Protestai prieš Barnevernet metodus prasidėjo prieš keletą metų „Facebook“ nuotr.

Lietuvos gyventojų akimis, patraukliausia šalis emigracijai yra Norvegija. Joje šiuo metu oficialiai gyvena apie 70 000 lietuvių, o kiek jų yra iš tikrųjų, niekas nežino. Atrodė, kad po 2015 metais kilusio skandalo dėl vaiko gerovės tarnybos „Barnevernet“ veiklos Norvegijoje vaikus auginantys emigrantai grįš į tėvynę, bet taip neatsitiko, nors ir po protesto demonstracijų tarnybos veikla nepasikeitė.

Ir dabar net kai kurie Norvegijos ekspertai teigia, kad „Barnevernet“ vaiko teisių specialistai per dažnai atiminėja vaikus iš tėvų. Neretai – net ir be rimtos priežasties. O dabar dar ir sužinota, kad tarp „Barnevernet“ specialistų, sprendusių, iš ko paimti vaikus, buvo ir vaikų psichiatras – pornografijos mėgėjas.

Apie vaikų specialistą, pornografijos mėgėją, – šiek tiek vėliau, o dabar priminsime, dėl ko prieš „Barnevernet“ buvo piketuojama tiek Norvegijoje, tiek Lietuvoje.

Norvegijoje nuolatinį darbą susiradusi ir būstą išsinuomojusi Gražina L. į šią šalį 2011-ųjų rudenį atsivežė ir sūnų Gabrielių. Nemalonumai prasidėjo, kai vaikas pradėjo lankyti mokyklą. Gražina mokykloje sulaukė klausimų, kodėl jos sūnus dažnai vaikšto į tualetą ir plaunasi rankas. Mamai rekomenduota vaiką nuvesti pas psichologą, o jos namuose ėmė lankytis „Barnevernet“ atstovės.

2014 metų birželį moteriai telefono žinute buvo pranešta, kad jos vaikas iš mokyklos paimtas „Barnevernet“ darbuotojų. Oficialios priežastys – vaiko seksualizuotas elgesys, pernelyg dažnas vaikščiojimas į tualetą, dažnas rankų plovimas, jų uostymas. Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistams nepatiko ir tai, kad Gabrielių saugodavo skirtingos auklės, kai jo motina dirbdavo.

Tą kartą motina sužinojo, kad jos sūnus atiduotas globoti dviem jaunoms moterims. Motina su brolio Ramučio pagalba pabandė sūnų parsivežti į Lietuvą, tačiau Švedijoje jie buvo sulaikyti, Gabrielius sugrąžintas į Norvegiją ir perduotas „Barnevernet“ atstovams. Nuo to laiko motina bando susigrąžinti vaiką, tačiau viskas veltui.

Po visų teismų motina dabar jau žino, kad Gabrieliaus Norvegija jai jau nebegrąžins. Tik sulaukęs 18 metų, jis pats galės nuspręsti, kur nori gyventi. Dabar motina sūnų, kuriam jau 11 metų, mato du kartus per metus. Šių metų pavasarį su juo buvo susitikusi ir močiutė Regina, kuri grįžusi į Rokiškį konstatvo, kad anūkas lietuviškai jau nebemoka.

Tie pasimatymai yra trumpi, juos stebi policijos pareigūnai ir vaiko teisių apsaugos specialistai, kurie net nurodo kokiomis temomis geriau nesikalbėti.

Per pigūs sausainiai

Vaikai Norvegijoje atimami ne tik iš lietuvių. Vieną šaltą žiemos dieną į Oslo priemiestyje gyvenančios šeimos nedidelio, bet modernaus namo duris pasibeldė du vaiko teisių specialistai – moteris psichologė ir vyras psichiatras.

Guvi mergaitė atvėrė nepažįstamiesiems duris ir šiltai su jais pasisveikino. Tačiau mergaitės motina Sesilija, kuri puikiai žinojo, ko nori nekviesti atvykėliai, nebuvo taip maloniai nusiteikusi.

„Aš buvau tokia išsigandusi. Labai nenorėjau, kad jie įeitų į mano namus, – tą dieną atsimena Sesilija. – Bijojau, kad jiems pasirodys, jog kažkas namie yra blogai ir jie paims mano mergaitę. Žinojau, kad vaiko teisių specialistams reikia labai nedaug, kad jie paimtų vaiką“.

Atvykę ekspertai buvo gavę užduotį aprašyti mergaitės padėtį namuose. Toks dokumentas naudojamas šeimos teismuose, kuriuose sprendžiamas vaikų likimas. Psichologė ir psichiatras iškart pastebėjo, kad viena dukrą auginanti Sesilija nė karto nepriėmė vaiko teisių specialistų siūlytos pagalbos, o tai reiškė, kad ji netinkamai rūpinosi dukra.

Ekspertai savo raporte taip pat paminėjo, kad tarp motinos ir dukros egzistuoja nenatūralus ryšys, jos bendrauja lyg būtų svetimos. Taip pat paminėjo, kad Sesilija nesugeba palaikyti tvarkos namuose, be to, neturi pakankamai lėšų išlaikyti vaikui. „Viskas buvo panaudota prieš mane, – „BBC“ žurnalistams pasakojo Sesilija. – Kai lankėsi vaiko teisių specialistai, nuo Kalėdų buvo praėję gal dvi savaitės. Jie pamatė ant virtuvės stalo padėtą rinkinį imbieriniams sausainiams kepti, kuris kainavo 1 kroną. Tai ir sukėlė jų pasipiktinimą – esą aš neturiu pinigų, dėl to vaikui nupirkau imbierinių sausainių gaminimo rinkinį tik po Kalėdų, kai buvo išpardavimas. Na taip, imbierinių sausainių rinkinys buvo tikrai pigus, bet nusipirkau jį tam, kad drauge su dukra galėtume pasigaminti tų sausainių. Ar būtina tą daryti per Kalėdas?“.

Vaiko teisių specialistų raporto išvadose buvo parašyta „atsižvelgiant į visus aspektus, jei mergaitė ir toliau liks gyventi su motina, jos augimas ir vystimasis bus ribojamas. Motina nesupranta būtinųjų vaiko poreikių ir taip traumuoja mergaitę“.

Mergaitė netrukus buvo paimta iš motinos.

Nuo to laiko Sesilija savo dukrą matė 7 kartus. „Jau dvejus metus negaliu pamatyti, kaip ji auga ir keičiasi, – pasakojo aukšta liekna penkiasdešimtmetė Sesilija. – Aš praradau visą dukros vaikystę. Nemanau, kad galėsiu ją susigrąžinti. Turbūt, taip atsitiks, tik tada, kai ji taps pilnamete“.

Ekspertų rekomendacija buvo negailestinga – mergaitė turėtų būti atimta iš motinos ir perduota ilgalaikei globai naujiems globėjams. Tokią rekomendaciją patvirtino ir Oslo rajono teismas. Psichologė ir psichiatras dalyvavo teisme kaip liudininkai.

Iškrypėlis psichiatras

Na, o štai šių metų balandį tas pats psichiaras atsidūrė tame pačiame teisme, tik šį kartą jis jau buvo ne liudininkas, o kaltinamasis. Vyras buvo nuteistas 22 mėnesių kalėjimo bausme už tai, kad parsisiuntė 200 000 nuotraukų ir daugiau nei 12 000 filmų, kuriuose vaizduojami seksualiai išnaudojami vaikai. Kai kuriuose filmuose užfiksuoti net žaginami kūdikiai.

Vyras kaltę visiškai pripažino, tad jam skirta švelni bausmė.

Apie tai, kad psichiatras mėgsta vaikų pornografiją pareigūnai gavo žinių dar 2015-aisiais. Tačiau iki vyro sulaikymo praėjo dar dveji metai – tiek laiko pareigūnai aiškinosi, ar tikrai vaiko teisių specialistas siunčiasi vaikų pornografiją.

Suėmus psichiatrą šis iškart prisipažino, kad tokius nelegalius filmus ir nuotraukas jis siunčiasi jau 20 metų!

Beje, psichiatro tapatybė neatskleidžama dėl jo paties vaikų saugumo. Tai piktina norvegus – neretas jų ir taip nepasitikėjo vaiko teisių apsaugos sistema, o po šio skandalo nuomonė apie specialistus tik dar labiau suprastėjo.

Žinoma, psichiatras neteko licencijos dirbti vaiko teisių apsaugos sistemoje, tačiau dabar visi tėvai, iš kurių vaikai buvo paimti dalyvaujant šiam specialistui, reikalauja, kad jų bylos būtų dar kartą peržiūrėtos.

Nesuprato, kas blogai

„To psichiatro raportai apie šeimas negali būti laikomi galiojančiais, juk jis sutrypė visų žmonių pasitikėjimą juo“, – teigė jau anksčiau minėta Sesilija.

Vis dėlto vaiko teisių apsaugos specialistai pažymėjo, kad Sesilijos byloje psichiatras buvo tik vienas iš dviejų bylą tyrusių specialistų.

Tačiau tiek Sesilija, tiek kiti tėvai teigia, kad psichiatras negalėjo adekvačiai vertinti vaikų situacijos, nes jautė jiems lytinį potraukį.

Psichiatro bylą nagrinėjusi teisėja Nina Ring teigė, kad teisiamasis nelabai suprato, kodėl yra negerai žiūrėti vaikų pornografiją – juk jis nieko tiems vaikams nedaro. „Nors ir atrodo, kad jis atgailauja, tačiau iš tiesų jis net gerai nesupranta, kokį žiaurų nusikaltimą jis padarė. Be to, jis pradėjo atgailauti tik tada, kai buvo sučiuptas. Galime daryti prielaidą, kad jei nebūtų sučiuptas, jis ir dar 20 metų žiūrėtų ir siųstųsi vaikų pornografiją be jokios sąžinės graužaties. Tai, kad tokio lygio vaikų psichiatras darė tokį nusikaltimą yra nesuvokiama. Juk jis turėjo ginti vaikus, o ne jais tenkinti save“, – komentavo teisėja.

Naudoja spaudimą?

Dar viena šeima, kurią išardė garsusis psichiatras, gyvena pietinėje Norvegijos dalyje. Ineza, labai maloni, apvalaus veido moteris, yra aštuonių vaikų motina. Keturi jų jau suaugę, tačiau keturi mažesnieji vaikai prieš penkerius metus buvo atimti „Barnevernet“ specialistų, o Ineza – areštuota ir uždaryta į kamerą.

„Tai buvo neįtikėtina. Niekada negalvojau, kad galiu pakliūti į areštinę, – pasakojo Ineza. – Kai sėdėjau kameroje, atrodė, kad sienos vis artėja, vietos vis mažeja, ėmė trūkti oro. Kraupus jausmas… Visą gyvenimą gyvenau dorai. Sėdėdama ten galvojau, kad išprotėsiu“.

Moteris buvo kaltinama smurtu prieš savo vaikus. Tačiau Ineza tvirtina, kad vienam iš vaikų pliaukštelėjo į žandą, kad šis nustotų žaloti kitą vaiką. „Neturėjau jam trenkti, tačiau nežinojau, ką daryti. Vienas vaikas buvo įsikandęs kitam į ranką ir niekaip nepaleido. Tuo metu man atrodė, kad pliaukštelėjimas yra geriausia išeitis. Juk jis kitam vaikui kėlė skausmą“.

2016 metais Kriminalinis teismas išteisino Inezą dėl jai pateiktų kaltinimų. Moteris sako, kad nenorėtų kritikuoti vaiko teisių specialistų darbo. „Žinau, kad jie nori, jog vaikai nepatirtų smurto, tačiau jiems tereikia labiau paklausyti, ką sako vaikai, o ne aklai daryti savo“, – sakė Ineza.

Moters advokatė Viktorija Holmen tvirtina tą patį: „Vaiko teisių specialistai naudoja spaudimą prieš vaikus ir užduoda jiems neaiškius klausimus“.

V. Holmen pateikia ir pavyzdį iš apklausos: „Specialistai klausia jauniausios dukros: „Ar motina tave mušė“. Mergaitė atsako: „Ne, motina niekada manęs nemušė ir nesielgė su manimi blogai“. Tada specialistai klausia: „Kiek kartų motina tau sudavė?“ Jie iškart suformavo bylos eigą, jie klausinėjo vaikų tol, kol išgavo jiems reikiamus atsakymus“.

Su tokia nuomone – esą specialistai iškraipė vaikų atsakymus – sutiko ir teismas, tad du vaikai Inezai buvo grąžinti. Tačiau dvi jauniausios dukros vis dar laikomos pas globėjus, nepaisant to, kad keli nepriklausomi psichologai parašė raportą apie tai, kad šeima turėtų būti kartu, nes taip vaikams augti daug lengviau.

Tačiau Vaiko teisių ekspertų komisija, kurioje buvo ir vaikų pornografijos mėgėjas psichiatras ir dar keli psichologai, tarp kurių ir Reidaras Hjermanas, raporte parašė, kad mergaitės neturėtų augti tokioje aplinkoje, kur joms gresia pavojus.

Bylų vis tik neperžiūrės

Psichologas R. Hjermanas, susitikęs su žurnalistais, net nežinojo, kuris psichiatras buvo nuteistas už vaikų pornografiją – juk jo vardas nebuvo atskleistas. „Negaliu tuo patikėti, tai – nesuvokiama, – R. Hjermaną šokiravo tai, ką jam atskleidė žurnalistai. – Manau, kad žinant jo darbo specifiką, jo bylos turėtų būti peržiūrėtos“.

Tačiau Norvegijos valdininkai kol kas neplanuoja peržiūrėti psichiatro bylų – esą tam nėra jokio pagrindo. Na o Vaiko teisių ekspertų komisija pranešė, kad peržiūrėjo kelioliką psichiatro bylų, bet nerado prie ko prisikabinti – esą darbas buvo atliktas kruopščiai.

Sveikatos apsaugos taryba, kuri atėmė iš psichiatro licenciją, pranešė, jog nežada tirti jo darbo kokybės, mat nėra jokių duomenų apie tai, kad jis būtų atlikęs darbą prastai ar įvykdęs nusikaltimą darbo metu.

„Tai tik parodo, kad tarnybos dangsto viena kitą ir nenori parodyti, kad kuri nors institucija dirba prastai“, – teigia Ineza. Tiesa, „Barnevernet“ specialistai jau įrašė į moters bylą, kad mergaites galima grąžinti motinai, mat ši jau yra „pakankamai pasitaisiusi ir tinkama būti motina“. Tad ir jauniausios dukros jau netrukus bus grąžintos motinai.

Ineza pasakoja, kad tie penkeri metai buvo tikras išbandymas jai ir jos vyrui Knutui. „Iš pradžių mums buvo leista su vaikais matytis vos keturis kartus per metus! O kartą per mėnesį galėdavome 15 minučių pasišnekėti telefonu! Ar jūs įsivaizduojate kokia tai trauma – tiek mums, tiek vaikams?“ – graudenosi Ineza. Ji, taip pat kaip ir Sesilija, mano, kad bylos, kurias sprendė susikompromitavęs psichiatras, turėtų būti dar kartą peržiūrėtos.

Parašė kreipimąsi

Į Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnybą „Barnevernet“ pasaulio žmonių akys buvo nukrypusios jau ne kartą. Itin plačiai pasaulyje nuskambėjo 2015-aisiais įvykusi istorija. Anuomet Rūta ir Marius Bodnariu buvo apkaltinti savo penkių vaikų mušimu. Visi vaikai buvo atimti, net ir kelių mėnesių kūdikis. Tuomet ne tik Norvegijoje, bet ir kitose šalyse prie Norvegijos ambasadų prasidėjo protestai.

Dar po kelių mėnesių vaikai Bodnariu šeimai buvo grąžinti. Visa šeima iškart išvyko į Mariaus gimtinę – Rumuniją. Vėliau jie pasakojo, kad nenori gyventi šalyje, kurioje nuolatos jaustų baimę. „Mes nenorime, kad vaikai vėl nors dienai būtų atimti iš mūsų. Tuomet nebuvo nė menkiausio įrodymo, kad mes mušame vaikus… – sakė Marius. – Ir visai nesvarbu, kad mano gimtinėje gerokai sunkiau išgyventi. Finansinis stabilumas nieko nereiškia, jei šeima nesaugi“.

Tais pačiais metais 120 įvairių sričių profesionalų, dirbančių su vaikais – teisininkai, psichologai, mokytoja ir socialiniai darbuotojai – parašė susirūpinimo kreipimąsi Norvegijos valdžiai. Rašte buvo nuogąstaujama, esą daugybė vaikų be aiškių priežasčių paimami iš šeimų ir traumuojami visam gyvenimui. Teisininkai pažymėjo, kad gindami vaiko teises „Barnevernet“ specialistai jas dažnai ir pažeidžia.

Šiais metais, remiantis tuo raštu, vienai šeimai pavyko prisikasti iki Europos Žmogaus Teisių Teismo. Ši byla bus nagrinėjama metų pabaigoje.

Mergaitė pabėgo

Vis daugėja šeimų, kurios baimindamosis vaiko teisių specialistų, bėga iš Norvegijos. Tarp  jų ir palestiniečių šeima. Pastarieji į Norvegiją atvyko iš Sirijos, kur šeimos galva Talabas už žurnalistinę veiklą buvo persekiojamas ir penkeriems metams uždarytas į kalėjimą. Vos Talabas išėjo iš kalėjimo, penkių asmenų šeima nusprendė bėgti iš gimtinės ir ieškoti prieglobsčio svetur. Jie pasirinko Norvegiją, tačiau ir čia jautėsi nesaugūs.

Vyriausioji dukra Hiba, šiuo metu dirba sesele ir pasakoja, kad šeima išdraskyta, mat motinai ir jaunesniai seseriai teko pabėgti iš Norvegijos į Lenkiją. „Vieną dieną mano sesuo negrįžo iš mokyklos. Tėvai, brolis ir aš valandų valandas jos ieškojome. Lynos mobilusis telefonas buvo išjungtas. Po kelių valandų į mūsų duris pasibeldė „Barnevernet“ specialistai, jie pareiškė, kad Lyna su jais, ir liepė sukrauti jos daiktus. Pareigūnai pareiškė, kad mano sesuo mokyklos seselei pasiskundė, esą namuose prieš ją smurtaujama“.

Tad Lyna iš pradžių atsidūrė globėjų šeimoje, vėliau specialiuosiuose namuose, o dar vėliau ligoninėje. Iš ten mergaitė pabėgo ir grįžo į namus. Motina su tėvu bei vyriausiaja dukra nusprendė, kad geriausia išeitis, norint, kad Lyna liktų su šeima, yra pabėgti iš šalies. Tad motina ir Lyna pabėgo į Lenkiją ir pastaruosius metus ten gyvena bei siekia pabėgėlių statuso.

Pati Lyna pasakoja, kad mokykloje seselė ją ne taip suprato, ji buvo mušama ne namuose, o mokykloje. Keli vaikai ją įžeidinėdavo ir stumdydavo. „Kai nuvežė pas globėjus, galvojau išprotėsiu, – pasakoja dabar jau keturiolikmetė Lyna. – Kiekvieną dieną svajojau apie namus, tad pradėjau save žaloti. Tikėjausi, kad visi tie specialistai pagaliau suvoks, kad aš noriu namo!“

Taip pat kaip Sirijoje?

„Kai atvykome į Norvegiją, tikėjomes, kad visi mūsų sunkumai jau praeityje. Tikėjome, kad dabar gyvensime taikiai ir ramiai, – pasakojo Hiba. – Nesitikėjome, kad teks išgyventi tokį patį pragarą“.

„Nemačiau kaip užaugo mano vyresnieji vaikai, nes tuo metu kalėjau Sirijoje už valdžios kritiką, – pasakojo Talabas. – Kai apsigyvenus Norvegijoje gimė Lyna, labai džiaugiausi. Ji buvo lyg dievo dovana, tad kaip mes galėjome su ja blogai elgtis? Tačiau visi Norvegijoje žino, jei vaiko teisių specialistai nusižiūrėjo kažkurią šeimą, jai baigsis blogai. Gali į teismą atsivesti šimtus liudininkų, tačiau niekas tavimi nepatikės. Teisme vis tiek bus nuspręsta taip, kaip reikia „Barnevernet“ specialistams. Norvegijoje viskas taip pat kaip Sirijoje. Teismo sprendimas būna aiškus, dar neprasidėjus teismui. Labai keista ir liūdna, kad tokioje esą „teisingoje“ šalyje vyksta tokie dalykai“.

Anot Hibos ir Talabo, Lyna namuose niekada nebuvo mušama. „Greičiausiai, vaiko teisių specialistai į šią bylą žiūrėjo dar griežčiau, nes mes esame atvykėliai iš Viduriniųjų Rytų. Į mus visi žiūri su šiokia tokia baime ir panieka. Jie mano, esą islamiškose šeimose įprasta smurtauti vieniems prieš kitus, tačiau tai yra totali nesąmonė“, – teigė Hiba.

Reikia laikytis įstatymų

„Barnevernet“ specialistai tikino, esą jiems jokios įtakos nedaro, kad šeima yra atvykėliai iš kitos šalies. Vis dėlto keli teisininkai suskaičiavo, esą iš užsieniečių šeimų vaikai paimami keturis kartus dažniau nei iš pačių norvegų.

Psichologas R. Hjermanas, pats ilgus metus dirbęs vaiko teisių specialistų komandoje, gina savo buvusius darbdavius: „Atvykėliai iš kitų šalių turi savas taisykles kaip auklėti vaikus. Tarkim, daugumoje šalių įprasta vaikui kepštelti per sėdynę ar pliaukštelėti per veidą, tačiau tai yra visiškai nelegalu Norvegijoje. Taip pat yra ir su psichologiniu smurtu. Dažnas atvykėlis to nesupranta, tad specialistams tenka padėti suprasti kokių taisyklių reikia laikytis gyvenant Norvegijoje“.

Tačiau R. Hjermanas sutinka, kad vaikai iš tėvų negali būti paimami neturint jokių smurto įrodymų. „Reputacija, kurią užsitarnavo „Barnevernet“ specialistai yra nepavydėtina. Manau, kad sistema turėtų išsivalyti. Pirmiausia, atleisti nekompetetingus specialistus. Be to, turėtų būti orientuojamasi kaip šeimai padėti, o ne kaip atimti vaiką“.

Nėra dėl ko tikrinti

Norvegijos Vaikų, Lygybės ir Socialinės įtraukties ministerija išplatino pranešimą, kuriame teigia, kad šiuo metu ruošiamas įstatymų paketas, kuriame bus užtikrinta daugiau teisų šeimai ir vaikams. Taip pat peržiūrimos kai kurios iš tėvų atimtų vaikų bylos. Vis dėlto ir Vaikų, Lygybės ir Socialinės įtraukties ministerija nuo komentarų apie nuteistą psichiatrą susilaiko.

Dėl tokios tylos pyksta vietos gyventojai.

Jau minėta aštuonių vaikų motina Ineza įkūrė kovotojų už tėvų teises organizaciją ir dabar padeda tėvams, susidūrusiems su, anot jų, neteisingais „Barnevernet“ sprendimais.

„Mums visiems keista, kad visos institucijos nepasako nė žodžio apie siaubingąjį psichiatrą, o dar keisčiau, kad neperžiūrimos bylos, prie kurių jis dirbo“, – stebėjosi Ineza.

Moteriai prieštaravo psichologas Toras Langfeldtas, kuris dirba su seksualiniais nusikaltėliais ir buvo nepriklausomas ekspertas nuteisto psichiatro byloje. „Nėra jokių įrodymų, kad žmonės, kurie siunčiasi vaikų pornografiją yra labiau linkę daryti nusikaltimus prieš vaikus, tad tėvų pareiškimai, esą reikia tikrinti visas psichiatro bylas yra neargumentuoti. Visuomenė tiesiog pasidavė panikai ir nebegalvoja logiškai“.

„Iki 2013-ųjų galvojau, kad Norvegija yra geriausia šalis pasaulyje. Ir dabar galvoju, kad šioje šalyje yra daugybė puikių dalykų. Tačiau mane liūdina tai, jog valdžia darosi vis uždaresnė, reiškia skaidrumas nyksta ir visus neigiamus dalykus tiesiog sušluoja po kilimu, kad niekas nepastebėtų. Juk jei valdžia pripažintų klaidas, iš jų pasimokytų ir jas pataisytų, žmonės labiau pasitikėtų ir gerbtų tokią sistemą. O dabar viskas daroma priešingai…“ – kalbėjo Ineza.

 

Živilė KALINAUSKAITĖ