žalia šviesa jų juodiems darbeliams. Pasak profesoriaus, terminas „Rusija – mafijinė valstybė“ yra kur kas spalvingesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto. Rusija yra valstybė, gyvenanti tarp dviejų įtampų. Šalis tokioje pozicijoje atsidūrė todėl, kad organizuotas nusikalstamumas vystėsi formuojamas valstybės. Dažnai naudojamas terminas „Rusija – mafijiinė valstybė“ – patrauklus, bet kiek netikslus pavadinimas, sako profesorius M. Galeotti.
Asociatyvi nuotr.
Vagys ir valdžia Gulago glėbyje Anot jo, „mafijinė valstybė“ reiškia du dalykus: arba tai, jog valstybė vadovauja organizuotam nusikalstamumui ir pats Vladimiras Putinas mafijos krikštatėviams liepia daryti vienus ar kitus nusikaltimus, arba, kad nusikaltėliai gali aiškinti Putinui, ką reikėtų daryti. Visgi realybė yra kiek kitokia: Kremliaus režimas ir nusikalstamas pasaulis turi tam tikrus ryšius, panašiai, kaip dvi galingos institucijos, kurios priverstos viena su kita dirbti ir sugyventi, bet vieni kitiems neįsakinėja. Ir taip yra nuo neatmenamų laikų.
„Mes neturėtume stebėtis tokia struktūra, nes Rusijos istorija atskleidžia, kaip viršūnės suformavo „apačių“ tradicijas. Nusikalstamo pasaulio „apačios“ yra valdžios viršūnių atspindys. Bolševikai nuo pat savo įsigalėjimo pradžios palaikė artimus santykius su nusikaltėliais, būtent nusikaltėliai buvo tie, kurie padėjo bolševikams „įtvirtinti“ naująjį režimą Rusijos provincijoje, kaimuose. Tai buvo momentas, kai nusikalstamas pasaulis suvokė, kad iš pašaliečių jie gali tapti savi. Sovietų Sąjungos gyvavimo pradžioje slaptoji policija, dar žinoma ČK vardu, dirbdavo su nusikaltėliais, kurie padėjo „palaikyti“ tvarką mieste“, – pasakojo M. Galeotti.
Asociatyvi nuotr.
Pasak Rusijos istorijos tyrinėtojo, nusikaltėliai turėjo reikiamų įgūdžių, žinių ir kontaktų. Jie padėjo bolševikams. Tiesa, tuomet buvo manoma, kad šie santykiai yra laikini, užmegzti tam, kad būtų pergyventas sunkus pilietinio karo laikas. Visgi santykiai, užmegzti 1918–1921 metais apibrėžė visą sovietinio laikotarpio valdžios ir nusikaltėlių ryšį.
Nuo pat Sovietų Sąjungos valstybės gimimo, nusikaltėliai buvo matomi, kaip potencialūs sąjungininkai ir galimi bendražygiai. Jie dar kartą valdžiai pasitarnavo Gulago laikais, Ukrainos badmečio metu. „Gulaguose atsidūrė ne tik politiniai priešininkai, kriminaliniai nusikaltėliai, bet ir paprasti žmonės. Tai, kas prasidėjo, kaip politinė avantiūra, netrukus virto ekonomine nauda.
Gulagai buvo nemokamos darbo jėgos šaltinis, kuris efektyviai panaudotas modernizuojant Sovietų Sąjungą. Tam, kad gulagai efektyviai veiktų, Stalino valdžia nesamdė kalėjimų prižiūrėtojų, bet atsigręžė į profesionalius nusikaltėlius, kuriems ir buvo pavesta „valdyti“ gulagus. Nusikaltėliai dirbo ten, kur niekas nenorėjo gyventi.
Asociatyvi nuotr.
Taip buvo padaryta dėl kelių priežasčių, visų pirma todėl, kad jų visi bijojo, taip pat tai buvo matoma, kaip „ideologiškai teisingas“ pasirinkimas, nes nusikaltėliai traktuoti, kaip darbo klasės berniokai, kuriems nepasisekė, o trečia – tai buvo pigu“, – aiškino M. Galeotti. Stalino valdžia pagalbos kreipėsi į nusikaltėlių „garbės kodeksą“ išpažįstančius ir tai pačiai subkultūrai priklausančius „vory“, kurie turėjo ne tik savo taisykles, kalbą, bet ir specifines tatuiruotes. Sovietinė valdžia „vory“ savo reikmėms išnaudojo ne tik gulage, bet ir vėliau.
Nusikaltėliai turėjo galimybę gauti tam tiktų prekių, valdžioje esantys žmonės – neribotas manevro galimybes ir pinigų. Taip vyko naudingi mainai. Sovietų Sąjungos saulėlydžio metais mainų geografija plėtėsi, nusikaltėlių, vagių ir spekuliantų paslaugų prireikė ne tik valdžios elito atstovams, bet ir paprastiems žmonėms.
Asociatyvi nuotr.
Nuo pat Sovietų Sąjungos valstybės gimimo, nusikaltėliai buvo matomi, kaip potencialūs sąjungininkai ir galimi bendražygiai. Jie dar kartą valdžiai pasitarnavo Gulago laikais, Ukrainos badmečio metu. „Gulaguose atsidūrė ne tik politiniai priešininkai, kriminaliniai nusikaltėliai, bet ir paprasti žmonės. Tai, kas prasidėjo, kaip politinė avantiūra, netrukus virto ekonomine nauda. Gulagai buvo nemokamos darbo jėgos šaltinis, kuris efektyviai panaudotas modernizuojant Sovietų Sąjungą.
Tam, kad gulagai efektyviai veiktų, Stalino valdžia nesamdė kalėjimų prižiūrėtojų, bet atsigręžė į profesionalius nusikaltėlius, kuriems ir buvo pavesta „valdyti“ gulagus. Nusikaltėliai dirbo ten, kur niekas nenorėjo gyventi.
Asociatyvi nuotr.
Taip buvo padaryta dėl kelių priežasčių, visų pirma todėl, kad jų visi bijojo, taip pat tai buvo matoma, kaip „ideologiškai teisingas“ pasirinkimas, nes nusikaltėliai traktuoti, kaip darbo klasės berniokai, kuriems nepasisekė, o trečia – tai buvo pigu“, – aiškino M. Galeotti.
Stalino valdžia pagalbos kreipėsi į nusikaltėlių „garbės kodeksą“ išpažįstančius ir tai pačiai subkultūrai priklausančius „vory“, kurie turėjo ne tik savo taisykles, kalbą, bet ir specifines tatuiruotes. Sovietinė valdžia „vory“ savo reikmėms išnaudojo ne tik gulage, bet ir vėliau.
Nusikaltėliai turėjo galimybę gauti tam tiktų prekių, valdžioje esantys žmonės – neribotas manevro galimybes ir pinigų. Taip vyko naudingi mainai. Sovietų Sąjungos saulėlydžio metais mainų geografija plėtėsi, nusikaltėlių, vagių ir spekuliantų paslaugų prireikė ne tik valdžios elito atstovams, bet ir paprastiems žmonėms.
Asociatyvi nuotr.
Laukinis laikas ir neaprėpiamos galimybės Žlugus Sovietų Sąjungai buvę valdžios žmonės panoro dalyvauti rinkimuose, jiems taip pat prireikė nusikaltėlių pagalbos, reikėjo priversti žmones balsuoti, kenkti konkurentams ar klastoti rinkimus.
Nusikaltėliai ir čia turėjo ką pasiūlyti. „Nusikalstamo pasaulio atstovai „dirbo“ nešvarius valstybės darbus ir toliau ramiai koegzistavo greta valdžios atstovų. Ankstyvais 90-aisias, kai žlugusi sovietinė sistema laižėsi žaizdas, o naujoji Rusija dar negalėjo ir nemokėjo susitvarkyti su visomis valstybės prievolėmis, nusikaltėliai perėmė dalį valstybės pareigų.
Taip, pinigų jie daugiausiai prasimanydavo iš narkotikų ir ginklų prekybos, kuravo prostituciją ir „prižiūrėjo“ turgus, bet tuo pačiu tik nusikaltėliai galėjo garantuoti, kad 1993 metais Maskvoje, ir bet kuriame kitame buvusios Sovietų Sąjungos mieste, jūs atgausite skolą iš skolininko. To, ko nepadarė valstybė ir teismai, padarė nusikaltėliai“, – pasakojo Rusijos nusikaltėlius ir valdžią tiriantis analitikas.
Jūratė Važgauskaitė
