Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Vienos dienos vaikštynės po Daugpilį

Vasara – kelionių metas. Ne visada šeima turi sukaupusi santaupų didelėms kelionėms, tad kodėl nepasimėgavus mažesnėmis? Na, kad ir vienos dienos kelione į kaimyninę Latviją... Sėskite į patogų savaitgaliais kursuojantį traukinį Vilnius–Daugpilis (kaina vienam žmogui į abi puses – 18 eurų), ir jau po kelių valandų vaikštinėsite istorinio miesto gatvėmis.

Daugpilis, nuo Lietuvos sienos nutolęs vos per 25 km, yra antrasis po Rygos miestas pagal gyventojų skaičių, jis priklauso etninei Latgalos teritorijai. Miesto veidas – penketas unikalių objektų: XIX a. pr. tvirtovė (šiandien čia – modernus šiuolaikinio meno centras), seniausia Europoje karinės amunicijos gamykla, Šventyklų kalva su keturių konfesijų bažnyčiomis, mini zoologijos sodas su egzotiškais gyventojais, dar retro tramvajus, kuriuo galima nukeliauti į praeitį ir Šmakovkos (alkoholinio gėrimo, analogiško lietuviškai samanei) muziejus. O kur dar žaliuojantys miesto parkai bei stropiai saugomas Dauguvos loki (Dauguvos vingiai) – gamtos rezervatas palei upę... Taigi atvykę į Daugpilį tikrai turėsite, ką apžiūrėti ir kuo pasigrožėti.

Mums, žurnalistams, besilankantiems Daugpilyje, įdomu buvo dar ir tai, kad čia yra išlikęs Lietuvos pasiuntinybės pastatas (Teatro g. 8), kuriame kelerius metus (iki 1947) dirbo žurnalistas, keliautojas Matas Šalčius. Dar visai neseniai ant šio pastato kabojo Lietuvos vėliava, bet šiuo metu jis laukia naujų šeimininkų.

Šiandien pagrindiniame tvirtovės pastate - modernus šiuolaikinio meno centras.

Tvirtovėje – M.Rothko paveikslai

Istoriniuose šaltiniuose miestas pirmą kartą paminėtas 1275 m., Livonijos ordinui medinės Latgalės pilies vietoje pradėjus statyti akmeninę pilį – Dinaburgą. Pilis ištisus šimtmečius keliavo iš rankų į rankas. XIX a. pagal A.Štaubergo projektą jos vietoje pastatyta Rusijos imperijos armijos tvirtovė šiandien minima kaip vienintelis Rytų Europoje be didesnių pakitimų išlikęs tvirtovės pavyzdys. Kadaise dar nebaigta statyti tvirtovė suvaidino svarbų vaidmenį karo su Napoleono armija metu.

Jos ansamblį sudaro pagrindinė tvirtovė (citadelė) ir pylimai, 8 bastionai, vidinis gynybinis pylimas su uždaru keltu dešiniajame Dauguvos krante, atskiri tilto sutvirtinimai kairiajame upės krante. Tvirtovės teritorijos planas turi ovalo formą, yra suskirstytas kvartalais, kurių viduryje – kvadratinė paradų aikštė. Aplink tvirtovę grupuojasi kvartalai su administraciniais ir rusiškojo ampyro stiliaus gyvenamaisiais pastatais. Čia veikė baroko stiliaus jėzuitų bažnyčia, kuri per Antrąjį pasaulinį karą buvo sunaikinta, o per tvirtovės vartus ėjo kelias Vilnius–Peterburgas.

Įvairių sukilimų ir karų metais čia veikė viena didžiausių karo ligoninių, taip pat karinės amunicijos gamybos dirbtuvės, artilerijos laboratorija. 1941–1944m., tvirtovę užėmus vokiečių kariuomenei, čia veikė karo belaisvių lageris ir Daugpilio getas, iš kurio žydai buvo vežami sušaudyti.

Tvirtovėje galime išvysti vieno žymiausių XX a. tapytojų Marko Rotho originalius kūrinius.

Norint tvirtovę tinkamai restauruoti, prireikė 32 mln. eurų, ir tai, žinovų nuomone, dar ne pabaiga. Dabar buvusiame arsenalo pastate – modernus šiuolaikinio meno centras, dėmesį patraukiantis Marko Rothko muziejumi. Daugpilyje 1903 metais pasiturinčioje vietos žydų šeimoje gimęs Markas Jakovlevičius Rotkovičius po dešimties metų su šeima persikėlė į JAV ir tapo vienu žymiausių XX a. tapytojų, abstraktaus ekspresionizmo pradininku, žinomu Marko Rothko vardu. Šis meno centras – tai vienintelė vieta Rytų Europoje, kur galima susipažinti su jo originaliais kūriniais, keičiamais kas treji metai. Įėjimas – 5 eurai. Saugumu, idealia tvarka bei išmaniosiomis priemonėmis muziejus primena Valdovų rūmus.

Sentikiai vilki juodai

Šventyklų kalvoje galima pajusti daugianacionalinio miesto įvairias kultūras, nes ant kalvos nedideliu atstumu viena nuo kitos stovi keturių konfesijų maldos namai: stačiatikių, katalikų, sentikių ir liuteronų. Visų bažnyčių durys paprastai atviros. Stačiatikių katedra – įspūdingo dydžio, tviskanti prabanga. Sentikių cerkvėje krito į akis ilgomis juodomis suknelėmis vilkinčios, galvas juodomis skaromis apsirišusios moterys. Be skarelės čia nepatogu įeiti… Cerkvės vidus – iš medžio, todėl gana jauku. Liuteronų bažnyčioje maloniai nustebino vaikų užimtumo kampelis… O apie Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo katalikų bažnyčią, pastatytą1905 m., dar gyva legenda apie kadaise jos vietoje buvusį ežerą, kuriame nuskendo dvi labai dievobaimingos pirklio dukros. Sielvartaujantis tėvas išleido visus pinigus ežerui nusausinti ir dvibokštei bažnyčiai pastatyti. O kodėl ant bažnyčių bokštų puikuojasi gaidžių skulptūrėlės, aiškinama įvairiai: pagonybės laikais šis naminis paukštis savo giesme galėjo nuvyti blogį, be to, krikščionybėje gaidys simbolizuoja budrumą. Gaidžiai turėjo ir praktinę reikšmę – šie vėjarodžiai rodė vėjo stiprumą Dauguvos upės žvejams.

Po archeologinių kasinėjimų nustatyta, kad Dauguvos slėnyje dar XIV a. gyventa sentikių.

Mėgstamiausia daugpiliečių poilsio vieta – Dubrovino parkas, įsispraudęs tarp Rigas ir Parades gatvių. Parką kuriant (1882 m.) aktyviai dalyvavo ilgalaikis miesto meras Pavelas Dubrovinas, štai kodėl jis vadinamas jo vardu. Šalia trykštančio fontano jus maloniai pasveikins besišypsančio mero skulptūra.

Nuošali vieta, uždaras gyvenimo būdas padėjo išsaugoti savitą kultūrą.

Džiunglės mieste

Miestiečiai šį nedidelį, beveik miesto centre įsikūrusį zoologijos sodą vadina džiunglėmis mieste. Dirbtinėse, tačiau labai tikroviškose džiunglėse šliaužioja dėmėtieji pitonai, ant kranto kaitinasi krokodilai, tvenkinyje plaukioja raudonieji karpiai Koi, lianomis šokinėja makakos ir sterbliniai cukriniai oposumai, čia puikiai jaučiasi daugelis kitų tropikų gyvūnų.

Mokslininkų, įsteigusių šią oazę, tikslas – sugrąžinti žmogų į gamtą, skatinti jį pasijusti viename lygmenyje su gyvūnais, taip, kaip buvo anksčiau, kai žmogus gyveno gamtoje. Mokslo entuziastai, įsikūrę tame pačiame zoologijos sode, tyrinėja gyvūnų elgseną, įpročius, lygina juos su žmogaus psichologiniais ypatumais. Kartu čia vyksta vaikų ir suaugusiųjų ekologinis auklėjimas – vaikai niekieno nedraudžiami gali ir pamaitinti, ir paglostyti pūkuotą triušį, pažaisti su meiliomis jūros kiaulytėmis, pašerti tvenkinyje žuvytes.

Jurgio ir Ritos kūrinys…

Lietuviai Jurgis ir Rita Šadurskiai iš pradžių, dar dirbdami oficialiuose darbuose, įvairius gyvūnėlius laikė savo pačių džiaugsmui, bet paskui pamąstė: o kodėl nepasidžiaugus jais drauge su svečiais? Dabar į jų kiemą (pastatai ir 5 ha žemė nuomojama) plūste plūsta smalsuoliai, norėdami iš arti pasisveikinti su alpakomis, lamomis, kengūromis, nykštukinėmis avimis ir ožkomis, poniais, asiliukais, triušiais, arkliais. Čia pat nusipirkus maisto gyvūnėlius leidžiama maitinti, tai labiausiai patinka vaikams. Gyvūnai laikomi laisvi net žiemą, tik per šalčius uždaromi po stogu. Šeimininkai dirba vieni, samdomų darbuotojų neturi, mat nenori, kad mylima veikla taptų verslu.

Lietuviai Jurgis ir Rita Šadurskiai pradžioje gyvunėlius laikė savo pačių džiaugsmui, paskui jais nutarė leisti džiaugtis visiems.

Įėjimas į „JuRitos mini zoo“ vaikams iki 3 metų nemokamas, suaugusiems – 3 eurai.

Šratų gamykloje leidžiama šaudyti

Ši gamykla – bene vienintelė atvira turistams šaudmenų gamykla Baltijos regione. Joje yra seniausias Europoje vis dar veikiantis šratų liejimo bokštas. Įmonės istorijos pradžia – 1886 m. L.Sabanejevo „Medžiotojo kalendoriuje“ Reislerio gamykla Dinaburge apibūdinama kaip stambi Rusijos imperijos įmonė, gaminanti kokybiškus švino šratus. Dabar čia nedideliais kiekiais gaminama produkcija džiaugiasi medžiotojai ne tik Baltijos šalyse, bet ir Vokietijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje. Nuo gamyklos bokšto viršaus atsiveria įspūdinga apylinkių panorama, deja, saugumo sumetimais draudžiama į jį lipti. Būtent viršuje išlydyta metalo masė mažomis srovelėmis krinta iš aukštai per rėtį, pritaikytą kiekvieno šrato dydžiui. Kritimo iš 28 m aukščio nepakanka, todėl bokšto viduje yra 20 m gylio šulinys su keltuvu, išsijojančiu jau paruoštus šratus. Gamykloje-muziejuje jūs turėsite unikalią progą pašaudyti iš lygiavamzdžio šautuvo į taikinius…

Kuriant parką aktyviai dalyvavo ilgametis miesto meras Pavelas Dubrovinas, kurio vardu jis ir pavadintas.

Latviai legalizavo naminį alkoholį

Rūsyje įsikūrusiame Šmakovkos muziejuje sužinojome, kaip gaminamas šis naminis šimtmečiais draustas gėrimas. Latviams pavyko legalizuoti naminių alkoholinių gėrimų gamybą, nes Alkoholio kontrolės įstatymo pataisos buvo svarstomos sunkiais krizės metais. Dabar Latvijoje šia gamyba gali užsiimti kiekvienas, už mėnesio licenciją paklojęs didelę sumą eurų. Liberalios sąlygos nesukėlė masinės gamybos bangos, nes tam reikia gebėjimų, patirties, naujų technologijų. Gamintojai tikino, kad pigiai ir bet kuriose maisto prekių parduotuvėse gėrimų pardavinėti negalima. Todėl mes ir nenusipirkome šmakovkos, nes vakare muziejaus parduotuvėlė jau buvo uždaryta. Šio unikalaus muziejaus ekspozicijos įvairios, nors visos ta pačia tema – nuo gėrimo draudimų iki žmonių santykio su alkoholiu. Viskas keturiomis kalbomis (taip pat ir lietuvių). Apžiūrėję ekspoziciją paskanavome tris šmakovkos rūšis, bet kaip dabar apsakyti, kuri iš jų gardžiausia?

Daugpilyje dar galima rasti grakščių ampyro stiliaus pastatų

Pėsčiomis po upės slėnį

Daugpilio gyventojams 1990 m. nuo galimo užtvindymo pavyko apginti gamtinį parką Dauguvas loki, kurio unikalumas – net 10 didelių įlankų nuo Naujenės iki Kraslavos, taip pat Dauguvos vartai – upės susiaurėjimai. Keliaujant pėsčiomis ar iš lėto važiuojant automobiliu Markovo pažintiniu taku, malonu pasigėrėti Dauguvos upės slėnio reljefu. Dešiniajame upės krante, Markovo piliakalnio papėdėje, išsidėstęs etnografinis Slutiškių kaimas, minimas nuo 1785 metų.

Po archeologinių kasinėjimų nustatyta, kad čia dar XV a. gyventa sentikių. Mediniai trobesiai – stačiakampiai ręstiniai, dengti dvišlaičiais arba keturšlaičiais stogais. Namų apdaila ir dekoras kaip artimiausių kaimynų – slavų. Langai puošti drožinėtomis langinėmis, durys – puošnios, antrų tokių kaime nepamatysi, gale namo – akmeniniai rūsiai. Nuošali vieta, uždaras gyvenimo būdas žmonėms padėjo išsaugoti savitą kultūrą. Šeimininkai turėjo du šulinius: saviems ir svečiams – šitaip buvo išvengiama užkrečiamųjų ligų. Šeima augino ne mažiau kaip 9 vaikus: 4 motinai, 4 tėvui, 1 – Dievui. Sovietmečiu žmonės dirbo miškų ūkyje, žvejojo. Iki elektrinės statybos (1980 m.) čia gyveno 30 šeimų, iš jų liko tik trys. Daugelis sodybų – naujai atkurtos, išpuoselėtos, gėlėmis apsodintos – šiandien tai puikūs vasarnamiai. Vienos trobos durys visą laiką atviros turistams. Galima užeiti, apžiūrėti, fotografuoti, susipažinti su sentikių tradicijomis.

Pasivaišinkite grafo blynais

Dauguvos apylinkės dar vilioja 273 ežerais, Saulės kalnu bei Jaunsventės dvaru, priklaususiu grafui Mykolui Pliateriui-Zyberkui, taip pat dvaro restauruotame ūkio pastate įsikūrusiu karinės technikos muziejumi. Mus pasitikusi „grafienė“ (ją įkūnijo Irena Voitanė, pasipuošusi XIX a. stiliaus prabangia suknia) papasakojo apie šių valdų savininką Mykolą Pliaterį, kuris kartu su broliu Liudviku Augustu dalyvavo 1794 m. sukilime. Įdomu tai, kad jų su žmona Izabele dvare, nuo Daugpilio nutolusiame 15 km, gyveno giminaitė Emilija Pliaterytė.

Šiuo metu restauruotame prabangiame dvare (laimė, išliko koklinės krosnys bei autentiški mediniai laiptai, vedantys į antrą aukštą) įrengtas puikus viešbutis, kiekvienas jo kambarys atitinka vieną iš dvylikos mėnesių… Aplink pastatą – puikiai prižiūrimas parkas, gėlynai. Viešbutyje yra sauna, džiakuzė, treniruoklių salė, rusiška pirtis, biliardas... Čia gardi kava ir išskirtinio skonio grafo Pliaterio mėgti blynai, kuriais mus maloniai pavaišino dabartiniai viešbučio šeimininkai.

 

Rekomenduojami video